Agnė Markauskaitė
Evaldo Lasio nuotrauka iš sinodinio susitikimo Naujosios Vilnios parapijoje 2022 m.
Tekstas, kurį skaitysite, visų pirma atsirado kaip sakytinis pranešimas forume apie Sinodą*, todėl jame pasitaikys šnekamosios kalbos stiliaus elementų, nors buvo stengtasi jį pritaikyti žurnalo puslapiams.
Ačiū už pakvietimą organizatoriams ir ačiū šiam Forumui, kad man vėl grąžino tikėjimą Sinodu. Noriu paaiškinti, kodėl buvau pakviesta Forume kalbėti.
Kai tau pirmą kartą paskambina pati dr. Ingrida Gudauskienė ir dar pasiūlo kažkur kalbėti, mano pirma reakcija: „Bet aš nieko neišmanau apie teologiją“. Jums taip pat noriu prisipažinti, kad neturiu nei teologinio išsilavinimo, nei priderančio teologinio apsiskaitymo.
Sinodo procese Vilniaus arkivyskupijoje buvome du koordinatoriai – vyskupas Arūnas Poniškaitis ir aš. Vyskupas buvo atsakingas už teologinę priežiūrą, dvasinius impulsus, o tada jau aš, it pasiraitojusi tepaluotas rankoves mechanikė, kuriai reikėjo prižiūrėti, kad variklis užsivestų, o procesas kuo mažiau strigtų. Arkivyskupijoje mūsų sinodinę komandą taip pat sudarė centrų, įstaigų, vienuolijų atstovai.
Buvau didžiulė Sinodo fanė pirmajame vyskupijų etape, kai visas veiksmas vyko parapijose ir bendruomenėse, kai teko planuoti ir bendrauti su parapijų žmonėmis. Vėlesniuose etapuose vis tik pajutau kažkokį užstrigimą ar net nusivylimą, nes:
– nuo pat pradžių buvo sakoma, kad šis Sinodas nėra apie dokumentų dauginimą, kad popiežius nežada, jog išleis encikliką ar kitą dokumentą jam pasibaigus, bet...
– laikotarpyje nuo pirmojo etapo vyskupijose iki Baigiamojo dokumento pasirodymo pasipylė bent keletas tarpinių darbinių dokumentų: prieš žemyninį etapą, prieš plenarines Sinodo asamblėjas ir pan. Vyskupijų komandos gaudavo užduotį tuos dokumentus apsvarstyti, parengti komentarus, pastabas ir t. t. O dar tie bažnytiniai tekstai – minkštai it į vatą suvynioti žodžiai, atrodo, vėl tas pats per tą patį, švelniai ir abstrakčiai, kad nieko neužgautų, bet ir nieko konkretaus nepasakytų. Ūpas buvo kritęs. Ir ne tik man, jutau, kad ir visai komandai. Vienu metu maniau, kad visas mechanizmas užsivels procese.
Tačiau Baigiamasis dokumentas, kuris (bent jau mano požiūriu) pagaliau yra daug konkretesnis nei tarpiniai, sugrąžino pasitikėjimą Sinodu.
Be to, neseniai pasirodęs Sinodo sekretoriato laiškas apie tai, kad dabar reikės ieškoti, kaip šio Baigiamojo dokumentonuostatas įgyvendinti vietinėje Bažnyčioje, užkūrė mano vidinį mechanizmą veikti. Tad tariu darsyk ačiū šiam Forumui, kad grąžino mane ant Sinodinio kelio bėgių.
Ir nors ką tik pasiguodžiau, kad kažkuriuo metu jau nusivyliau Sinodo procesu, bet iš tiesų ir buvau pakviesta pakalbėti apie patį procesą vyskupijose ir jo vaisius, – palyginti, kas Sinodo kelyje (ne)pasimetė keliaujant nuo mūsų vietinės Bažnyčios Lietuvoje – iki visuotinės. Pabandžiau žvilgtelti į mūsų Nacionalinį dokumentą po pirmojo etapo vyskupijose ir palyginti su tuo, kas išdėstyta Baigiamajame dokumente po dviejų vyskupų asamblėjų.
