Kun. Artūras KAZLAUSKAS Bažnyčia – pakrikštytųjų namai. Pastatas gavo vardą nuo bendruomenės, kuri čia renkasi, vardo. Krikščionys čia mokosi ir stiprinasi, kad pajėgtų būti tuo, kuo turi būti. Tačiau nūdien dažnas užsukęs į bažnyčią nežino, kaip čia elgtis – kada galima sėdėti, kada stovėti, o kada reikia klauptis...
Pirmiausia atkreipkime dėmesį į svarbias smulkmenas:
► Dievas tikrai neskambins mobiliuoju telefonu, tad reikia išjungti garsą;
► vyrai visose patalpose (ne tik bažnyčioje) nusiima kepurę;
► čia ne paplūdimys, tad ir drabužių reikia kitokių;
► kramtomoji guma naudinga po valgio, bet ne vietoj jo;
► numylėtiniai gyvūnėliai turi palaukti lauke (nebent tai būtų šv. Pranciškaus minėjimas);
► aptarti svarbias naujienas bus laiko išėjus.
Prie durų apsišlakstoma švęstu vandeniu persižegnojant ir sakant: „Apšlakstyk mane, Viešpatie, vandeniu ir būsiu tyras“; pabučiuojamas ar paliečiamas čia pat esantis Nukryžiuotasis. Tai – Krikšto atminimas: mes esame panardinti į Kristaus mirtį ir prisikėlimą.
Pirmiausia pareiškiama pagarba Eucharistinėje Duonoje esančiam Viešpačiui. Einama į Švenčiausiojo Sakramento koplyčią ar į suolą, jei tabernakulis (lot. „palapinė“; puošni dėžutė, kurioje saugiai laikoma konsekruota Duona – Kristaus Kūnas) yra pačioje bažnyčioje. Jo vieta žymima raudonai degančiu žibintu ar konopėja – tabernakulį dengiančiu audeklu. Tabernakulis yra laikini namai, kuriame laikoma Duona ligoniams, seneliams, kaliniams – visiems, kurie negali būti sambūriuose. Kunigai, diakonai ir ekstraordinariniai komunijos dalytojai ją išnešioja į namus. Jiems laikoma Duona adoruojama, pirmiausia meldžiantis už tuos, kuriems čia yra laikoma.
Kryžius primena Kristaus Velykas – Jo mirtį ir prisikėlimą bei mirties ir nuodėmės nugalėjimą, tad jis yra mūsų vilties ir džiaugsmo šaltinis.
Žegnojamės laiminančia, į save atgręžta plaštaka. Trimis didžiausiais pirštais, kurie ženklina Trejybę, tardami „Tėvo“, paliečiame kaktą, „ir Sūnaus“ – krūtinę duobutės lygyje, „ir Šventosios“ – kairį petį, „Dvasios“ – dešinį petį, „Amen“ – rankas sudedame. Dešinės rankos nykščio minkštąja dalimi kryželiu paženkliname kaktą, lūpas ir krūtinę prieš pradedant Evangelijos skelbimą per Mišias. Taip išreiškiame prašymą, kad Evangelija būtų suvokiama, skelbiama ir išgyvenama.
Liturgijos metu žegnojamės tik visi kartu pradėdami Mišias ar kitų sakramentų šventimą. Dera persižegnoti ir palaiminimo metu pabaigoje.
Stovėjimas – pagrindinė krikščionio maldos laikysena, primenanti Velykas; drauge su Kristumi esame Prisikėlimo žmonės. Stovima nuo Mišių pradžios iki pirmojo skaitinio, po to – per Evangeliją, Tikėjimo išpažinimą ir Visuotinę maldą, kalbant „Tėve mūsų“, Komunijos maldą ir per palaiminimą.
Prisimenant, kad esame į naująją Jeruzalę keliaujanti tauta, vedama Kristaus, einame procesijose. Yra trys simbolinės procesijos – įžangos (suvienyti susirinkimą ir pradėti liturgiją), atnašų (atnešant duoną ir vyną bei dovanas ir pinigus Bažnyčios reikmėms) ir Komunijos (keliaujant priimti Viešpaties duodamą valgį) bei Eucharistinė (ypač Devintinių, kai skelbiame gatvėse, kad Kristus yra mūsų gyvenimo stiprybė).
