Irena Eglė Laumenskaitė
Kristus. Šv. Sofijos soboro mozaikos fragmentas, Konstantinopolis. 1260 m.
Evangelijoje pagal Matą (22, 37–40) Jėzus, atsakydamas į klausimą apie didžiausią Dievo Įsakymą, sujungia du į vieną: pirmąjį Didįjį įsakymą „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis ir visu protu“ ir antrąjį, panašų į jį – „Mylėk savo artimą kaip save patį“, sakydamas, kad „šitais dviem remiasi visas Įstatymas ir Pranašai“. Tuo Jis suteikia artimo meilei kitą turinį... O tai reiškia ir savęs meilei, tarsi primindamas mums, kad reikia pirmiausia save mylėti. Tad kas gi tas mano artimas Jėzaus akimis?
Jėzus kalba apie mano artimą
Artimas judėjams – tai priklausantis izraelitams (ne pagal kraujo ryšį, bet kaip tas, kuris priima Įstatymą, kad jį vykdytų). Mylėti artimą – tai būti jo atžvilgiu pakančiam, nes jis, kaip ir aš, deja, dažnai jo nevykdo. Tam išvengti judėjai turėjo už Torą gerokai didesnės apimties Talmudą, nusakantį, kaip ir kokiais atvejais reikia elgtis, kad nepažeistum Įstatymo. O Jėzus meta Įstatymo mokytojui iššūkį, kai yra ano klausinėjamas.
Todėl dar kartą paskaitykime Jėzaus palyginimą apie Gailestingąjį samarietį (Lk 10, 25 37):
„Anuomet atsistojo vienas Įstatymo mokytojas ir, mėgindamas Jį, paklausė: „Mokytojau, ką turiu daryti, kad laimėčiau (pelnyčiau) amžinąjį gyvenimą?“ Jėzus tarė: „O kas parašyta Įstatyme? Kaip skaitai?“ Tas atsakė: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis ir visu protu, o savo artimą kaip save patį.“ Jėzus jam tarė: „Gerai atsakei. Tai daryk, ir gyvensi.“ Norėdamas pasiteisinti, anas paklausė Jėzų: „O kas gi mano artimas?“
Jėzus prabilo: „Vienas žmogus keliavo iš Jeruzalės į Jerichą ir pakliuvo į plėšikų rankas. Tie išrengė jį, sumušė ir nuėjo sau, palikdami pusgyvį. Atsitiktinai tuo pačiu keliu ėjo vienas kunigas. Jis pamatė, bet praėjo kita puse kelio. Taip pat ir levitas, pro tą vietą eidamas, jį matė ir praėjo kita kelio puse. O vienas pakeleivis samarietis, užtikęs jį, pasigailėjo. Jis priėjo prie jo, užpylė ant žaizdų aliejaus ir vyno, aptvarstė jas; paskui, užkėlęs ant savo gyvulio, nugabeno į užeigą ir slaugė jį. Kitą dieną jis išsiėmė du denarus, padavė užeigos šeimininkui ir tarė: ‘Slaugyk jį, o jeigu išleisi ką viršaus, sugrįžęs aš tau atsilyginsiu’. Kas iš šitų trijų tau atrodo buvęs artimas patekusiam į plėšikų rankas?“ Jis atsakė: „Tas, kuris parodė jam gailestingumą.“ Jėzus atsakė: „Eik ir tu taip daryk!“
Pirmiausia Jėzus kalba pašnekovo kalba. Priešais Jį Įstatymo mokytojas, todėl Jis klausia, kas parašyta Įstatyme ir kaip šis jį skaito? O šis nori Jėzų išbandyti, nes Įstatymą gerai išmano, tačiau klausdamas gauna rimtą iššūkį: „Gerai atsakei. Tai daryk, ir gyvensi.“ Tuomet, tarsi norėdamas pasiteisinti, šis klausia „O kas gi mano artimas?“, nes žinojo Įstatymo paliepimą: „Mylėk savo artimą ir nekęsk savo priešo“ (Mt 5, 43).
