Priscilla Du Preez / unsplash.com nuotrauka
Ieva Urbonaitė, Lietuvos Caritas
Vis tamsiau, o kenčiant – ir širdyje. Neatsitiktinai būtent rudenį daugiau dėmesio skiriama psichikos sveikatai: atskirties, stigmų mažinimui, kad žmogiško ryšio stygius neužgesintų vilties.
Caritas tęsia keliones po Lietuvos regionus drauge su psichikos sveikatos iniciatyvos „Žvelk giliau“ ambasadoriais, susitinka su bendruomenėmis, pagalbą gaunančiais žmonėmis ir visais neabejingais savo bei aplinkinių savijautai.
Bendraujant saugioje ir nevertinančioje aplinkoje visi klausimai – legalūs. Netgi aštriausi, apie savižudybę ir Bažnyčios mokymą. Pasiremdami jais, apie pagalbą išgyvenantiems krizę bei apie Gyvybės kultūrą kalbamės su Lietuvos Carito Tarybos pirmininku, diakonu Arūnu Kučiku, Kauno arkivyskupijos Carito kapelionu kunigu Mantu Šideikiu bei psichologu Romu Radzevičiumi.
Pokalbio pradžioje diakonas Arūnas Kučikas akcentuoja, kad kiekvieno žmogaus gyvybė – vertinga ir svarbi: „Net jei esame, esi, esu sunkioje, tamsioje situacijoje, – esu ne vienas. Pagalba – įmanoma, o viltis gyva. Todėl neturėtume tylėti apie skausmą, kurį jaučiame, reikia ieškoti, į ką kreiptis pagalbos, o taip pat – atpažinti sunkumų prislėgtą žmogų, susitikti su juo, kalbinti, kalbėtis, palaikyti.“
kunigas Mantas Šideikis
Viena stipresnių Manto Šidekio kunigystės patirčių – pokalbis su jauna moterimi, norėjusia nutraukti nėštumą. „Ieškojome atskaitos taškų, ar tikrai nebėra kitos išeities ir šis sprendimas būtų vienintelis įmanomas. Po ilgesnio laiko prie manęs po Šv. Mišių priėjo močiutės lydima mama su vežimėliu. Ji paprašė palaiminti kūdikį. Pasirodo, tai buvo ta pati mergina, su kuria bendravome sudėtingu jai laiku. „Jei ne tas pokalbis, būčiau padariusi didžiausią savo gyvenime klaidą“, – iki šiol jos žodžius atsimena kunigas.
Kodėl neužtenka žmogui pasakyti, kad savižudybė – nuodėmė? Pasak kunigo Manto, būtų gerai, kad užtektų. Tačiau kai žmogus patiria psichologinių, dvasinių, sveikatos ar kitų sunkumų, nebūtinai turi įrankių ir jėgų sau padėti.
„Neužtenka trenkti kumščiu į stalą, turime ieškoti gailestingumo, rūpesčio, vedimo, padrąsinimo: nesi vienas, gal aš galiu būti žmogus, kuriam ryžtumeis viską išsakyti, o aš žiūrėsiu, kuo iš savo pusės galiu padėti, arba pagalvosiu, kas galėtų padėti labiau. Kartu ieškokime išeičių. Nesi vienas, kad be pagalbos bandytum susidoroti su iššūkiais ir mintimis, kurios skatina imtis blogiausio. Svarbu visada prisiminti, kad Dievo gailestingumas didesnis už visas nesąmones, kurios gyvenime įvyksta“, – įsitikinęs kunigas.
Klausimų apie mirtį dėl savižudybės ir Bažnyčios mokymą – ne vienas, tad paprašėme pašnekovų bendromis jėgomis atsakyti bent į kelis.
