„Čia ateinantys žmonės, darbuotojai ir savanoriai – kaip viena šeima. Ir kaip šeimoje – čia būna visko: juoko, džiaugsmo, liūdesio, pykčio, bendro darbo ir švenčių“,–tarsi savo credo vis kartoja Rosita Mikėnienė, Kauno arkivyskupijos Carito benamystę ir vienišumą patiriančiųjų dienos centro „Ateik“ vadovė.
Dienos centro lankytojai – tai benamystę, sunkias gyvenimo sąlygas ir vienišumą patiriantys Kauno miesto gyventojai, kuriems sunku prisitaikyti dėl pasikeitusių gyvenimo sąlygų, neišmoktų jo pamokų ar valios stokos.
„Kiekvienas žmogus – tai vis nauja gyvenimo istorija ir mums siunčiamas Dievo išbandymas. Ir nors dažnai šiuos žmones skubame smerkti arba jų šalinamės, nesusimąstome, jog bėda gali ištikti kiekvieną. Nežinia, kaip susiklostys aplinkybės, juk pasaulis kinta kiekvieną sekundę“, – sako Rosita, pristatydama 10-ies metų sukaktį mininčio centro kolegas ir tai, kas čia svarbiausia.
„Dienos centro „Ateik“ komandoje darbuojasi trys žmonės. Asta ir Mindaugas atėjo savanoriauti ir kadangi gerai sutarė su lankytojais, jiems atrodė priimtina darbo vieta, abu čia liko kaip nuolatiniai darbuotojai.
Asta Asta dažniausiai veda sielovados valandėles, centro lankytojams padeda įveikti sunkumus (pvz., registraciją pas gydytojus) ir moko kasdienių buitinių įgūdžių.
Mindaugas Mindaugas visada gali padėti, kai reikia kažką parvežti, pataisyti. Gali suorganizuoti komandą vyriškiems darbams. Jis – centro užimtumo specialistas ir rūpinasi naujai kuriamomis „Namukų dirbtuvėmis“. Šiuo metu kaip tik ieškoma pamainos Mindaugui ir komandos pastiprinimo.
Rosita Rosita jau keletą metų dirba šiame dienos centre socialine darbuotoja ir vadove. Ji atsakinga už dokumentaciją, bendravimą su centrą lankančiais žmonėmis, už problemų sprendimą, visos darbinės ir kultūrinės veiklos organizavimą, partnerių, labdaros ieškojimą, viešinimą. Kaip sako pati Rosita, kiekviena diena šiame centre yra ypatinga: juk ar ne stebuklas neturint stogo virš galvos – turėti kur ateiti, jaustis priimtam, reikalingam, sulaukti ne pasmerkimo, o pagalbos.
Be kavos puodelio turbūt daugelis jūsų neįsivaizduojame savo ryto. Taip ir benamystę patiriančiųjų centre pirmas ir svarbiausias dalykas – puodelis šiltos kavos. Kiekviena diena centre prasideda nuo kavos, šilumos – žiemą, atsivėsimo – vasarą…
Kitas mėgstamas dalykas, traukiantis čia lankytojus, yra bendravimas. Šis poreikis žmogui labai svarbus, nors nauji lankytojai nesyk būna ir pamiršę, kaip reikia mandagiai, draugiškai bendrauti, elgtis. Čia jų išklausoma, jiems patariama, žmonės patiria palaikymą ir supratimą.
Didžiausias iššūkis dirbant su šia žmonių grupe – nepavargti mylėti, sako Rosita. Dievas moko: „Mylėk savo artimą kaip pats save.“ Bet juk dažnai skubėdami, tarp darbų gausos mes pamirštame mylėti net patys save. Šiuos žmones nėra lengva mylėti, jeigu nematai juose Dievo ar savęs. Bet pakanka prisiminti, kad tai gali būti tavo artimasis, ir tada lankytojus pamatai kaip menininkus, filosofus, geros širdies žmones. Atverk jiems širdį – ir būsi apdovanotas dėmesiu, rūpesčiu, dėkingumu, meile.
Pasak Rositos, kasdienių socialinių įgūdžių atkūrimas, mokymas yra vieni pagrindinių šio darbo tikslų. Gera stebėti kintančius įpročius, kai pradeda kurtis mažos grupelės bendraminčių, kai atsiranda tarpusavio pagalba ir noras savanoriauti.