Kaip Jėzaus paraginimą mylėti savo artimą mes suprantame?
Biblijos tekste minimi: vienas žmogus, vienas kunigas, vienas levitas, vienas samarietis ir užeigos šeimininkas.
Jeruzalėje yra Šventykla, o Jerichas yra žemiausioje Izraelio vietoje – žemiau jūros lygio, patenkant į jį statoku, uolėtu, vingiuotu ir labai nesaugiu keliu, itin tinkamu plėšikams užpuldinėti. Jerichas buvo pirmasis miestas su galinga tvirtove, kurią, izraelitams įžengus į kanaaniečių žemę, kaip jiems Pažadėtąją ir kartu jų stabmeldystės pagundų žemę, reikėjo užimti. Tvirtovė buvo nepaimama. Tuomet šaukdamiesi Dievo vardo jie žygiavo aplink ją ratu šešias dienas, o septintąją ji pati sugriuvo! Miestas buvo sudegintas, o tai Senajame Testamente buvo siejama su žlugimu.
* Atsitiktinumas, kuriuo vadiname mums nutikusį ar laimingai pasibaigusį įvykį, tokioje situacijoje neretai reiškia tiesiog kitą Dievo vardą.
Vienas žmogus, greičiausiai izraelitas, buvo užpultas ir žiauriai plėšikų sumuštas – paliktas leisgyvis. Tokį pamatę ir kunigas, ir levitas, abu „atsitiktinai“* ėję, praėjo kita kelio puse. Kunigas ir levitas Izraelyje rūpinosi moraliniu ir apeiginiu Įstatymo, duoto ant Sinajaus kalno, aspektais. Kunigo prievolė buvo aukoti aukas, o šis leisgyvis nieko negalėjo už auką duoti… O levitui susitepti užpultojo krauju reikštų būtinybę kopti atgal į Jeruzalę ir apsivalyti, kad galėtų po tarnystės švarus grįžti namo. Taigi, formaliai žiūrint, jie buvo pašvęsti ne tam reikalui – ne sužeistojo pagalbai…
Kodėl Jėzus kalba apie šiuos du? Mums tai aktualu tuo, kad suprastume, jog nei Įstatymo darbai, nei religinės apeigos negali niekuo padėti nuodėmės sužeistajam, o kartu ir mums kaip nusidėjėliams patiems užsitarnauti (pelnyti) Dievo atlygį – amžinąjį gyvenimą. Jį gauti galime tik iš Dievo malonės. Taigi, šiame pasakojime sužeistasis lieka be jų pagalbos… Bet vienas samarietis pakeleivis užtikęs jo pasigalėjo… Samarietis yra svetimas – nepriimamas kaip artimas. Evangelijos pagal Joną 8 skyriuje skaitome, kad Jėzus išgelbėja nusidėjėlę moterį nuo žydų pasmerkimo myriop ir pasako jai: „Nė aš Tavęs nepasmerksiu. Eik ir daugiau nebenusidėk.“ Po to Jis žydams priekaištauja, jog šie pagal darbus Jo neatpažįsta kaip Tėvo siųstojo, nes jie nesą iš Dievo. O šie galiausiai Jam prikiša: „Argi mes ne teisingai sakome, kad tu samarietis ir velnio apsėstas?!“ (Jn 8, 48). Taigi šis tikrasis Samarietis (jų galiausiai taip nekenčiamas ir atmetamas, kad vėliau nukryžiuojamas), tam, kad pašalintų prakeikimą kaip sužeistumą atsidūrus arti mirties, Pats turi tą prakeikimą iškentėti... Ir po Nukryžiavimo bei mokinių dvejonių ir pakrikimo prisikėlęs Jis netgi eina su jais į Emausą kaip pakeleivis. Pakeleivis nėra praeinantis pro šalį (kaip kunigas ir levitas), bet tikslingai keliaujantis drauge. Jėzus tarsi nurodo skirtumą tarp Įstatymo ir Evangelijos – Įstatymas tik parodo nuodėmę, bet iš jos negelbsti. Tam reikia Gerosios Naujienos – žinios ir patirties, jog turime mus gydantį Artimą, kuris užpila ant žaizdų aliejaus bei vyno ir aptvarsto jas.