1. Jei savižudybė – mirtina nuodėmė, tai visi nusižudžiusieji – galutinai pasmerkti?
diakonas Arūnas Kučikas
Diakonas Arūnas taip tikrai nesakytų, nes taip kategoriškai nemoko ir Bažnyčia: „Esame pakviesti mylėti Viešpatį Dievą visa širdimi, visu protu, visomis galiomis, o savo artimą – kaip save patį. Savižudybė gi visiškai prieštarauja tokiai teisingos meilės sau ir kitiems sampratai, todėl yra sunki, mirtina nuodėmė. Kita vertus, Bažnyčiai negali nerūpėti konkrečios situacijos ir aplinkybės, žmogų privedusios prie tokios būklės. Remiantis pastarųjų dešimtmečių patirtimi bei mokslu apie žmogų, psichologiniai bei dvasiniai veiksniai, kurie vis giliau pažįstami, tą žmogaus kaltę švelnina. Tik Dievas mato žmogaus širdį mirties akivaizdoje, o mes kaip tikintieji esame kviečiami melstis už tas akimirkas ir žmones, kurie patenka į sudėtingas situacijas.“
Žvelgiant į amžinybės perspektyvą, kuo žmogus labiau „paslydęs“, tuo Dievo gailestingumas didesnis. Nes didžiausia nuodėmė žmogui, matyt, būtų atmesti Dievo gailestingumo galimybę kaip tokią, – apibendrina diakonas.
2. Ar tiesa, kad savižudžių Bažnyčia nelaidoja?
Pasak kalbintų dvasininkų, taip tikrai nebėra. „Žinoma, laidojant žmogų reikia žinoti, kokia buvo jo padėtis išeinant iš gyvenimo, kad parinktume tam tikras maldas, skaitinius ir išvengtume situacijų, su kuriomis žmonės nesusiję. Jeigu žmogus nėra sąmoningai, viešai atsisakęs savo tikėjimo ir Bažnyčios, stengiamasi pagal galimybes palydėti mirusįjį ir paguosti bei sustiprinti jo artimuosius“, – sako diakonas.
Kunigas Mantas primena, kad iki 1917 m. Kanonų Teisės Kodeksas (KTK) griežtai draudė laidoti Bažnyčiai mirusius dėl savižudybės. „Tačiau ilgainiui vystėsi tiek psichologija, tiek kiti žmogaus mokslai, ir nuo 1983 metų KTK labai aiškiai nusako, kad kiekvieną žmogų turime priimti, kaip ir Dievas priima kiekvieną. Neturime nusivilti ir būti didesniais teisėjais. Palikime tą darbą Jam, o patys vietoje asmeninės nuomonės reiškimo daugiau dėmesio skirkime maldai už kenčiančius“, – kviečia kunigas.
Diakonas Arūnas apibendrina, jog Bažnyčia kviečia pažinti tikėjimą, atskirti, kas yra gera, kas yra bloga, ir būti jautresniems: neteisti, bet melstis už mirusius ir guosti bei stiprinti jų artimuosius.
3. Ar tariantis dėl laidotuvių reikia informuoti, kad mirties priežastis – savižudybė?
Kunigas Mantas patartų pasakyti, nes kunigas vis tiek apie tai sužinos. Pildant mirties metrikų knygą privalus mirties liudijimas, kuriame nurodomi tam tikri skaičiukai, reiškiantys, kad žmogus atėmė sau gyvybę.
„Nepaisant šio formalumo, vis viena svarbu pasakyti,– pakartoja kunigas. – Nes kai sutinkame mirusiojo artimuosius, išreiškiame užuojautą, savižudybės atveju jie jaučiasi dar ir kalti dėl nusižudžiusio žmogaus. Tada turiu pasakyti: „Nesi kalta(s) dėl jo pasirinkimo, dėl jo veiksmų. Tu esi tas, kuris ir dabar jam gelbėji. Tu esi tas, kuris buvai su juo, kiek galėjai, ir dabar iki galo padedi jam.“ Svarbu nuimti nuo žmogaus naštą, kuri nėra jo. Žinoti tikrąją situaciją taip pat reikia sakant paguodos žodį, kad jis neprasilenktų su realybe, kad būtų galima parinkti liturginius tekstus, kurie tiktų, neįskaudintų, o teiktų paguodą, kad buvo padaryta viskas, ką galime geriausio. Bažnyčia nori ne teisti, o pagelbėti ir kiekvienam teikti vilties.“
4. Ar viską padariau, ką galėjau padaryti dėl žmogus, kuris nusižudė?
Pasak diakono Arūno, šie klausimai – kaip vidinė kaltė – tokia gaji ir taip slegia nusižudžiusiųjų artimuosius, kad iš išorės nebereikia jokių išvadų nė priminimų. Ir Bažnyčia tokiais atvejais tikrai turi būti kaip karo lauko ligoninė, o ne muitinė su dokumentų rinkiniu.
