Agnės Markauskaitės nuotrauka
Gegužės 16–17 d. Lietuvoje lankėsi viena iš Krokuvos Ignaco akademijos Vaiko teisių apsaugos centro įkūrėjų, Popiežiškosios nepilnamečių apsaugos komisijos narė, šios komisijos atstovė Rytų Europai, psichologė-psichoterapeutė dr. Ewa Kusz. Pakviesta dalyvauti Lietuvos Vyskupų Konferencijos plenariniame posėdyje, ji supažindino su tuo, kas įgyvendinta Lenkijoje pagal Popiežiškosios komisijos parengtas nepilnamečių apsaugos gaires, sulaukė daug mūsų ganytojų klausimų, kaip sukurti apsaugos sistemą, kaip sudaryti galimybes aukoms pranešti apie išnaudojimą ir pan.
Šios veiklos Lenkijoje dr. Kusz ėmėsi prieš 15 metų. Ją paskatino susidūrimas su dvasininkų išnaudojimo aukomis savo kaip terapeutės praktikoje tada, kai ši problema dar nebuvo atsidūrusi žiniasklaidoje. Kartu su kolegomis ir bendraminčiais pasauliečiais jie pradėjo burti specialistų ratą, domėtis Bažnyčios JAV, Airijoje, Vokietijoje patirtimi. Taip 2014 m. Krokuvoje buvo įkurtas Vaiko teisių apsaugos centras, rengiantis mokymus sielovados darbuotojams ir siūlantis podiplomines studijas, kurias baigė jau daugiau kaip pusantro šimto absolventų.
Kaip institucinė Bažnyčia Lenkijoje sutiko jūsų veiklą pačioje jos pradžioje ir žiūri į ją dabar?
Pradžioje jautėme, kad su kai kuriais vyskupais galima kalbėtis apie išnaudojimo problemą ir yra tokių, su kuriais ne. Tuo metu Lenkijoje popiežiaus nuncijus buvo arkivyskupas Celestino Migliore, garsus diplomatas, jis labai palaikė mūsų iniciatyvą. Lenkijoje turime daugiau kaip šimtą vyskupų. Kai kurių jų tiesiai ir klausėme: kada prabilsime apie šią problemą? Su kitais susikalbėti buvo sunkiau. Kaip yra dabar? Ne visa Lenkijos vyskupų konferencija laikosi vienodo požiūrio į piktnaudžiavimo problemą. Kai kurios vyskupijos ir vienuolijos labai gerai dirba, bet kai kurios viską atlieka formaliai, tik iš reikalo. Daugiau kaip dešimt vyskupų jau yra pašalinti iš pareigų dėl dangstymo ir netinkamo piktnaudžiavimų problemos sprendimo. Vien šiemet jau pašalinti du vyskupai.
Ar dvasininkų seksualinio piktnaudžiavimo problemą visur pirmiausia pradėjo „judinti“ ir viešinti pasauliečiai?
Taip, manau, kad išties taip nutiko visose šalyse.
Kas davė patį pirminį impulsą viešai prabilti apie piktnaudžiavimus Bažnyčioje? Juk daugeliui paprastų tikinčiųjų sunku tuo net patikėti. Čia turbūt reikėtų kalbėti apie žiniasklaidos, ypač sekuliarios, vaidmenį. Vis dėlto Lietuvoje pranešimai apie dvasininkų seksualinius nusikaltimus dažnai ne tik hierarchų, bet ir pačių tikinčiųjų buvo traktuojami kaip „Bažnyčios puolimas“. Tačiau dabar požiūris keičiasi. Prieš metus garsiai nuskambėjusią Vilniaus kurijos kanclerio piktnaudžiavimo bylą paviešino būtent sekuliari žiniasklaida. O kaip buvo ir yra Lenkijoje? Spėju, kad tokia katalikiška žiniasklaida, kaip, pvz., Marijos radijas, apie tai nekalbėjo... O kaip kiti?
Ne, Marijos radijas tikrai apie tai nekalbėjo, o su kita žiniasklaida yra įvairiai. Pradžioje jokia katalikiška žiniasklaida nerašė apie piktnaudžiavimą. Tokia problema net neegzistavo. O dabar štai vienas žurnalistas, ne iš katalikiško leidinio, bet iš Rzeczpospolitos, yra mūsų studentas, pažįsta šią problemą ne iš žiniasklaidos, bet iš vidaus, žino, kaip reikia dirbti su aukomis ir kaltininkais, kaip turi vykti prevencija. Turime ir labai drąsių žurnalistų, analizuojančių šią problemą, pvz., du pasauliečiai žurnalistai pernai atliko labai rimtą tyrimą, remdamiesi savo pačių surinkta archyvine medžiaga. Bet turime ir tokių, kurie yra nusistatę prieš Bažnyčią ir tik ieško sensacijų. Dėl to ne visos publikacijos sekuliarioje žiniasklaidoje būna tiesa.
Kas jūsų, kaip ekspertės, psichologės-psichoterapeutės, nuomone gali geriausiai padėti išnaudojimų aukoms? Bažnyčios vadovai sako, kad yra pajėgūs išspręsti šį klausimą savo jėgomis: patys tirti, patys steigti pagalbos aukoms centrus, pvz., išklausymo tarnystes. O kiti sako, kad tokia pagalba turi ateiti iš nepriklausomų šaltinių, nes aukos bus labiau linkusios jais pasitikėti. Ką rodo jūsų patirtis?
