Kunigas Mindaugas Ragaišis.
Evaldo Lasio asociatyvi nuotrauka
Birželio 7–12 d. Vilniuje švęsime Pasaulinį Apaštalinį Gailestingumo kongresą, kviečiantį į beribio Dievo gailestingumo patirtį. Tačiau Gavėnios laikotarpis mus sugrąžina į atgailos laiką. Kartais gali kilti vidinis konfliktas, kodėl turiu atgailauti, jeigu Dievas yra gailestingas? Atgailos ir gailestingumo dermę pokalbyje atskleidžia kunigas, teol. m. dr. Mindaugas Ragaišis.
– Gyvename Gavėnios laiku. Ar Gavėnia pirmiausia yra Dievui skirta auka, ar darbas su pačiu savimi?
– Gavėnia yra 40 dienų trunkantis pasiruošimas švęsti Jėzaus Kristaus kančios, mirties ir prisikėlimo, t. y. Velykų slėpinį. Iš jo kyla žmogų nuteisinanti išganinga malonė. Per Gavėnią rengiamės ją priimti. Ankstyvojoje Bažnyčioje, taip pat ir dabartiniu metu besirengiantys Krikštui suaugusieji Gavėnios laiku užbaigia katechumenatą ir Velyknaktį priima Krikštą. Jau pakrikštytuosius Bažnyčia Gavėnios laiku taip pat ragina naujai atsiverti gelbstinčiai malonei. Tai reiškia – vis labiau gręžtis į Dievą, į Jį orientuoti savo gyvenimą ir palikti tai, kas nuo Jo atskiria, – Jo valiai priešingas mintis, žodžius ir darbus. Kitaip tariant, Gavėnios laiku esame kviečiami su didesniu uolumu įgyvendinti Krikšto pažadus. Neatsitiktinai Gavėnios pabaigoje, per Velyknaktį, mes juos iškilmingai atnaujiname. Bažnyčia pateikia ir parankias atsivertimo priemones – jau Šventajame Rašte paminėtus atgailos darbus: maldą, pasninką ir išmaldą. Ne Dievui visa tai yra reikalinga, bet mums. Atgailos darbai mus daro pajėgius priimti Dievo teikiamą malonę ir ja gyventi.
– Kodėl šiandienos žmogus turi atgailauti? Juk Dievas – mylintis ir gailestingas Tėvas, tad kokia atgailos reikšmė šiandien?
– Iš tikrųjų, Dievas yra gailestingas ir mylintis Tėvas. Kaip ir kiekvienas atsakingas tėvas Jis rūpinasi savo vaikų gerove. Ne pataikauja ar įsiteikinėja, bet moko ir ugdo. Dovanodamas išganymą ar atleisdamas nuodėmes Jis ne tik išgydo mūsų praeitį, bet ir suteikia naujos pradžios galimybę. Žmogui, gavusiam ar atgavusiam malonę būti Dievo vaiku, reikia mokytis atitinkamai gyventi: atpažinti gėrį ir jo laikytis; kovoti su silpnybėmis ir pagundomis; grumtis su nuodėme ir jos veikimu. Tai pasiekti įmanoma tik bendradarbiaujant su Dievo teikiama malone. Jau minėti atgailos darbai rodo pagrindines to įgyvendinimo kryptis. Melsdamiesi mes suartėjame su Dievu ir taip tampame pajėgūs priimti Jo malonę. Praktikuodami išmaldą arba kitus artimo meilės darbus mokomės atpažinti artimo patiriamą stoką, jo poreikius, ir į juos atsiliepti. Pasninkaudami mokomės apvaldyti nebūtinus poreikius ir sustabdyti netinkamus polinkius.
– Ar atgaila visada susijusi su liūdesiu, ar ji gali būti ir džiaugsminga patirtis?