5. Kodėl mirtis dėl savižudybės vis dar laikoma paslaptyje?
psichologas Romas Radzevičius
Žmogus nukeliavo savo gyvenimo kelią, mirė, visi pasakė gražius žodžius, ir viskas čia atrodo savo vietoje. Tačiau jeigu „išlenda“ ar pasakoma, kad žmogus nusižudė – tai visus sukrečia. Kaip sako psichologas Romas Radzevičius, trenkia lyg žaibas. Kyla daugybė klausimų: kodėl, kas, o kas kaltas? To psichologas palinkėtų nedaryti, priimti, kaip yra. Bet ir neslėpti savižudybės fakto.
6. Ar galvoti apie savižudybę – nuodėmė?
Atgailos aktą prieš Šventąsias Mišias pradedame žodžiais: „<...> nusidėjau mintimis, žodžiais, darbais ir apsileidimais“, – priminė diakonas. Taigi mintys yra mūsų visumos dalis. Tačiau tam tikrose situacijose jos ateina nevalingai, nekalbant apie psichikos sveikatos iššūkius, apie kuriuos daugiau galėtų pasakyti specialistai.
„Objektyviai žiūrint savižudybė yra sunki nuodėmė. Tačiau yra ir subjektyvi jos pusė – kiek nuodėmė padaryta laisva valia ir su visišku žinojimu. Mintis ne visada valingai kontroliuoji dėl dvasinės, emocinės, fizinės kančios, aplinkos, išorės spaudimo. Dėl šių ir kitų priežasčių valia tikrai gali būti ribota, todėl čia negalima griežtai braukti brūkšnio“, – sako Kučikas.
Psichologas Radzevičius akcentuoja, kad žmogus negali gyventi užsidaręs vienas savo mintyse, nes anksčiau ar vėliau pradės jų nebevaldyti: „Mes gyvename su žmonėmis, tarp žmonių, ir turime bendrauti, kalbėtis, dalintis vienas su kitu, ką išgyvename. Jeigu turiu artimą žmogų, tačiau jam nepasakau apie savižudiškas mintis, tai labai daug nuo jo nuslepiu. Reikėtų daugiau atvirumo. O pati minčių peržiūra turi vykti, tai natūralus sveikos dvasinės sveikatos bruožas. Todėl gąsdintis minčių apie savižudybę nereikėtų, tačiau joms kilus – išsakyti, nebijoti konsultuotis. Kai žmogus dalijasi našta, jam palengvėja, o nesidalinant – sunkėja.“
Žinomumą apie psichikos sveikatą didina iniciatyvos „Žvelk giliau“ psichikos sveikatos ambasadoriai. Sveikatos apsaugos ministerijos finansavimo pagalba lemia, kad apie atsparumą kalbama ne tik su Carito bendradarbiais, savanoriais, bet ir su pagalbą gaunančiais žmonėmis bei visais, neabejingais psichikos sveikatai.
Psichologas Radzevičius sako, kad akivaizdu, jog su metais mūsų visuomenė vis laisviau kalba apie save, savo išgyvenimus, patirtas traumas: „Žmonės atsipalaiduoja, atsiveria ir tai labai gerai, kitaip neįmanoma eiti į priekį. Psichikos traumas išgyvenę žmonės ne tik pasakoja apie savo išgyvenimus, bet ir savo pavyzdžiu liudija, kad reikia atsiverti, reikia kalbėti, reikia dalintis patirtimi. Klausydamasis kito žmogaus gali daug ko pasimokyti. O jeigu dar išgirsti „žingsnius“ – dviguba pamoka: žinai ne tik kelią, bet ir kaip juo eiti.“
Emocinės sveikatos link – pagalbasau.lt
Pagalba esantiems savižudybės krizėje – tuesi.lt
Projektą iš dalies finansuoja