Dar norėčiau priminti: nesu teologė; mano praktinis žinojimas ir sinodinė patirtis labiausiai suformuota įžvalgų, gautų iš parapijų ir bendruomenių lygmens bei darbo su jomis; esu iš konkrečios Vilniaus arkivyskupijos komandos ir, nors tikrai stengiausi žiūrėti į nacionalines įžvalgas ir rėmiausi jomis, bet su tam tikrais pavyzdžiais ar įžvalgomis gali prasiveržti mano „vilnietiškas prieskonis“. Gi kiekvienai pelėdai jos pelėdžiukai gražiausi. Ir labiausiai pažįstami.
O kaip viskas vyko vyskupijų ir Lietuvos lygmeniu?
Kadangi tikrai ne visi buvo aktyviai įsitraukę, o kai kam atrodė, kad pas mus nieko nevyko, peržvelgsiu, kaip Lietuvoje viskas buvo organizuota, ką išmokom ir pastebėjom.
Lietuvoje veikė Nacionalinė komanda, kuriai vadovavo vyskupas Algirdas Jurevičius. Ji judino ir neleido užmigti atskirų vyskupijų komandoms, paruošė pagal Sinodo temas medžiagą septyniems sinodiniams susitikimams, galiausiai apibendrindama parengė Nacionalinį sinodinių įžvalgų dokumentą pagal vyskupijų informaciją.
Kiekvienai vyskupijai priklausė savos sinodinės komandos, kurios, man regis, jau džiazavo savo ritmu ir tempu. Štai ką mes veikėme Vilniaus arkivyskupijoje:
– Kvietėme ir prašėme kiekvienos parapijos / bendruomenės / organizacijos paskirti Sinodo koordinatorių. Rekomendavome pasaulietį. Organizavome jiems mokymus, kas yra Sinodas ir ko Popiežius nori iš mūsų, kokios yra Sinodo temos, kaip gali atrodyti sinodinis susitikimas, kaip jį organizuoti, pravesti, surinkti įžvalgas ir jas mums perduoti.
– Organizuodami ir patys kartu visko mokėmės. Paruošėme metodinės medžiagos, sukūrėme atskirą polapį internete, feisbuke subūrėme koordinatorių grupę, sukūrėme įžvalgų pateikimo formą ir t. t. Stengėmės supaprastinti patį procesą, kad kuo mažiau sulauktume klausimų: „Na, ko jūs čia norit, ar patys suprantat?“ Kartais supratom, kartais ne. Ypač tol, kol viskas neišjudėjo.
– „Pakeliui“ darėme nuotolinius mokymus grupelių moderatoriams, kaip moderuoti susitikimus; susitikome su jėzuitu kunigu Mindaugu Malinausku, kalbėjomės apie „bendruomeninę įžvalgą“; padedant Alfa kurso centrui surengėme kelis susitikimus grupelių moderatoriams.
– Kaip minėjau, Nacionalinė komanda paruošė septyniems teminiams susitikimams medžiagą, o mes išvertėme sinodinį stalo žaidimą vaikams; Katechetikos centras paruošė pasiūlymą vaikams ir jaunimui; lenkakalbėms bendruomenėms siūlėme naudotis Lenkijos Bažnyčios paruošta medžiaga (kurios buvo daug ir įvairios).
– Ką mes siūlėme šiek tiek kitaip nei Nacionalinė komanda? Nuo pat pradžių kvietėme ir skatinome susitikimuose bandyti naudoti „pokalbio dvasioje / bendruomeninės įžvalgos“ metodą: kai yra griežtai apribota susitikimo struktūra ir laikas, daug laiko Dievo žodžiui ir maldai, reglamentuotas laikas kalbėti ir klausyti, kai reikia išlaikyti tylios maldos pauzes (tam, kad Šventoji Dvasia galėtų prabilti į širdį). Žinome, kad ne visi pabandė, bet tikrai buvo bendruomenių, kurios jį taikė.
– Kelis mėnesius grupelės susitikinėjo, meldėsi, kalbėjo, klausėsi, o koordinatoriai ir moderatoriai turėjo mums pateikti savo grupelių įžvalgas.
