Artumoje šįmet gilinomės į popiežiaus Pranciškaus Lietuvoje pasakytas kalbas; mums liko paskutinė – prie paminklo okupacijų ir laisvės aukoms atminti. Labai arti tomis valandomis su buvusį KGB kalėjimą lankiusiu popiežiumi Pranciškumi buvo ir šio kalėjimo kaliniu sovietmečiu tapęs arkivyskupas Sigitas TAMKEVIČIUS (1983 m. suimtas arkivyskupas KGB rūsiuose buvo tardomas ir praleido daugiau kaip pusę metų, po kurių išgirdo 10 metų laisvės atėmimo nuosprendį).
– Prieš maldą prie paminklo Šventasis Tėvas lankėsi Genocido aukų muziejuje, KGB kalėjime, kur Jūs jį lydėjote. Kokį įspūdį nešiojatės iš šio judviejų savotiško „pasivaikščiojimo“ po skausmingą Lietuvos ir Bažnyčios istorijos atkarpą?
– Pats faktas, kad popiežius Pranciškus per trumpą vizitą Lietuvoje aplankė ne kurią nors kitą mums, lietuviams, svarbią vietą, bet Lietuvos Golgotą – KGB kalėjimą, jau savaime iškalbingas. Prisiliesdamas prie mūsų tautos didelių kančių vietos, popiežius pasiuntė mums solidarumo žinią, kad jam svarbiau pamatyti ne tai, ką mes pasiekėme moksle, socialinėje ar ekonominėje plotmėje, bet ką mes iškentėjome ir kokias aukas sudėjome, siekdami apginti laisvę ir žmogiškąjį orumą.
Kita vertus, šiuo apsilankymu popiežius parodė, ką mes patys turime labiausiai vertinti. Gyvename materializmu persunktoje visuomenėje, kuri labiausiai vertina pinigus ir daiktus, todėl mums visiems kyla pavojus susitelkti tik į tai, kas neša naudą bei medžiaginę gerovę, ir užmiršti tai, ką prarasdamas žmogus pradeda degraduoti. Popiežius pasiuntė žinią, kad mes turime labai branginti atminimą tų, kurie aukojosi už mūsų laisvę ir ateitį. Juk šiame KGB kalėjime daugybė lietuvių buvo kankinti, sušaudyti ar ilgiems metams ištremti į Sibirą, ir tik dalis jų iš ten sugrįžo.
Stebėjau popiežių kalėjimo kamerose, ypač sušaudymo rūsyje, tarsi suakmenėjusį tylioje maldoje už tuos, kurie perėjo šį žmonių sukurtą pragarą. Šis vaizdas man priminė Jėzaus maldą Alyvų kalno sode, kai jį slėgė visų amžių žmonių sukurtas blogis.
Vatican Media nuotrauka
– Šventasis Tėvas užbaigia ir lyg apibendrina visą savo vizitą Lietuvoje prie paprastų žmonių be valdžios „palaiminimo“ pastatyto paminklėlio, ir sakydamas ne įprastą kalbą, bet ištardamas tai kaip maldą... Kaip Jūs ją girdite?
– Popiežius Pranciškus visada ir visur elgiasi labai nuosekliai; jis visuomet pastebi kenčiančius mažutėlius. Per visą okupacijos laikotarpį mes ir buvome tie kenčiantys mažutėliai, nešę sunkų nelaisvės kryžių ir už laisvę labai daug aukų sudėję.
Šventasis Tėvas tą mūsų kančios laikotarpį pavadino Didžiuoju penktadieniu, o mūsų tautiečių kančias sudėjo į Kristaus aimaną: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?!“ (Mt 27, 47). KGB kalėjimo kamerose daugelis lietuvių realiai išgyveno tą Dievo apleidimą, o laimingi buvo tik tie, kurie sunkiai kentėdami neprarasdavo vilties ir tvirtai laikėsi įsikibę Viešpaties rankos.
Popiežius meldė Viešpatį, kad šių dienų lietuviai neužmirštų tiek daug iškentėjusių savo tėvų ir prosenelių ir būtų įsipareigoję kovai už žmonių teises, ypač tų, kurie yra silpni ir labiausiai pažeidžiami.
Jis nesustojo ties žmonių patirtomis kančiomis, bet mūsų žvilgsnį kreipė į ateitį ir meldė drąsos įsipareigoti dabarčiai ir ateičiai: „Viešpatie, te Lietuva būna vilties švyturiu, kad būtų veiklios atminties žemė, atnaujinanti įsipareigojimą kovai prieš bet kokią neteisybę.“
– Prabėgo lygiai metai nuo vizito; kaip Jūs, jau iš metų perspektyvos, matote šį Pranciškaus apsilankymą pas mus, jo atvežtą žinią mums – ką iš tiesų jis mums norėjo pasakyti, ir ar išgirdome tai?
– Popiežius Pranciškus praeities kančių užmaršumą pavadino dvasine liga. Jis meldėsi: „Kad tavo šauksmas, Viešpatie, išlaisvintų iš dvasinės ligos <...> užmiršti savo tėvus ir tai, kiek jie yra išgyvenę ir kentėję.“
Bijau, kad tai, ką popiežius mums priminė ir ko meldė Viešpatį, galime lengvai pamiršti, nes žmogaus atmintis yra labai trumpa, ypač kai kalbama ne apie savo, bet kitų žmonių reikalus. Šiandien viešojoje erdvėje daug kalbama apie ekonominius laimėjimus, bet jais, deja, džiaugiasi mažuma mūsų tautiečių, o šimtai tūkstančių dejuoja, vos sudurdami galą su galu. Šie žmonės yra mūsų dienų mažutėliai, kuriems reikalingas ne tik popiežiaus, bet ir mūsų visų dėmesys. Gaila, bet šito dėmesio yra per maža. Labiausiai turėtume remti tuos politikus ir tas partijas, kurios įvairiai vargstančių mažutėlių nepalieka savo dėmesio ir darbų paraštėse.
Kad ir kaip pasinaudosime popiežiaus Pranciškaus vizitu ir jo pasakytais žodžiais, pats apsilankymas buvo tikra Dievo dovana, leidusi mums pakilti virš kasdienybės ir pajusti Visuotinės Bažnyčios grožį bei jėgą.
