Sesuo Viktorija Plečkaitytė MVS
Gavėnia. Pelenų trečiadienį nuskambėjęs „atsiverskite“ vis ataidi ir ataidi – per visas septynias savaites. Iki pat Velyknakčio, kai galiausiai būsime tiesiai paklausti: „Ar tiki?“. Ir taip kasmet. Tam, kad nepamestume gyvenimo piligrimystės krypties. Kad vėl ir vėl iš naujo pasirinktume: iš vergijos – per dykumą, į Pažado žemę, į Prisikėlimo rytą. Visada – su viltimi. Nes Viešpats eina pirma...
Jau kuris laikas skaitau ir dėlioju Palaimintojo Jurgio Matulaičio „asketines konferencijas“ – užrašus, jam rengiantis kalbėti: vesti rekolekcijas, sakyti homilijas. Tikėtina, kad dar šiemet nedidelį jų rinkinį galės vartyti kiekvienas, kuriam įdomu sutikti Tėvą Jurgį nauju būdu, kuriam knieti „išgirsti“ iki šiol nepublikuotą jo žodį. Tekstas „Apie Kristaus sekimą“ – iš Manuscripta polona, rankraščių lenkų kalba rinkinio. Gal įvadas į maldą, o gal pamokslas. Į rengiamą knygą jis nepateko. Bet tos kalbos „skonis“ būtent toks: tiesmukas, užkalbinantis, kviečiantis:
„Kas nori man tarnauti, tegul seka paskui mane: kur aš esu, ten bus ir mano tarnas“ (Jn 12, 26).
Sekimas Kristumi yra būtinas. Kiekvienas krikščionis tam įpareigotas jau pačiu vardu. Kristus yra kiekvieno krikščionio gyvenimo pavyzdys. <...>: „Kiekvienas mokinys bus gerai išlavintas, jei bus kaip mokytojas“ (Lk 6, 40).
<...> Kristus yra Tiesa ir pasaulio šviesa. Kas juo seka, atranda gyvenimo šviesą. Tik Kristus yra tikroji mūsų pagalba per amžius: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu!“ (Mt 11, 28). Jis pašventina kiekvieną mūsų veikimą. Todėl būtina susivienyti su Kristumi per malonę, persiimti Jo dvasia, veikti iš tų pačių paskatų ir tokiu pat būdu, kaip Kristus. Tik sekimas Kristumi pripildo kiekvieną darbą gyvybės: „Kas pasilieka manyje ir aš jame, tas duoda daug vaisių“ (Jn 15, 5).
Kaip sekti Kristumi? Visų pirma – turime pažinti Kristų, nes paprastai nebrangini to, ko nepažįsti. Reikia dažnai galvoti apie Kristų, įsižiūrėti į Jį tikėjimo akimis, kaip dailininkas įsižiūri į tą, kurio portretą nori nutapyti. Pradėdami kiekvieną svarbesnį darbą turime įsimąstyti, kaip panašioje situacijoje elgtųsi Viešpats Jėzus. Šv. Pranciškus, kai lankydavo ligonius, stengdavosi prisiminti Jėzų gydantį, kai susitikdavo su kuo nors pokalbiui – Jėzų Galilėjos Kanoje, kai pasijusdavo vienišas – Jėzų dykumoje, kai patirdavo paguodas – Jėzų ant Taboro kalno, kai išgyveno persekiojimus – Jėzų, bėgantį į Egiptą, kai ištikdavo sausra maldoje – Jėzų Alyvų sode, o kai susirgdavo – Jėzų kenčiantį.
Kame turime sekti Kristumi? Visų pirma – klusnume: „Aukų ir atnašų tu nebenori, bet paruošei man kūną. Tau nepatiko deginamosios atnašos ir aukos už nuodėmes. Tuomet aš tariau: štai ateinu, kaip knygos rietime apie mane parašyta, vykdyti tavo, o Dieve, valios!“ (Žyd 10, 5–7). Tokia buvo paties Jėzaus gyvenimo kryptis. Būdamas dvylikametis, pasilikęs šventykloje ir gimdytojų surastas jiems sako: „Argi nežinojote, kad man reikia būti savo Tėvo reikaluose?“ (Lk 2, 49). Priima Jono Krikštą tardamas: „Mudviem dera atlikti visa, kas reikalinga teisumui“ (Mt 3, 15). Jam visa ko esmė – paklusnumas Tėvo valiai, troškimas visuomet daryti tai, kas Tėvui patinka.
Savo mokiniams Jis nurodo laikytis įsakymų: „Jei laikysitės mano įsakymų, pasiliksite mano meilėje, kaip aš kad vykdau savo Tėvo įsakymus ir pasilieku jo meilėje“ (Jn 15, 10). „Jūs būsite mano draugai, jei darysite, ką jums įsakau“. Tą pat atsako ir jaunuoliui, klausiančiam „Mokytojau, ką gera turiu daryti, kad įgyčiau amžinąjį gyvenimą?“ (Mt 19, 16): „Jei nori įeiti į gyvenimą, laikykis įsakymų“ (Mt 19, 17).
Galiausiai Alyvų sode meldžiasi: „Mano Tėve, jeigu įmanoma, teaplenkia mane ši taurė. Tačiau ne kaip aš noriu, bet kaip tu!“ (Mt 26, 39). O ant kryžiaus taria: „Atlikta“ (Jn 19, 30).
