unsplash.com nuotrauka
Fausta Palaimaitė
Kartą, kai ėjau Camino (piligriminis Šv. Jokūbo kelias), kažkur Ispanijoje susitikau Alessandro, 21 metų italą romia ir malonia šypsena. Mudu pakeliavome vieną etapą kartu. Mane nustebino jo lengvumas, paprastas požiūris į gyvenimą. Jis baigė aukštojo mokslo pirmąją pakopą (dvejus metus), manė, kad nori būti psichologas, bet paskui nusprendė tapti virtuvės šefu ir atidaryti savo piceriją. Alessando man pasakė neužmirštamą frazę: „Jeigu tu kažkur turi stengtis, kad kažką pasiektum, tiesiog iki paskutinių jėgų, tai tas dalykas yra ne tavo. „Tavo dalykai“ ateina su vidutinėmis pastangomis ir teikia bent šiokį tokį pasimėgavimą.“ Tai kaip atpažinti savo dalykus?
Daugelis žmonių šia prasme gyvena keisdamiesi su Dievu vietomis: jie nusprendžia, ką darys, o tada reikalauja, kad Dievas palaimintų. Net kai kurie mano kalėjime esantys bičiuliai kone kaip stebuklą pasakojo, kaip nuėjo į bažnyčią, uždegė žvakutę su intencija, kad policija nepagautų, o tada išvyko pervežinėti kontrabandos. Ir tą kartą nepagavo. Gailisi, kad kitą kartą, kai pagavo, prieš tai nepaaukojo ir žvakutės neuždegė. Iš tiesų, retsykiais visi panašiai elgiamės. Net mūsų tikėjimo protėvis Abraomas, kai nesulaukė, kada Dievas duos tų pažadėtų vaikų, pasistengė pats pasidaryti su tarnaite (Pr 16). Ir ką gi, Dievas palaimino ir Izmaelį.
Žmonės, kurie tikrai pasitiki Viešpačiu ir trokšta vykdyti Jo valią, prieš priimdami sprendimą meldžiasi ir laukia ženklo, ar šis sprendimas atitinka Dievo planą. Aišku, jei žmogus priima sprendimą, kuris pažeidžia Dievo įsakymus (vagystės, apgaulės, santuokinė neištikimybė, kerštas), tai negali būti Dievo valia. Bet net ir sunkiai nusikaltusio žmogaus Dievas neapleidžia, jei šis, supratęs savo nuodėmę, atsiverčia, atgailauja, išpažįsta ir stengiasi kaltę atitaisyti. Net per tai Dievas gali sukurti didelį gėrį. Esu sutikusi ne vieną vyrą kalėjime, dėkojusį Dievui, kad ten atsidūrė, nes taip buvo išgelbėtas nuo didesnio blogio, priverstas susimąstyti. Kaip išmintis sako: Dievas moka tiesiai rašyti ir kreivose žmogaus gyvenimo eilutėse.
Tačiau jei žmogus nenori savo gyvenimo eilučių bet kaip braukyti, gali, pasinaudojęs įvairiomis religinėmis priemonėmis, bent pasistengti, kad jos išeitų kiek tiesesnės. Pirmiausia pati rutina padeda išlaikyti teisingą kryptį. O teisinga kryptis yra tokia, kai Dievas – pirmoje vietoje, tuomet visa kita yra savo vietoje. Evangelijoje tai skamba: „Jūs pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir jo teisumo, o visa tai [ko jums reikia] bus jums pridėta“ (plg. Mt 6, 33). Bet jei žmogus pasirenka elgtis taip, lyg Dievo nebūtų, neretai praranda ir visa kita. Tad tas ieškojimas yra kad ir trumpa kasdienė malda rytą, prisimenant, kad Dievo akivaizdoje trokštu vaikščioti, vakare – atleidžiant sau ir kitiems už skriaudas ir atsiprašant už klaidas Dievo, savęs ir kitų. Sekmadienį verta sąmoningai sustoti ir peržvelgti gyvenimą padėkojant ir atnaujinant pasiryžimą sekti Kristumi. Nuoširdžiai pasirengti Sutaikinimo sakramento šventimui.
