Tėvas Antanas Saulaitis SJ
Silvijos Knezekytės iliustracijos
Penkių vaikų trečios kartos šeima iš JAV pirmą kartą lanko Lietuvą. Nežinia, ką jausti, stebėti, patirti ir manyti nepatirtoje senelių šalyje. Dairosi prie Neries, muziejaus, katedros. Jauniausias pažvelgia aukštyn, atpažįsta kalne Gedimino pilies bokštą ir sako: „Gerai, galime čia likti.“ Atsiminė šimtą kartų nuotraukose bei piešiniuose, kartais ir iš molio ar popieriaus pastatytuose vaizduose matęs kažką svarbaus ir savo. Jis atmena.
Tą jausmą, primenantį kažką svarbaus, patiri Dzūkijoje vos pravažiuojamu taku tarp aukštų žolių staiga atsidūrus prie augalų ūgio metalinio kryžiaus. Pastatytas, kad atsimintume dabar už tvoros nusausintoje pelkėje buvus partizanų būstinę, joje glaudėsi kovotojai už Lietuvos laisvę prieš skaitlingus ir galingus sovietų okupantus. Vaizdelis priminimui – kad atsimintume. Iš daug ankstesnių vaizdelių – visur užtinkami dailūs piliakalniai, menantys tą pačią kovą už šią šalį, jos žmones ir paveldą. Pamatai ir supranti, kad ne dabar šiandien, bet labai seniai lietuviai dėjo pastangas norėdami šalį išlaikyti, apsaugoti, ginti, kad gyventume laisvi.
Naujosios Vilnios traukinių stotelėje – sovietmečio traukinio vagonas, kuriuo vežė žmones į tremtį – į Sibirą ir Tolimuosius Rytus. Kitur miškuose, paežerėse – partizanų bunkeriai, kaip ir žuvusių kapai. Kad neužmirštume, atsimintume. Kartais užtinkame kitokį paminklą ar tik tradicinį kryžių, liudijantį tai, ką svarbu atsiminti ir saugoti mintyse, širdyje. Kaip gaivina širdį žvilgsnis į tolį, į miestelį ar kaimą, kuris supa bažnytėlę su bokšteliu ir gerai matomu kryžiumi.
Mūsų visos kelionės ženklintos atpažįstamais ženklais. Važiuojame namo, pamatome gerai atpažįstamą sankryžą ar pastatą, ženklinantį kelią į namus, o prie namų iš tolo tą aukštą liepą ar lapotą obelį, – namai arti. Neįvardintos vaizdingos rodyklės į saugius, brangius namus, pas draugus ar gimines, į mokyklą ar posūkį į bažnytėlę, keliukas į dailią pamiškę.
Vaizdelis kalba plačiau, negu tiesioginė jo reikšmė. Javų laukas mena duoną, kurią minkome, su meile paruošiame ir kepame susirinkusiems apie vieną stalą. Kriokleliai, sraunus upelis nėra tik vanduo, o gausios ir dosnios Dievo dovanos ženklas, nesibaigiantis ir skirtas kiekvienam, ieškančiam gaivos ir gyvybės. Gal ir primena kažkokią gyvenimo patirtį, nešusią džiaugsmą, rūpestį ar sunkų įvykį.
Kiekvienas dalykas rišasi su ankstesniu, senokai ar ką tik patirtu vaizdu ar įvaizdžiu. Kaip miela pamatyti ar ir paliesti ką nors buvusį brangaus vaikystėje, kažkurioje stebuklingoje kelionėje ar įsimintinose aplinkybėse. Atpažįstame gyvavusį džiaugsmą, malonumą, nusivylimą, skausmą, viltį, sėkmę. Visai paprasti ir dažnesni, lyg ir nepastebimi ženklai mini svarbią ir vertingą patirtį. Kryželis kambaryje, patalpoje, kartais rašto kampelyje mena tikėjimą ar originalaus Kryžiaus reikšmę: save iš meilės kitiems atiduoti. Vaikučių piešiamos širdelės – jų patirtą meilę ir troškimą kitus gerbti ir vertinti.
Vilniaus Misionierių bažnyčios kalnelio pakraštyje jau porą metų kaba milžiniška Ukrainos vėliava. Autobusuose užrašas – „Vilnius ♥ Ukraina“, kartais languose ir žmonių namuose nedidelės gairelės iš karto ženklina labai svarbų rūpestį ir viltį dėl mūsų visų laisvės ir nepriklausomybės. Vėl regimas ir atpažįstamas simbolis. Kiek kitoks būtų žvilgsnis į dangų tamsią naktį. Begalė žvaigždžių, o štai Sietynas, matomas ir šiaurėje, ir pietuose, lyg junginys tarp mūsų čia ir kitais tolimose šalyse. Brangią naktį, kad ir Kūčių, išeini laukan, matai žvaigždes, kurias stebi ir mylimi, širdyje nešiojami žmonės kažin kur toli. Jauku tose vietose ir sąlygose, kur matome kažką atpažįstamo, artimo, patirto, kaip tas vaikelis Gedimino pilį – staiga visa kita aplink yra sava, priimtina, gal net miela ir brangu.
Tokiomis regimomis patirtimis remiasi ir mūsų bendravimas – paduoti ranką, kryželiu paženklinti kaktą, pamojuoti, ploti ar glostyti. Atsistoti, nusilenkti, apkabinti. Arba – atstumti, pastumti. Visi tie judesio ženklai kalba daug daugiau negu pats įvykėlis, judesėlis. Simboliai ar ženklai – mūsų ryšių nešėjai, kaip ir šypsnis, ašara, suraukta kakta, veidas. Nuo mažens mokomės juos atpažinti ir kartoti kaip bendravimo būdą ir atsivėrimo, pripažinimo, supratimo priemonę. Ne veltui kitoje šalyje ar kultūroje pasimokome, kokie rankų ar elgesio judesiai ten nepriimtini, nors kitur gal ir įprastiniai.
Tie ženklai – kaip sakramentai – judesiai, vaizdai, liudijantys dar pilnesnę, maloningesnę tikrovę.
Ne mažiau negu vaizdelis, simbolis, žmogų paveikia kitos juslės. Reikia tik užeiti į apleistą senovišką trobą, pakurti krosnį, ir netrukus visas namelis pakvimpa ten saugotais džiovintais grybais. Pasidaro taip jauku, kaip pas močiutę anais laikais. Taip pat galima kone alpti, kai kepama naminė duona ar be galo saldus pyragas, pyragaičiai.
Girdėjusiems liaudies muziką, akordeonu palydimus tautinius šokius ar dainas, instrumento garsas iš karto sukelia, galima sakyti, pirmykščius jausmus, prisiminimus ir nuotaiką. Kitus gali paveikti trimitas ar būgnai, būgneliai. Čia rečiau grojami dūdmaišiai, Labanoro dūdos, primenančios tiesiog visą Škotijos, Anglijos, britų buvusių kolonijų ir panašių – įskaitant ir karinę – kultūrą, savo šalies gynėjų paveldą.
Mes patys, taip pat ir mums rūpintys jaunesni ar kitaip artimi, įvedami į regimus, girdimus, užuodžiamus, liečiamus ženklus, turinčius svarbų atspalvį ir reikšmę. Pripratome atpažinti ir pajusti Vytį, Vyčio kryžių, krikščionišką kryžių, širdies simbolį ar vilties inkarą, duonos kepalėlį ir sklidiną taurę, daugybę kitų ženklų, liudijančių gyvenimo svarbius dalykus, patirtį ir siekius. O ir vieni kitiems esame Viešpaties Dievo mūsų tarpe buvimo ženklai.