– Apie statistiką: Vilniaus arkivyskupijoje gavome 604 įžvalgas (nuo pastraipos iki kelių puslapių), iš 46 parapijų (šiek tiek mažiau nei pusė visų), 25 bendruomenių, 40 įstaigų ir institucijų (nuo darželių iki Autobusų parko). Apie 50 įžvalgų buvo asmeninės.
– Gautas įžvalgas vyskupijos komanda apibendrino ir „susintetino“ iki 10 puslapių. Tą darė visos vyskupijos. O Nacionalinė komanda turėjo dar kartą visas sintezes sutraukti į dešimties puslapių Nacionalinį įžvalgų dokumentą.
Tad kas gi iš mūsų Lietuvos įžvalgų atsispindi Baigiamajame dokumente , kas šiek tiek pasiklydo ir apie ką mes Lietuvoje gal nepagalvojome?
Kas nepasiklydo procese?
Kas nepasiklydo procese ir sutampa abiejuose dokumentuose? Tai, kas Nacionalinio dokumento išvadose buvo pateikta kaip „reziumuojančios pastoracinio veikimo užduotys“ (puoselėti dvasininkų ir visos Dievo tautos tarpusavio ryšius; būti atvira ir atsakinga bendruomene; augti ir ugdyti Bažnyčioje; neatstumti žmonių; nesustoti pusiaukelėje ir tęsti Sinodo procesą), viskas yra sukelta ir į Baigiamąjį dokumentą, svarbiausi dalykai ir akcentai tikrai sutampa. Šia prasme negalim nei džiaugtis, nei liūdėt – nesam kažkuo išskirtiniai Visuotinės Bažnyčios kontekste. Gal net džiaugtis galime labiau.
Mokytis santykio. Puoselėti santykį. Kurti bendruomenę per santykį
– Abiejuose dokumentuose jau pradžioje primenama – ypač tokiems kaip aš proceso žmonėms, – jog svarbiausias dalykas, kurio reikia siekti ir negalima pamesti – tai santykio su Viešpačiu, santykio su Kristumi ir pastangų išgirsti, ką kalba Šventoji Dvasia.
– Tada jau galima pereiti ir kalbėti apie bendruomenės kūrimą per santykį. Kaip svarbu klausyti, atpažinti vieni kitų turimas dovanas ir pašaukimus, jas įdarbinti bendros misijos labui. Ir kaip svarbu bendruomenėje dėmesį paskirstyti visiems – vaikams, vargšams, aktyviems parapijiečiams, netikintiems, pašvęstiesiems, šeimoms, kunigui ir t. t.
Augti ir ugdyti
Išskirti ugdymosi aspektai labai sutampa tiek mūsų, tiek Visuotinės Bažnyčios lygmenyje.
– Visi nori būti ugdomi. Ugdymas turėtų būti integralus, tęstinis, apimantis visus (vyrus, moteris, dvasininkus, pašvęstuosius). Taip pat nereikia pamiršti ugdyti ir ugdytojų.
– Visi nori katechezės. Nereikia bijoti priminti ir elementarių dalykų apie liturgiją, Bažnyčios mokymą. Kaip Baigiamajame dokumentesakoma – katechezė prieš Sakramentus nėra baigtinis ugdymosi Bažnyčioje taškas visiems laikams. Pamesi ugdymą – paleisi žmogų, o jis praras ryšį su bendruomene.
– Koncepcija „mokymasis visą gyvenimą“ ir „mokytis reikia visiems“ labai aiškiai turi ateiti į mūsų bendruomenes. Tą kalbėjo mūsų žmonės, tą sako ir Baigiamasis dokumentas.
Atvira, dalyvaujanti, skaidri bendruomenė
Niekur nepabėgsime nuo to, kad mūsų tikintieji nori ir kalba apie atvirą Bažnyčią (net ir fiziškai nori neužrakintų bažnyčių pastatų):
– Svetingą bendruomenę – naujiems nariams, rūpestingą esamiems.
– Neatstumiančią, nepaliekančią vienų, su tiesa ir meile galinčią lydėti ir uolius, ir suklydusius.
– Gaivinantį bendruomenės ryšį su tais, kurie jaučiasi įskaudinti ar atstumti.
– Bendruomenę, sudarančią sąlygas ir skatinančią prisiimti pareigas, atsakomybę, siunčiančią į misijas. Planuojančią. Turinčią realiai veikiančias pastoracines / ekonomines tarybas (parapijų, vyskupijų) ar kitas reikalingas struktūras.