Senajame Testamente aliejumi patepdavo Dievo išrinktąjį, tuo suteikdami jam Dievo Dvasios. Jėzus Kafarnaumo sinagogoje perskaitė: „Viešpaties Dievo dvasia su manimi, nes Viešpats patepė mane, kadneščiau gerąją naujieną vargdieniams; pasiuntė mane paguosti prislėgtųjų, paskelbti belaisviams laisvę ir atidaryti kalėjimo duris kaliniams“ (plg. Iz 61, 1) .Vynas yra džiaugsmo simbolis (Ps 104, 15) ir tai, kas Eucharistijoje perkeičiama į mus nuplaunantį Kristaus Kraują. Tad dieviškasis aliejus ir vynas gydo pačias giliausias ir pavojingiausias nuodėmės padarytas žaizdas.
Bet tai dar ne viskas. Samarietis, kai jis pasilenkia prie sužeistojo, aptvarsto jį, o šis priima jo pagalbą, sužeistojo dar nepalieka, užkelia jį ant savo gyvulio, nugabena į užeigą ir slaugo jį. Maža to, į šį procesą įtraukia dar ir užeigos šeimininką. Užeiga yra vieta sušilti, pasistiprinti, praleisti naktį keliautojams. Tai vietinės Bažnyčios simbolis kelyje į Tėvo namus. O jos šeimininkas yra Dievo namų tarnas, kaip ir mes visi esame Dievo tarnai.
Kitą dieną Gailestingasis Samarietis iškeliauja ir pažada sugrįžti... Jis užeigos šeimininkui įsako slaugyti sužeistąjį, duodamas jam du denarus. Denaras yra visos dienos darbo užmokestis, bet čia tie du denarai gali reikšti ir mums šiam darbui duodamą avansą – pagalbą (Senąjį ir Naująjį Testamentus), būtiną mums ugdyti šiai gailestingumo veiklai. O „jei išleisi ką viršaus“, t.y. dar pridėsi ir tikėjimo darbų, duodamas gerokai daugiau, sugrįžęs Gailestingasis Samarietis atsilygins... Pakvies į savąjį džiaugsmą kaip tuos rūpestingus tarnus, kurie leido savo talentus– ne tik ir ne tiek gabumus, kiek pasitikėjimą ir atsidavimą Dievo meilei.
pexels com nuotrauka
Taigi kas yra mano artimas?
Pirmiausia tas, kas dėl manęs pereina kelią – pereina į mano pusę, tuo parodydamas gailestingumą.
Ar mes įgalūs būti geraisiais samariečiais? Bažnyčioje esame vis raginami būti tokie, puolame padėti kitiems, nors tam nelabai įgalūs ir dėl to greit pervargstame bei perdegame. Todėl tam, kad iš tikro sustiprėtumėte būti artimu kitam, pirmiausia prisiminkime ir dėkokime už tuos asmenis, kurie dėl mūsų kažkurioje situacijoje „perėjo kelią“, kad mums pagelbėtų, pabūtų su mumis, ir jų pagalba mus gydė. O pirmiausia prisiminkime tuos asmeniškai išgyventus atvejus, kai prie mūsų kaip samarietis atsidūrė šalia (gal per kitą asmenį) ir pasilenkė pats Jėzus.
Kol neatpažįstame, jog pats Jėzus ne kartą dėl mūsų perėjo kelią, kad pasilenktų, nuplautų žaizdas ir pasirūpintų mūsų gydymu, kol neatpažįstame, kaip koks nors kitas gailestingas asmuo dėl mūsų „perėjo kelią“, kad mums padėtų, kol už tai nedėkojame, mes neturėsime nei pakankamai Dievo meilės, kurią sau pirmiausia reikia priimti, nei ryžto būti geruoju samariečiu kitam.