– Atgailą galima prilyginti keliui, kuriuo žengdami pasivedame Dievui ir atsisakome to, kas nuo Jo atskiria, prieštarauja Jo valiai. Tai neretai būna dalykai, prie kurių esame prisirišę, kurie tapę kasdienybės dalimi. Tai įpročiu tapusios nuodėmės – ydos. Skausmingi ir daug pastangų reikalauja bandymai jų atsisakyti, ypač pradžioje. Pavyzdžiui, apleidus maldą ar sekmadienio šventimą pradžioje tikrai nelengva prisiversti ir surasti laiko, nelengva atsisakyti tam tikrų įprastais tapusių užsiėmimų. Liūdesį sukelia ir patiriamos nesėkmės, nuolatinis atkritimas. Apskritai kova su nuodėme nėra lengva. Ji dažnai būna paženklinta kančios ir net ašarų. Pastarieji – tik atgailą lydintys reiškiniai, jokiu būdu ne tikslas pats savaime. Kai jau padaroma pažanga ir pavyksta įveikti blogą įprotį ar nuodėmę, patiriame džiaugsmą ir pasitenkinimą. Panašiai džiaugsmą išgyvename ir nuo Dievo artumo, Jo teikiamos malonės patirčių. Pastarosios, lyginant su šio pasaulio teikiamais džiaugsmais, įprastai pasižymi tvarumu, gyliu ir tęstinumu.
– Kodėl tiek daug reikšmės teikiama išpažinčiai?
– Liekant prie atgailos kaip kelio įvaizdžio, i špažintį galima apibūdinti kaip svarbiausią, esmingiausią etapą, visa įprasminantį ir net sukuriantį prielaidas judėti į priekį. Svarbu žinoti, jog įmanoma artintis prie Dievo. Jei manytume, kad Dievas mums nepasiekiamas, nebūtų motyvacijos ir noro bandyti. Nuodėmė kelyje Dievo link yra mums neįveikiama kliūtis, atverianti prarają tarp mūsų ir Jo. Ji mus pririša prie netinkamo elgesio, traukia prie naujų, dar didesnių prasižengimų. Esminis įrankis kovoje su nuodėme yra Krikšto sakramentas. Po jo priėmimo padarytas nuodėmes atleidžia išpažintis. Taip nutraukiamas ryšys su nuodėme, gydomi jos sužeidimai, įkvepiama ištvermės nepalūžti kovoje, nepasiduoti nevilčiai, suteikiamas postūmis neapsileisti, neapsnūsti. Beje, išpažintis nėra vienintelis atgailos aktas, vedantis prie nuodėmių atleidimo. Bent jau lengvas nuodėmes atleisti gali ir gailesčio aktas šv. Mišių pradžioje ar kalbamas privačiai maldos metu. Mirties pavojuje, kaip moko Bažnyčia, taip galima gauti ir sunkių nuodėmių atleidimą. Tačiau minėtais atvejais niekada nesame tikri, ar nuodėmės atleistos. O išpažinties metu patirtas atleidimo tikrumas mums yra užtikrintas Kristaus veikimo sakramentiniame ženkle. Išpažintis išbaigia kitų atgailos aktų veikimą, o šie paruošia ir veda į ją. Neatsitiktinai Gavėnia ir Velykų laikas ypatingu būdu siejami su išpažintimi. Vienas iš Bažnyčios įsakymų įpareigoja ją atlikti šiuo laikotarpiu bent kartą per metus. Žinoma, dvasinio gyvenimo augimui to nepakanka. Įprastai rekomenduojama išpažintį atlikti kas vieną du mėnesius.
– Po išpažinties atliekama atgaila. Kodėl dar reikia atgailauti, jei Dievas jau atleido?
– Nuodėmių atleidimas įvyksta dėl Jėzaus įvykdyto atpirkimo. Tai mes gauname per sakramentinį ženklą, kuris sudabartina Velykų slėpinio veikimą. Patys to nusipelnyti negalime. Tai Dievo teikiama malonės dovana. Atleisdamas Dievas siekia ne tik panaikinti nuodėmes, bet ir gydyti nuo jų pasekmių. Beje, pasekmės reiškiasi ne tik Dievo atžvilgiu, bet ir artimo bei paties nusidėjėlio – čia taip pat įnešamas susipriešinimas ir vidinė sumaištis. Per išpažintį užduota ar privačiai prisiimta atgaila, šalia siekio atstatyti pažeistą teisingumą ir taip išreikšti žmogaus norą atitaisyti padarytą skriaudą, yra nukreipta pagelbėti vaduojantis iš nuodėmės pasekmių, mokytis gyventi pagal pašaukimą bei Dievo valią. Kaip nurodoma Katalikų Bažnyčios Katekizme, nuodėmklausio skirta atgaila „turi atsižvelgti į asmeninę penitento būklę ir būti naudinga jo dvasiai. Ji, kiek tik įmanoma, turi atitikti padarytų nuodėmių sunkumą ir pobūdį. Tai gali būti malda, tam tikra auka, gailestingumo darbai, patarnavimas artimui, savanoriškas atsižadėjimas, kentėjimas ir ypač kantrus savo kryžiaus nešimas. Tokios atgailos padeda mums darytis panašiems į Kristų, kuris pats vienas kartą visiems laikams atsilygino už mūsų nuodėmes; leidžia tapti prisikėlusiojo Kristaus bendraįpėdiniais“ (KBK 1460). Taigi ne tik nuodėmių atleidimas įvyksta, bet ir atgaila atliekama vienijantis su Kristumi.