– Nebijančią įsileisti kompetencijų (žmonių, žinių ir naujovių). Siekiančią finansinio skaidrumo.
Prie šios bendruomenės temos išskirčiau kalbėjimą apie parapiją:
– Lietuvos įžvalgose pajutau „saviplaką“ dėl mūsų pačių per mažo atsidavimo, įsipareigojimo parapijai, mušimosi į krūtinę, kad per mažai mes, mūsų broliai ir sesės, prisiimame atsakomybių, kad išlaikytume parapiją, užaugintume ją, kad ji suklestėtų ir taptų tokia, kokia turėtų būti. Tik ar įsivaizduojam, apie kokią parapiją kalbame, ir ar ta saviplaka vaisinga? Ar iš jos kažkas gims ir užaugs?
– Baigiamasis dokumentas pažymi, kad nepabėgsime nuo to, jog mūsų gyvenimai pasikeitė – į parapiją nebegalime žiūrėti taip, kaip prieš 50 metų, reikia naujų pastoracinės veiklos formų. Gal teritorinė parapijos apibrėžtis nebėra tokia svarbi? Baigiamasis dokumentaskalba apie parapiją kaip „egzistencinę teritoriją“, kur rutuliojasi mobilių žmonių gyvenimas. Mes tiesiog gyvename kitaip ir auginame jaunus žmones, kurie bus dar kitokie. Baigiamasis dokumentasdrąsina nebijoti kūrybiškai keisti formas ten, kur dabartinės neveikia. Tačiau tai nereiškia, kad reikia sugriauti tai, kas pozityvu.
Kas pasiklydo?
Apie tai, kas mums Lietuvoje buvo svarbu, bet Baigiamajame dokumente – mažiau. Išskyriau tik du.
Išsiskyrusiųjų, antroje santuokoje gyvenančiųjų sielovada. Nacionaliniame dokumente, o ir vyskupijų įžvalgose, gana ryškiai išsiskyrė šio klausimo opumas, kad mūsų bendruomenėms tai yra vienas iš skaudulių, apie kuriuos ieškoma atsakymo. Tuo tarpu Baigiamajame dokumente, pavyzdžiui, rasime apie poligamines santuokas, kurių klausimas irgi aktualus tam tikrose kultūrose, bet apie išsiskyrusiųjų sielovadą labai tiesiai ir konkrečiai – nieko.
Pašaukimai į kunigystę. Nacionalinėje apžvalgoje buvo aiškiai išreikštas tikinčiųjų nerimas dėl Bažnyčios ateities: trūksta pašaukimų į kunigystę. Pamenu, kad svarstant Europos žemyninį dokumentą mūsų sinodinėje komandoje buvo gana griežtai išsakytas susirūpinimas, kaip trūksta akcento pašaukimams į kunigystę, nepakankamai išryškinama kunigų mažėjimo problema (bent jau Europoje – tai tikrai). Baigiamajame dokumente, mano nuomone, taip pat išskirtinio akcento būtent šiam pašaukimo klausimui nėra, nors tikrai apie pašaukimus kalbama daug.
Evaldo Lasio nuotrauka iš sinodinio susitikimo Naujosios Vilnios parapijoje 2022 m.
Apie ką mes Lietuvoje nepagalvojome?
Žinoma, parapijose tikintieji mažai palietė vyskupų vaidmens ar tarnystės aspektus, vyskupų konferencijų vaidmenį, Romos vyskupo tarnybą, bažnytinių susirinkimų organizavimo poreikį ar Lotynų ir Rytų apeigų bažnyčių ryšius. Tam nemažai dėmesio skiriama Baigiamajame dokumente.
Tai, kad apie šiuos Visuotinės Bažnyčios gyvenimo dalykus mažai turėjome įžvalgų Lietuvoje arba išvis net nepagalvojome, manęs nestebina, atrodo natūralu. Bet išskiriu kelias temas, kurios, atsižvelgiant į bendrą mūsų gyvenimo kontekstą, galėtų, bet nepateko į akiratį.