Jėzaus nurodytas dvigubas Įsakymas mylėti Dievą visa širdimi bei jėgomis ir mylėti savo artimą kaip save patį suteikia kitokį turinį izraelitų pažįstamam Įsakymui. Mylėti savo artimą kaip save patį nebereiškia, kad save, nuolat laužantį Dievo Įsakymus, turiu tiesiog pakęsti ir todėl bent pakęsti savo artimą. Ką mums reiškia paties Jėzaus duotas įsakymas mylėti savo artimą kaip save patį ? Kaip mylėti save patį, kai žinai, koks esi: užsidaręs, nepatenkintas, įsižeidžiantis, neatleidžiantis... Jėzus mane kviečia save mylėti Jo beribe meile – mylėti ta gailestinga Jo meile, kuria mane, kiaurai matomą, nepaisydamas visko Dievas myli. To neatpažinęs, nepriėmęs ir nedėkodamas, aš nepajėgsiu mylėti ir artimo.
Kas yra Dievo gailestingumas?
Ar tai, ko mes prašome paprastai dėl savęs ir dar dėl savo brolio, sesers, draugo ir pan., tikėdamiesi Dievo pagalbos ar apsaugos? Paprašom, pasimeldžiam ir einam savo keliais? Ką mums reiškia Gailestingumas, kuris iš tikro yra misericordia, reiškianti gailiaširdystę? Gailestingumas, kaip ir Šventosios Dvasios dovanos, duodamos mums ne tam, kad sau turėtume. Prisiminkime, kas yra dovana, esanti tuomet, kai yra ją dovanojantis ir tą dovaną priimantis. Dovana reiškiasi abipusiame santykyje, nes ji nėra daiktas, padovanotas ir kur nors padėtas. Dovana duodama, kad būtų priimama ir per mus dovanojama kitiems, nes dovana yra tik tai, kas visad esti, kai dovanojama.
Patyręs Gailestingumą galiu ir netgi turiu būti gailestingas kitiems – save dovanoti kitiems; dovanoti gerumą, meilę, kantrybę, nuolankumą, ištvermę, kuriuos patiriu iš Dievo ir kito, savo meilę man dovanojančio. Visa tai, kas Pauliaus Laiško korintiečiams 13 skyriuje išsakoma apie meilę kaip Caritas. Caritas yra ne šiaip gailestinga ar dosni meilė, apie kurią dažnai kalbame, nelabai suprasdami, kas ji yra. Žodis Caritas radikaliai kitokiai Dievo meilei nusakyti buvo pirmiausia pavartotas šv. Augustino. Todėl IV a., formuojantis Biblijos kanonui, jis lotynų kalba išsakomas apaštalo Pauliaus, atpažinusio Dievo meilę sau, didžiam nusidėjėliui, lūpomis. Tad Caritas reiškia ne mums ne itin suprantamą gailestingą meilę, bet pirmiausia mūsų atpažintą ir priimtą Kristaus meilę, kuri tik tuomet gali būti vaisinga... O ją atpažinęs ir priėmęs asmuo gali tapti kitiems Dievo meilės vežėčiomis žemėje.
pexels com nuotrauka
Todėl mes visi, per Krikštą gavę karališkąją kunigystę, turėtume būti tikri dėl trijų dalykų:
• pirma, jei prašysime, Viešpats dovanos mums patirti tokį trokštamą gailestingumą kaip gailiaširdystę – tokią, kokią Jis jaučia tiems, kurie kančioje ar neviltyje ir jiems reikia pagalbos;
• antra, Jis siųs kitus, tokius kaip užeigos šeimininkas, prisijungti prie jūsų tarnystės;
• ir trečia, Viešpats, kaip Gerasis Samarietis, dosniai atlygins visiems, kurie suteiks pagalbą kiekvienam, kam jos reikia.