Nukryžiuotasis (fragmentas). Nežinomas Lietuvos dailininkas. 1698 m.
Pasaulis gyvena neklusnumu, maišto dvasia. Viešpats Jėzus – klusnumu: ne tik paklusnumu Tėvui, bet ir gimdytojams, ir pasaulietiniam įstatymui. O juk mes nepaisom Dievo įsakymų, laužom Bažnyčios nurodymus, gyvenam pagal savo pačių valią. Tik susimąstyti reikia: Kūrėjas buvo klusnus kūriniui! O mes išsisukinėjam, nepaisom, kritikuojam, murmam. Net ir prieš patį Dievą murmam.
Kristumi sekti turime ir neturtu, savęs atsižadėjimu, nuolankumu. Nuostabus Įsikūnijimo slėpinys! Dievas tampa žmogumi. Tik pagalvoti reikia, kas ir kuo! Koks nuolankumas, kokia meilė! Juk ne tik kaip karalius, kunigas ir mokytojas mus atpirko. Tapo žmogumi, kad savo krauju nuplautų prakeikimą ir nupelnytų mums malonę ir garbę. Galėjo ateiti apsivilkęs garbe ir didybe, bet pasirinko pažeminimą, neturtą ir kančią. Atėjo kaip naujagimis kūdikis ant motinos rankų, visiškame neturte. Evangelisto Jono žodžiais: „Pas savuosius atėjo, o savieji jo nepriėmė“ ( Jn 1, 11) – gimė tvarte, jo lovelė – gyvulių ėdžios. Nuostabus jo neturtas dvasioje, jo nuolankumas: nepriėmė garbės iš žmonių, kad Tėvas būtų šlovinamas. Jis nuolankus, trisdešimt metų plušėdamas prie varstoto. Tarp minių, Kanos vestuvėse ir muitininko namuose – gailestingas ir užjaučiantis. Jis nuolankus prie Paskutinės vakarienės stalo. Jis nuolankus kančioje – šeriamas šmeižtais, laikomas vergu, o ne žmogumi. Jis primena saviesiems: „Imkite ant savo pečių mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą“ (Mt11, 29). Jis drąsiai pasitinka kančią ir kryžių, Jo niekas neatgraso.
Žiūrėk į Jo meilę: gailestingą, suprantančią, apimančią ir nusidėjėlius. Tegu Kristaus – žmogaus gyvenimas – tau prieš akis. Žiūrėk:
meilė, kuria mylėjo – iki aukos, iki savęs apiplėšimo, iki kryžiaus;
nuolankumas – prisiėmė tarno išvaizdą;
klusnumas – iki mirties; <...>
atgaila – keturiasdešimt dienų pasninkas dykumoje;
jautrumas – ašaros dėl Lozoriaus ir paguoda verkiančioms moterims kryžiaus kelyje;
uolumas – „sugraužiantis“; <...>
neturtas – neturi kur galvos priglausti;
tėviškas rūpestingumas – minias duona maitina;
malonumas – visi prie jo veržiasi, Zachiejus į medį lipa, kad pamatytų;
švelnumas – net ir Judui;
širdies tiesumas – nei pagyros, nei priekaištai jo nepaveikia;
dosnumas – atiduoda viską, net savo kūną ir kraują;
kantrumas – kenčiant ant kryžiaus.
Sekti tobulai – tai apsivilkti Kristumi taip, kad Jėzaus gyvenimas būtų regimas mūsų kūnuose. <...> „Mokytojau, aš seksiu paskui tave, kur tik tu eisi!“ (Mt 8, 19).
Balandžio 13-ąją – šįmet Kristaus Kančios (Verbų) sekmadienį – Palaimintojo Jurgio Matulaičio gimtadienis. Vėl grįžta šv. Jono Pauliaus II žodžiai apie Tėvą Jurgį, jau tiek kartų kartoti: „Kas neima savo kryžiaus ir neseka paskui mane – nevertas manęs. Kas išsaugo savo gyvybę, praras ją, o kas praranda savo gyvybę dėl manęs – atras ją“ (Mt 10, 38–39). Jie labai tiksliai nusako arkivyskupo Jurgio pašaukimą ir gyvenimą. Per penkiasdešimt šešerius metus jis stengėsi būti vertas Kristaus. Ėmė tad savo kryžių <...> ir sekė paskui Kristų.“ Būtent todėl neįmanoma negirdėti Palaimintojo Jurgio žodžio. Neįmanoma nuo jo išsisukti. Vėl ir vėl supranti: jis gi ne teisingas formules kartoja. Jis kalba savo gyvenimą! Beje, beatifikacijos formulėje die ipsius natali (jo gimimo diena) pavadinta sausio 27-oji – mirties diena... Taigi. Gyvenimas. Tarp dviejų gimtadienių: gimimo žemei ir gimimo dangui. Kaip sakė šv. Jonas Paulius II: „Neieškojo savęs. Nesiekė „susirasti sau gyvenimą“ <...>. Kaip tik dėl to pasiekė tą gyvenimo pilnatvę, kurią žmogus tegali patirti Kristuje.“
