Brolis Ramūnas MIZGIRIS OFMTrapistų vienuolis Thomas Mertonas († 1968) kartą rašė, jog „ieškoti Dievo – tai ieškoti tikrovės“. Tačiau mūsų gyvenimas pasaulyje neišvengiamai susiduria su įvairiais pavojais. Yra nemaža rizika, kad širdis apsunks ir praras dvasinį jautrumą, nebesugebės matyti supančios tikrovės. Jeigu nekreipiame dėmesio į dvasinį gyvenimą, jeigu nesame dėmesingi dabarčiai, tai pasaulis, kuriame gyvename, nėra tikras. Gyvenimo rūpesčiai, baimės ir skuba pamažu užgriozdina žmogaus širdį tokiais susidomėjimais, kad domėjimasis Dievo valia paprasčiausiai išnyksta. Tad kur rasti priešnuodį prieš iliuzijų ir simuliakrų (lot. simulacrum – „stabas, šešėlis“) pasaulį?
Šventasis Raštas mums pataria budėti: „Todėl budėkite, nes nežinote, kurią dieną ateis jūsų Viešpats“ (Mt 24, 42); „Būkite blaivūs, budėkite! Jūsų priešas velnias kaip riaumojantis liūtas slankioja aplinkui, tykodamas ką praryti. Pasipriešinkite jam tvirtu tikėjimu“ (1 Pt 5, 8–9); „Būkite atsidėję maldai, budėkite su ja dėkodami“ (Kol 4, 2). Širdies budėjimas (savistaba) yra neatsiejamas nuo dvasinio žmogaus tobulėjimo. Budėjimas – tai vidinis nusigręžimas nuo atklydusių, nenaudingų mūsų dvasiai minčių – pavydo, pykčio, gašlumo, neatleidimo, keršto, fantazijų, baimių ir pan.
Jau pirmieji Biblijos puslapiai kalba apie dvasinę kovą: „Prie durų iš pasalų tykoja nuodėmė. Ji geidžia tavęs, bet tu gali ją įveikti“ (Pr 4, 7). Kaip žinome, pasirinkimai vyksta žmogaus širdyje. Pradžios knygoje aprašomas šis vidinis rojus, Edeno sodas, į kurį blogų minčių pavidalu įsėlina žaltys (3, 1–7). Išties, mus aplanko daugybė įkvėpimų. Tie, kurie ateina iš Dievo, yra gera sėkla, o pikti įkvėpimai – piktžolės, raugės. Mūsų laisvu pritarimu ir vieni, ir kiti gali įleisti šaknis mūsų širdies dirvoje (Mt 13, 24–30). Neiti į dialogą su nuodėmės mintimis, neleisti joms užsibūti krikščionims padeda savistaba ir trumpos maldos. Jos mus sugrąžina į dabartį, padeda atkurti širdies ramybę, primena Dievo buvimą mumyse. Viena iš tokių trumpų maldų yra „Aba, Tėve!“
Jėzus kalbėjo aramėjiškai, bendrine to meto izraelitų kalba. Aramėjiškas žodis „aba“ buvo įprastas vartoti šeimoje, vaikams kreipiantis į tėvą. Jėzus savo pavyzdžiu perkelia šį žodį į asmeninę ir bendruomeninę maldos praktiką, parodydamas, kad santykis su Dievu yra nuoširdus ir tiesioginis bei grindžiamas abipusiu pasitikėjimu (Mk 14, 36; Mt 6, 9–13).
Iki galo suvokdama šią naują tikrovę, pirminė krikščionių Bendrija jaučia poreikį pagilinti šio žodžio turinį. Apaštalas Paulius rašo: „Visi, vedami Dievo Dvasios, yra Dievo vaikai. Jūs gi esate gavę ne vergystės dvasią, kad ir vėl turėtumėte bijoti, bet gavote įvaikystės Dvasią, kurioje šaukiame: ‘Aba, Tėve!’“ (Rom 8, 14–15); „O kadangi esate įvaikiai, Dievas atsiuntė į mūsų širdis savo Sūnaus Dvasią, kuri šaukia: ‘Aba, Tėve!’ Taigi tu jau nebe vergas, bet įvaikis; o jeigu įvaikis, tai Dievo valia ir paveldėtojas“ (Gal 4, 6–7).
Šiuose tekstuose apie Dievą nėra baimę keliančio momento; Dievas yra „gailestingumo Tėvas ir visokios paguodos Dievas“ (2 Kor 1, 3). Mes galime Dievo šauktis: „Aba!“, nes Jį mums apreiškė žmogumi tapęs Jo Sūnus, o Jo Dvasia leidžia mums Jį pažinti.
Vadinasi, kas kartą, kai pamatome, kad daiktai ir įvykiai per daug mums kelia nerimo, kai pastebime, kad gyvenimo rūpesčiai mus bando parblokšti, kai gundymai mus apsupa, o mes norime visa tai nugalėti, atsitraukime nuo tų minčių ir vaizdinių, ištardami savo širdyje: „Aba, Tėve!“ Ir būsime dieviškos malonės išlaisvinti, sugrąžinti į tikrovę; galbūt tik akimirkai, bet ir tai jau bus laimėjimas.