Todėl apsidairykime: patyrę Dievo gailestingumą, esame kviečiami būti artimi tiems, kuriuos sutinkame pakelėje – kasdienybėje. Jais neretai galime būti ir patys, kai jaučiamės nesuprasti, apleisti, pervargę, ignoruojami. Ir ne tik mes, bet ir mūsų broliai kunigai bei ganytojai. Tad prašykime vieni kitų pagalbos. Būtent tuomet, kai susiduriame su šia trapumo ar sužeidžiamumo patirtimi, mes suvokiame, kad mums reikia būti Bažnyčia – būti asmenų bendrystėje Jėzaus meilėje ir bendruomenėje, kuri ją liudija. Būtent čia mes galime pripažinti savo sužeistumą ir poreikius, atleisti vieni kitiems, per Jėzų gydyti vienas kito žaizdas ir susirinkti prie Eucharistijos stalo, nes, matydami savo varganumą, per tai atpažįstame Jėzų, kuris tapo visišku beturčiu dėl mūsų – nusižemino iki mirties, iki Kryžiaus mirties, dėl mūsų atiduodamas save patį.
Bažnyčia kaip bendruomenė atsinaujins tuomet, kai savo dėmesį perkelsime nuo savęs į kitą, jame pamatysime Jėzaus veidą, nes Jis pas mus ateina per sužeistuosius ir beturčius, kviesdamas būti jiems artimaius. Pati įstabiausia patirtis, kuri mūsų laukia, yra ta, kad galiausiai tie vargingieji, apleistieji ar atmestieji mums duoda daugiau, nei patys gauna iš mūsų. Jie atveria mūsų širdis savęs dovanojimui, išlaisvina mus iš susitelkimo į save ir atveria bendrystei bei tokiam džiaugsmui, kuris yra charis, dovana. O tai kyla pirmiausia iš Eucharistijos ir prašosi būti skleidžiama kitiems. Kai kunigas ar diakonas Mišių pabaigoje sako „Eikite, Mišios baigtos“, ir mes dėkojame Dievui (ite missa est galėtų reikšti ir kita – eikite, štai misija!).
Be patirto Dievo gailestingumo neįmanoma atsižadėti nuodėmės ir dėl galimo savęs ar kito kaltinimo arba kaltės neįklimpti į savigraužą, apatiją, prarandant viltį ir atsakomybę už savo gyvenimą.
Dievo Gailestingumas pranoksta bet kokią nuodėmę ir jos atsižadėjus suteikia atleidimą, nes tai yra Dievo Meilės veiksmas, kuriantis ir perkeičiantis mus. Dievo Gailestingumas yra ne Jo savybė (ne charakteristika, net jei ji būtų svarbiausia), bet tai, kas Jis pats yra (– kasybė, jeigu taip būtų galima sakyti). O žmogus, priėmęs Jo Atpirkimą, yra Dievo gailestingumo liudytojas.
Mūsų santykis su Dievu ir santykis tarpusavyje būtent dėl Atpirkimo yra tiek perkeičiamas, kad mes tampame Dievo Gailestingumo tikrove – aš, kaip sukurtas pagal Žmogumi tapusį neregimo Dievo regimą atvaizdą, tampu sūniškas ir tuo panašėjantis į Jėzų Kristų. Ir tai – be jokio mano nuopelno – gauta dovanai. Ar atpažįstu tai, ar atsiliepiu?
Jei norime būti amžinojo gyvenimo paveldėtojais, turime „gimti iš Dievo“, kaip sakė Jėzus pas Jį slapčia atėjusiam Nikodemui – gyventi Jo artumoje ir Jo meile mylėti savo artimą kaip save patį. Bet pirmiausia sau tą meilę priimti iš Kristaus.
Jėzus ir mums sako: „Eikite ir pasimokykite, ką reiškia žodžiai: ‚Aš noriu pasigailėjimo (gailestingumo), o ne aukos. Aš ir atėjau šaukti ne teisiųjų, bet nusidėjėlių‘“ (Mt 9, 13).