Kas skatina dirbti? Troškimas parodyti visuomenei, kad kiekvienas jos narys yra svarbus. Jeigu kažkam nepasisekė, nereikia jo nurašyti. Nemoka – pamokyk, sukniubo – padėk atsikelti, pamiršo – primink. Juk visi mes gimėme geri ir gražūs, tad padėkime vieni kitiems tokiais ir likti.
Šie žmonės ypatingi mokėjimu išgyventi. Dažnai stebina jų mąstymas. Dauguma gyvena šia diena, jiems pakanka to, ką turi…
Ko norėtųsi? Kad tokių dienos centrų reikėtų mažiau, o pagalbos žmonėms rastųsi daugiau. Norėtųsi didesnio palaikymo ir darbo su šia grupe finansavimo.
Svarbiausia – nesitikėti greitų rezultatų. Pokyčiai vyksta lėtai ir nedideliais žingsneliais. Būdami šalia, kasdien centro „Ateik“ darbuotojai ir savanoriai mato, kaip keičiasi žmogus ir jo gyvenimo suvokimas. Tie vos pastebimi pokyčiai – didžiausias džiaugsmas ir darbo prasmė.“
Nuoširdžiai dėkojame visiems, kurie per dešimtį metų pasidalijo pagalba patiriantiems benamystę ir vienišumą: šio centro steigėjams, savanoriams, rėmėjams, bendradarbiams, bičiuliams.
„Jei brolis ar sesuo neturi drabužių ir stokoja kasdienio maisto, ir kas nors iš jūsų jiems tartų: „Eikite ramybėje, sušilkite ir pasisotinkite“, o neduotų, ko reikia jų kūnui, – kokia iš to nauda?“ (Jok 2, 15-17)
Benamystė dažnai įvardijama kaip kraštutinė skurdo ir socialinės atskirties forma. Pats benamystės reiškinys analizuojamas žmogaus teisių, socialinės ir ekonominės nelygybės, būsto politikos, socialinės apsaugos sistemos trūkumų kontekste. Tačiau namų netekimo priežastys – tai ir skaudžios vaikystės istorijos, priklausomybės, kartais – psichikos ligos ar skyrybos. Kai kurie žmonės tiesiog apgaunami ir todėl lieka gatvėje, kiti – neturi kur grįžti išėję iš įkalinimo įstaigų, vaikų globos namų. Siekiant padėti šiems žmonėms, Caritas Lietuvoje įsteigęs du benamystę išgyvenančiųjų dienos centrus – Vilniuje ir Kaune; be to, Marijampolėje ir Telšiuose prieglobstį gali gauti neturintieji kur apsistoti.
Turėti stogą virš galvos nėra savaime suprantama. Tačiau tik atsidūrus gatvėje galima paliudyti, kaip benamystė žeidžia žmogišką orumą ir naikina viltį. Kone kiekviena benamystės istorija – skaudi ir paneigianti mitą, neva „tik jie patys kalti“. Caritas ne vertina, o rūpinasi, kad praradusieji namus rastų laikiną saugų prieglobstį ir, jei pajėgia, pamažu patys stotųsi ant kojų.
Laikinuosiuose Carito namuose ir benamystę išgyvenančiųjų dienos centruose žmonėms padeda savanoriai bei socialiniai darbuotojai. Išklauso, pagal poreikį nukreipia gauti prieinamą profesionalią pagalbą, drąsina imtis teigiamų pokyčių, po truputį kuriant savarankišką gyvenimą.
Saugumas, šiluma, jauki atmosfera, galimybė išgerti kavos ar arbatos suburia namų neturinčius žmones dienos centruose. Juos lankantieji gali bendrauti tarpusavyje, skaityti knygas ar apžvelgti dienos spaudą, žaisti stalo žaidimus, spręsti kryžiažodžius. Įveikti gyvenimo negandas ir įgauti stiprybės toliau kurti savo gyvenimą savarankiškai padeda ir Carito savanoriai.
Kviečiame prisijungti prie savanorių komandos!
+370 676 57724, caritas.dienoscentras@gmail.com