Ekumenizmas
– Jei Baigiamajame dokumente atrodo, kad sinodiškumas ir ekumenizmas yra neatsiejami, o svetingumas įsileisti kitus Kristaus sekėjus atsikartoja labai įvairiuose skyriuose, net raginama konsultuotis sprendžiant savo vidinius klausimus, tai Lietuvoje mūsų dėmesys ekumenizmui yra labai formalus. Sakyčiau, net sunkiai suprantamas. Iliustracijai mėgdavau pateikti pavyzdį iš vienos bendruomenės įžvalgų, kad „viskas su ekumenizmu pas mus gerai, lietuviai ir lenkai galim melstis kartu“.
– Karas Ukrainoje, Maskvos patriarchato laikysena, pokyčiai ortodoksų bendruomenėje Lietuvoje buvo sujautrinę ir net suaktualinę svarstymus, mąstymą apie ekumenizmą, bet turbūt kol kas jis mums patenka į bylą „Kiti klausimai“ ir atskiro stalčiuko dar neturi.
Neįgalieji
– Nacionaliniame dokumente mes nė karto jų nepaminėjome. Baigiamajame dokumente kalbama apie tyrimų centrą, kuris padėtų suprasti, kaip paskatinti neįgaliųjų dalyvavimą Bažnyčios gyvenime ir misijoje.
– Tiesa, iš parapijų gautose įžvalgose neįgaliųjų tema buvo minima per labai praktinius aspektus: apie kokią pastoraciją galime kalbėti, jei ne į visas bažnyčias neįgalusis gali patekti fiziškai arba jam bažnyčioje nepritaikytos klausyklos.
Pamiršome aukas
– Pamiršome aukas piktnaudžiavimo galia, nepilnamečių ar pažeidžiamų suaugusiųjų išnaudojimo kontekste.
Mūsų lietuviškajame dokumente yra aiškiai išreikštas rūpestis ir skausmas, bet labiau per „skandalo“ prizmę. Piktina „dangstymas“, skaudina ignoravimas, liūdina „Bažnyčios autoriteto“ sumenkimas; kviečiame tiesai, bet nieko nekalbame apie aukas. Tai nėra tik sinodinis klausimas, bet mūsų kultūros dalis. Reikalingas mūsų mąstymo pokytis, kad išnaudojimo atvejuose pirmas akcentas, pirmas dėmesys turi būti aukai – kaip apsaugoti, kaip padėti, kaip užkirsti kelią ir pan., o tada jau visa kita. Baigiamasis dokumentas apie tai kalba.
Moterų klausimas
– Mes konservatyvesni. Akivaizdu, kad nei moterų diakonystės, nei kunigystės klausimas mūsų šalies pokalbiuose nebuvo toks ryškus ar jautrus kaip kitose šalyse, ar net kaip jis kompromisiškai pateiktas Baigiamajame dokumente (ten rašoma apie girdimus skaudulius ir kančią iš viso pasaulio, apie atvirumą klausimui dėl diakonystės, nuostatų keitimą dėl moterų tam tikrose bažnytinėse pozicijose, žodyno stebėjimą ir t. t.).
– Negaliu teigti, kad „moters“ klausimas tikinčiųjų diskusijose neiškilo visai, tikrai jo buvo, bet kur kas silpniau nei šalyse labiau į vakarus ar į šiaurę nuo mūsų.
– Tai, kad „moters vaidmens Bažnyčioje“ klausimas Baigiamajame dokumente pateiktas kompromisiškai, sakau iš patirties dalyvaujant Europos žemyninėje Sinodo asamblėjoje Prahoje – ten pagal šalies pavadinimą galėjai nuspėti, kiek daug ir kaip stipriai kalbėtojas apie tai pasisakys.
– Tiesa, mes sugebėjome „perrėminti“ šį klausimą ir nusivežti jį į Europinį renginį, atkreipdami dėmesį, kad mums reikia atrasti vyrų vaidmenį bažnyčioje ir atsakyti į klausimą, kodėl vyrų nėra mūsų bažnyčių suoluose?
Migrantai
– Mes apie juos nekalbame visai, o Baigiamasis dokumentaskviečia specifiškai apmąstyti katechezę taip, kad būtų skatinamas ir jų kilmės šalių Bažnyčių ir priimančių šalių Bažnyčių tarpusavio pažinimas.