Klūpėjimas – tarnysčių priėmimo, intensyvios maldos ir atgailos ženklas. Abiem keliais klūpima Eucharistijos maldos metu, garbinant Švenčiausiąjį Sakramentą bei atliekant išpažintį. Vyskupas, kunigas, diakonas klūpi priimdami šventimus; lektoriai ir akolitai – tarnystės ženklus.
Priklaupiama prieš Švenčiausiąjį Sakramentą praeinant pro tabernakulį ar pro altorių, kai švenčiama Mišių liturgija ar adoruojama Eucharistija. Priklaupiama tiesia nugara ir galva, dešiniu keliu paliečiant grindis kairio kulno lygyje.
Galva palenkiama kaskart ištariant Jėzaus, Marijos ar tą dieną minimo šventojo vardus.
Nusilenkimu (lenkiant nugarą tiek, kad rankomis būtų galima paliesti kelius) pagerbiami Viešpaties ženklai, kai pro juos praeinama – altorius ir liturgijai vadovaujantis vyskupas ar jį pavaduojantis kunigas bei priimant baigiamąjį palaiminimą.
Sėdėjimas – maldos, neskubos, dėmesingo klausymosi laikysena. Sėdima per skaitinius ir homiliją, atnašavimą, priėmus Komuniją. Suoluose sėdint būtina pagarba ir dėmesys vėliau atėjusiajam! Geriausia susėsti į suolą pradedant nuo vidurio.
Ramybės palinkėjimas – šalia esantiems paspaudžiama dešinė pasižiūrint į akis ir linkint, kad priimtume Kristaus dovaną. Artimi žmonės gali sveikintis pabučiavimu ir apkabinimu. Nedera vaikščioti.
Pinigai renkami dviem tikslams – Bažnyčios misijai vykdyti ir vargšų globai. „Kiekvienas tegul aukoja, kaip yra širdyje nutaręs, ne gailėdamas ar tarsi verčiamas, nes Dievas myli linksmą davėją“ (2 Kor 9, 7). Ypač vertinga užprašyti Mišias konkrečia asmenine intencija, tai yra prašyti, kad visa Mišias švenčianti Bažnyčia Kristaus aukoje atmintų konkrečius asmenis (gyvuosius ar mirusiuosius) ar įvykius (linksmas ar skaudžias situacijas, sukaktis, poreikius, problemas ar iššūkius). Paskiriama didesnė pinigų suma, kuri leidžia kunigui oriai pragyventi vieną dieną. Paprastai dėl tokios intencijos iš anksto kreipiamasi į raštinę, zakristiją ar asmeniškai į kunigą.
Kai kuriose bažnyčiose deginamos votyvinės žvakės. Paaukojus numatytą ar laisvą sumą, žvakelė uždegama nuo kitos jau degančios. Nepamirština, kad ji tik simbolizuoja mūsų maldą, bet jos nepakeičia.
Šventųjų atvaizdai primena dangaus, triumfuojančiąją Bažnyčią, kurios nariais mes rengiamės būti. Mūsų seserys ir broliai, Mergelė Marija, apaštalai, kankiniai ir šventieji – tai mūsų užtarėjai ir pavyzdžiai.
Bažnyčios sambūryje dalyvaujame bendruomeniškai, tai yra visų vienoda kūno laikysena skelbia apie tą pačią dvasią. Kartu žengnojamės, kartu klausomės, kartu atsakinėjame į kreipinius, kalbame maldas, drauge giedame. Atsisakymas elgtis pagal savo įgeidžius sambūryje ugdo drausmingumą ir savo norų tramdymą kasdieniame gyvenime. Bendruomeninė malda moko asmeninės, o asmeninė malda padeda melstis bendruomeniškai. Tokia malda išplečia ir mūsų maldų horizontus, o drauge ir mūsų širdis.