– Kartais tikintieji jaučiasi atlikę nenuoširdžią išpažintį, kai joje būna mažai jausmingumo. Kaip žinoti, kad gerai atlikai išpažintį?
– Apskritai dvasiniame gyvenime nepatartina koncentruotis į jausmingumą. Pastarasis įprastai yra nepastovus ir svyruojantis. Dažniausiai jis būna labiau paremtas subjektyviais išgyvenimais, o ne objektyvia patirtimi. Atitinkamai ir sprendžiant apie atliktos išpažinties kokybę vadovautis reikėtų racionalaus proto suvokimu bei valios įsijungimo, jos intencijos vertinimu. Jei žvelgiant objektyviai buvo įvykdytos penkios atgailos dalys, taigi atlikta sąžinės apyskaita, nuodėmės suvoktos ir apgailėtos kaip moralinis blogis, su kuriuo pasiryžta stengtis kovoti, išpažįstant nenuslėptos sunkios nuodėmės ir po išpažinties atlikta uždėta atgaila, kiek įmanoma, atitaisytos skriaudos artimui (jei tokių buvo), vadinasi, išpažintis buvo gera. Ir, atvirkščiai, esmingai pažeidus ar neįvykdžius bent vienos iš minėtų dalių, išpažintis tampa niekinė. Vidinė savijauta, kaip antai palengvėjimas po išpažinties, susijaudinimas ar ašarų kiekis niekaip nelemia išpažinties gerumo. Svarbiausia – nuoširdumas ir pasitikėjimas Dievu, pasiryžimas pasivesti Jo valiai. Perdėtas jausmingumas atliekant išpažintį gali vesti prie skrupulų, kai nepatyrus trokštamo jausmo išpažintis ir vėl be reikalo kartojama.
– Netrukus įvyks Pasaulinis Apaštalinis Gailestingumo kongresas Vilniuje. Bažnyčia Gavėnios metu taip pat atkakliai primena gailestingumo darbus. Kodėl tie gailestingumo darbai tokie svarbūs?
– Jau minėjau, kad gailestingumo darbus nuodėmklausys gali skirti kaip atgailą už išpažintas nuodėmes. Juos darydami pagelbstime artimui, atsižvelgdami į jo stoką ar poreikius. Omenyje čia turimi, beje, tiek materialiniai dalykai, tiek susiję su dvasine plotme. Pagrindiniai iš jų Bažnyčios yra įvardinti kaip 7 geri darbai kūnui ir 7 geri darbai sielai. Juos praktikuojant įprastai tenka atsisakyti to, kas pačiam svarbu ar net brangu, t. y. tam tikrų gėrių: dovanoti laiką bei dėmesį ir pan. Taigi tenka aukotis kito labui, dalytis savo materialine ar dvasine nuosavybe. Nėra lengva žengti tokį žingsnį, nes dažniausiai kasdienybėje esame linkę vadovautis „aš – tau, tu – man“ logika. Gailestingumo darbai padeda įveikti susikoncentravimą į savus interesus, sukuria prielaidas išeiti iš užsisklendimo savyje ir atrasti kitą. Todėl jie laikomi esmine atgailos ir apskritai krikščioniško gyvenimo dalimi. Taip mokomės gyventi meile, bandome ją praktikuoti kasdienybėje ir būti ne tik Dievo gailestingumo gavėjais, naudotojais, bet ir jo perteikėjais.
Projektą iš dalies finansuoja