Prieš dvejus metus, rengdamasi paskaitai su vyskupijų deleguotais sielovadininkais, apklausiau daugiau kaip 30 išnaudojimo aukų, į ką jos būtų labiau linkusios kreiptis pagalbos. Dauguma buvo linkusios kreiptis į pasauliečius, bet buvo ir norinčiųjų kreiptis į kunigus. Vieni nori eiti pas Bažnyčios pasiūlytą specialistą, kiti – ne. Viskas priklauso nuo žmogaus. Kai kurios aukos patyrė vieno kunigo išnaudojimą, bet sulaukė kito kunigo arba kitos bendruomenės pagalbos, todėl neturi neigiamo nusistatymo prieš Bažnyčią apskritai, tik prieš konkretų dvasininką. Kiti gi nusistato prieš visą Bažnyčią ir nenori turėti su ja jokių reikalų.
Piktnaudžiavimo problema sukėlė didžiulę pasitikėjimo institucine Bažnyčia krizę. Kokie yra svarbiausi žingsniai, padedantys atkurti tą pasitikėjimą?
Manau, jog tai priklauso ne nuo visos Bažnyčios ar vyskupų konferencijos, nes tai neįmanoma, bet štai pavyzdys, kuriuo pasidalijau ir per susitikimą su jūsų vyskupais. Vienoje parapijoje buvo labai baisi situacija: nuo išnaudotojų nukentėjo daugiau kaip dešimt mažamečių mergaičių. Tačiau buvo imtasi labai teisingų priemonių: surengta spaudos konferencija, sekmadienį atvykęs vyskupas aukojo specialias Mišias, vėliau čia pasiliko kelioms dienoms ir susitiko su visais, kurie norėjo su juo pasikalbėti; po to keletą mėnesių sekmadieniais iš kurijos atvykdavo asmuo, dirbantis nepilnamečių apsaugos srityje, aukoms buvo suteikta reikalinga pagalba. Dabar šioje parapijoje sielovada vyksta puikiai, žmonės pasitiki savo ganytojais. Manau, kad toks ir turi būti kelias. Jei yra byla, mes privalome susitikti su aukomis, padėti aukoms, viską atlikti atidžiai ir teisingai. Tokie dalykai teikia pasitikėjimo. Ir, žinoma, tai, ką įdiegė daugybė šalių, – prevencija. Seksualinio piktnaudžiavimo problema yra ne vien Bažnyčios, bet ir socialinė, visuomenės problema. Du trečdaliai išnaudojimo atvejų nutinka šeimose. Todėl ir kunigus, ir sielovadininkus mokome atpažinti požymius, kada vaikas yra skriaudžiamas. Tai irgi susiję su pasitikėjimu. Pagal visai neseniai Lenkijoje įsigaliojusius įstatymus, visose įstaigose, kuriose yra nepilnamečių iki 18 metų amžiaus, privalo būti įdiegtos pagalbos vaikui gairės. Bažnyčia, beje, dabar imama pavyzdžiu, kaip reikia tvarkytis.
Vido Venslovaičio asociatyvi nuotrauka
Neseniai žiniasklaidoje nuskambėjo Prancūzijos pavyzdys, kur per Velykas Bažnyčią papildė rekordinis naujakrikštų skaičius. Kai kas tai sieja su beatsikuriančiu pasitikėjimu po to, kai Prancūzijoje speciali komisija atliko išsamų tyrimą apie išnaudojimo mastus Bažnyčioje ir su ja susijusiose institucijose. Jūsų manymu, ar šie dalykai susiję?
Manau, kad nebūtinai tai labai susiję. Pvz., JAV nebuvo komisijos, bet ten labai gerai vykdomi tyrimai, taikoma geroji praktika, diegiama prevencija, tada ir nauji žmonės ateina į bažnyčią. Ir atvirkščiai. Antai iš Kanados mus pasiekė pranešimai, kad parapiją, kurioje kilo piktnaudžiavimo problemų ir jos nebuvo tinkamai sprendžiamos, paliko apie trečdalis parapijiečių.
O k ą daryti tokiais atvejais, kai kaltinimai kunigui piktnaudžiavimu pasirodo neturintys pagrindo? Juk per tą laiką būna ir reputacija sugadinta, ir kartais doras kunigas ilgai negali nusikratyti šmeižto paliktos dėmės.
Vatikano skaičiavimais, apie 5–10 proc. kaltinimų nepasitvirtina. Bet tyrimas, jei tinkamai atliekamas, ir patvirtina, kad kaltinimai buvo melagingi. O jei tas atvejis buvo aprašytas žiniasklaidoje ir plačiai žinomas, vyskupas privalo viešai reabilituoti nekaltai apkaltinto kunigo vardą.
Labai ačiū jums už tokią svarbią tarnystę ir kad dalijatės savo patirtimi!
Jei jūs patyrėte seksualinę skriaudą Bažnyčioje – kreipkitės Vilniaus arkivyskupijos svetainėje nurodytais kontaktais dėl pagalbos >