Tačiau būna tokių situacijų, kai reikia daugiau laiko dėl pasunkėjusių aplinkybių, o kai kurie įpranta periodiškai skirti laiką rekolekcijoms ar kitokiems pasitraukimams į vienumą, kad susivoktų, pailsėtų ir nurimtų. Čia noriu pasidalinti savo rekolekcijų vedimo žingsniais.
Pirmiausia svarbi intencija, kaip moko jėzuitiškas dvasingumas: atsisakyti visų netvarkingų prisirišimų, kurie trukdo laikytis Dievo tvarkos. Tvarkingas prisirišimas, kai aš normaliai rūpinuosi šeima, savo turtu, grupele, sportu ir t. t., ir visa maždaug dera, telpa į gyvenimą, nesukelia didesnio nerimo ar pykčio. Tačiau, kai atsiranda va tie pykčiai ir baimės, dažniausiai reiškia, kad jau Dievas tapo „bejėgis“ mano gyvenime ir aš pati perėmiau visą valdymą ir atsakomybę už dalykus, kurie visai man nepriklauso. Tad atsitraukiu pasitikrinti, kur čia netvarka.
Antras svarbus žingsnis: prisėsti ir Dievui surašyti iki smulkmenų (skirti iki 20 min.), kokie rūpesčiai ir mintys pastarosiomis savaitėmis yra mane apėmę. Ką tik praėjusiose rekolekcijose vienas vyras dalinosi, kad nebuvo nusiteikęs daryti šią užduotį, bet kadangi skirtas laikas, sugalvota forma, paduotas lapelis ir rašiklis, ėmė nenorom rašyti, kai pabaigė rašyti – iš karto suprato, kad jam laikas išpažinties. Tuos lapelius paskui dedame prie Jėzaus kojų nuoširdžiai prašydami, kad padarytų tvarką.
Trečias žingsnis yra Dievo žodžio klausymasis. Gali būti savarankiškas Šv. Rašto skaitymas, kažkokie mokymai ar net paveiki religinė knyga. Tai padeda „išsiblaivyti“ ir atpažinti dalykus Dievo šviesoje. Toliau – išpažintis ir ilgesnė malda, pabuvimas su Mokytoju, aptariant ne tik reikalus, bet atnaujinant dėkingumą, prisisemiant jo meilės, įsiklausant į jo pažadus, ir giliai viduje vėl apsisprendžiant pirmiausia ieškoti Dievo karalystės, nes tiesiog nėra didesnio gėrio ir džiaugsmo už tai.
Šie susitelkimo laikai, be abejo, mums yra labai reikalingi, nes ir Jėzus būdamas Dievo Sūnus savo misijos metu traukėsi į vienumą pasikalbėti su Tėvu, kad priimtų geriausią sprendimą: prieš pradėdamas viešą veiklą, tos veik-
los metu, prieš pasirinkdamas mokinius, prieš atsiduodamas nukankinimui. Juo labiau mums, veikiamiems įvairių ydų, aplinkos madų, įvykių, amžiaus kaitos, šios atsitraukimo dienos yra reikalingos ir suteikia ramybės ir tikrumo.
Tose paieškose gali trukdyti tokia mada „ieškoti savęs“, pabūti su savimi. Nes tas „aš“ nėra objektyvios tiesos buveinė, bet yra pažeistas visokių ydų, nuodėmių... Taip galime visai supainioti prioritetus: manyti, kad kai man smagiau, lengviau, tai ir yra tiesa. Magiškų būdų paieška, kaip nieko nekeičiant, neįdedant pastangų sutvarkyti gyvenimą, reikalus, finansus. Savaitgalis SPA procedūrų neišspręs vidinių problemų, nei kelionės, nei pasilinksminimai, nei psichoaktyvios medžiagos. Tačiau atsivertimo džiaugsmas, kai žmogus skiria savo jėgas santykio su Dievu atnaujinimui, dažnai pranoksta visas kitas laikino užsimiršimo priemonės. Sąmoningumas, kad aš dabar kiekvienu veiksmu kuriu savo gyvenimą ir kažką tikro: juk Dievas mane čia atsiuntė gyventi ir aš noriu kurti su Juo!
Jau žinau, kad mano lobis yra danguje, ir dėl jo verta kartais ir sunkiau paplušėti (pgl. Mt 6, 19). Ir tas lobis yra mano veiksmai, padaryti su meile.
Projektą iš dalies finansuoja