– Žinoma, mūsų patirtis kaip migrantus, pabėgėlius priimančios šalies yra gana nedidelė, bet vykstant Sinodui jau ir karas Ukrainoje buvo prasidėjęs, ir „migrantų krizė“ prie sienos su Baltarusija įvykusi, o ir mūsų Caritas ne vienus metus dirba su užsieniečių integracijos programomis, pagalba pabėgėliams.
– Tačiau į mūsų, tikinčiųjų bendruomenės, sąmonę ši tema dar nėra įėjusi. Gal dėl to, kad atvykstančių katalikų nėra tiek daug? O gal mes jų tiesiog nematome, nes nemokame pakviesti ir priimti?
Ko iki šiol galėjome pasimokyti
Pabaigai norėčiau vėl sugrįžti prie procesinių dalykų ir įvertinti, ko iki šiol galėjome pasimokyti iš sinodinio vyksmo.
Nemanau, kad šauti putojančią arbatą gali tie, kurie įsivaizdavo Sinodą kaip demokratinį referendumo procesą, staiga pakeisiantį hierarchinę struktūrą ar moralinio Bažnyčios mokymo dalykus.
Nemanau, kad pasitvirtino skepsis ar baimė manančiųjų, jog šis Sinodas suskaldys Bažnyčią, išdraskys bendruomenes ir nuneš tiesiai pragaran. Jeigu tai ir įvyks – tai ne dėl šio Sinodo.
Drįsčiau teigti, kad tiems, kurie ėmėsi bandyti ir dalyvavo – tikrai žalos neįvyko, net jei sinodiniai susitikimai parapijos gyvenimo ir neperkeitė. Kai kam tai buvo pirmą kartą kitokios Bažnyčios pamatymas, pirma galimybė susitikti, kalbėtis, klausyti(s) kaip bendruomenės nariams. Kai ką ištiko nuostaba, kad Bažnyčia ne tik liepia klausyti, bet ir pati klAusia ir klaUso. Citata iš atsiliepimų: „Prieš 10 minučių net neįsivaizdavau, kad Bažnyčioje vyksta kažkas daugiau nei šv. Mišios.“
Manau, vienas didžiausių šio Sinodo laimėjimų yra tas, kad „bendruomeninės įžvalgos“ metodą atrado daug platesnis žmonių ratas.Kartu, manau, bus iššūkis integruoti šį metodą į savo kasdienių klausimų sprendimą. Reikia skirti dėmesio ir pastangų išmokti to „pokalbio Dvasioje“, kad sinodinis susitikimas sietųsi su malda ir pastanga išgirsti Šventąją Dvasią ir artimą šalia, o ne virstų tarpusavio argumentų dvikovomis. Ir dar – tai vėl puikus būdas įtraukti ir įgalinti pasauliečius. Bent dalis jų tikrai gali atrasti sau vietą, per tai atpažinti savo talentus, pastebėti vienas kito dovanas ir sugalvoti, kaip tas dovanas panaudoti.
Minusų tiems, kurie dalyvavo ar dalyvauja Sinodo procese, nematau. Gerai, prisipažįstu, matau vieną minusą – mes neišlaikėme prasidėjusio proceso parapijose ir bendruomenėse, nepakreipėme jo, pasibaigus pirmajam etapui vyskupijose. Dabar vėl teks jį atgaivinti, užsukti, pakviesti antrą kartą žmones patikėti ir įgyvendinti tai, ką siūlo Baigiamasis dokumentas . Tad nuo šiol turiu daug žalios (kaip Jubiliejaus) vilties, kad toliau tai nebebus tik „sinodas apie sinodą“, bet sinodiškai apie Bažnyčios gyvenimą.
Uch... Tepadeda mums Dievas.
* Kovo 22 d. Šv. Juozapo teologijos institutas drauge su Vilniaus kunigų seminarija surengė jau antrąjį forumą apie Sinodą ir sinodiškumą „Dėl sinodinės Bažnyčios: bendrystė, dalyvavimas, misija“. Lygiai prieš metus vykusio forumo visą medžiagą galima rasti Artumos 2024 m. Nr. 3, 4 ir 5; taip pat publikuosime ir šios konferencijos tekstus.
