Dievas mėgsta pokštauti ir kai veda laukais palaidais plaukais, niekada nežinai, ko gali sulaukti. Taip sako Lietuvos Carito generalinės sekretorės pareigas pradedanti eiti Milita Žičkutė-Lindžienė, į naują gyvenimo etapą žvelgianti su atvirumu, smalsumu, aiškiai suprasdama, kad iššūkių ir sprendimų zonoje bus apsčiai visko.
– Kaip prisistatytumėte dviem sakiniais?
– Esu Milita iš Carito. Dviejų vaikų mama.
Dažnai pajuokauju, kad galbūt žmonės neprisimena mano vardo, bet tikrai žino, kad aš iš Carito. Per 15 darbo metų čia formavosi didelė mano tapatybės dalis. Esu socialinė darbuotoja, o kartu ir – tikintis žmogus, dirbantis Bažnyčios organizacijoje.
Akcentas, kad esu dviejų vaikų mama, neša žinią, jog esu šeimos žmogus. Motinystė mane stipriai papildė, vis dar ugdo ir augina, moko kantrybės, išbuvimo ir neprisirišimo. Mokausi auginti laisvus, mylinčius ir mylimus žmones, kurie būtų laisvi, kūrybingi ir atviri pasauliui, bet tuo pačiu – stiprūs ir vertybiški. Darbelis tikrai ne iš lengvųjų, tikriausiai tam pritartų kiekviena mama ar tėtis.
– Su kokiomis nuotaikomis stojate prie Lietuvos Carito vairo?
– Turėjau laiko priprasti prie minties, kuri dar prieš pusę metų atrodė visai neįmanoma. Betgi kas žmogaus ribotumui atrodo neįmanoma, Kūrėjui – tik laiko klausimas.
Jaučiu didelį palaikymą, pastebiu, kad į mane sudėta daug lūkesčių, todėl viduje – apsčiai jausmų: nerimo, nedrąsos, bet sykiu ir vilties, įkvėpimo. Priimu kaip dar vieną gyvenimo dovaną. Žinau, bus iššūkių, bet ir galimybių augti, mokytis, atrasti.
Ateinu su tarnystės dvasia ir bendradarbiavimo bei komandiniu požiūriu. Esu tikra, kad kartu galime daugiau, geriau, plačiau ir kokybiškiau nuveikti. Viliuosi išlaikyti gaivų žvilgsnį ir nuostatas, bet ir neatitolti nuo žmonių ir jų istorijų. Man svarbu išlaikyti atvirą santykį ir gerbti žmogaus orumą.
– Prie kokių visuomenės grupių pačiai teko daugiau prisiliesti per 15 darbo Carite metų?
– Į socialinio darbuotojo kvalifikacinę praktiką Carite atėjau 2010 metais, vėliau likau savanoriauti, o nuo 2011-ųjų rugpjūčio pradėjau dirbti su nukentėjusiais nuo prekybos žmonėmis ir prostitucijos. Tuo metu dar buvau labai jauna ir girdimos gyvenimo istorijos mane tiesiog degino iš vidaus. Buvo labai sunku, kad pasaulyje tiek skausmo, išnaudojimo ir kad žmogus gali būti paverčiamas preke. Giliai išgyvenau prasmės klausimus. Stipriai formavosi vertybinis stuburas. Prasidėjo sąmoningo tikėjimo kelionė, ji gilėjo, patyriau ir atradimo džiaugsmą.
Kai ištiko pasiūlymas eiti darbuotis į programą su teistais asmenimis, pasakiau: „Niekada“. Kaip socialinė darbuotoja suvokiau, kad reikia padėti ir jiems, tačiau asmeninė patirtis su nusikaltimų aukomis mane buvo taip palietusi, tad sakiau, kad jokiu būdu tai negaliu būti aš.
Požiūriui ir jausenai pasikeisti prireikė kelių mėnesių ir atviro klausimo sau pačiai: „Kas aš tokia, kad rinkčiausi su kuo dirbti ar nedirbti, kam padėti ar nepadėti, ir koks tada mano tikėjimas, jei aš rūšiuoju žmones?“ Atsakydama sau į jį 2014 metų kovą peržengiau kalėjimo slenkstį... Ėjau su nuostata, kad negaliu pakeisti to, kad nusikaltimai jau padaryti, ir to skausmo, kuris jau sukeltas, tačiau galiu bent bandyti prisidėti, kad ateityje nusikaltimų įvyktų mažiau. Tikėjau ir tikiu – būtina tiesti tiltus tarp kalėjimo ir laisvės, jei norime saugesnės visuomenės. Pokytis įvyksta ne per atsėdėjimo bausmę, bet per suteiktą pagalbos procesą, kurio metu žmogui suteikiama galimybė suprasti savo veiksmus, prisiimti atsakomybę ir padėti ieškoti būdo, kaip gyventi nenusikalstant.
Tais pačiais metais širdies ribas teko plėsti dar kartą – inicijuojant dienos centrą patiriantiems benamystę Kaune. Tiesiogiai nedirbau su šia žmonių grupe, tačiau skaudėjo širdį, kad namų neturintys žmonės neturi kur pasidėti, laiką leidžia gatvėse, atvėsus – šiluminėse trasose ar laiptinėse. Kad turėtum jėgų kilti, reikia jaustis bent truputį oriai. Labai aiškiai tai jaučiau. Todėl Carito dienos centre patiriantiems benamystę iki šiol į kiekvieną ateinantį žvelgiame akių lygmenyje, siekdami priminti, kad jis yra vertas žmogus, ir bent šiek tiek kilstelėti jo orumą.
Iš pradžių buvo visko. Praktiniame socialiniame darbe auginantis „skūrą“ aiškėjo, kad tikslas – ne gelbėti žmones, o pristabdyti kritimą būnant kartu. Su kai kuo net atsisveikinti. Jei vieno žmogaus buvimas kenkia penkiolikai, kai ko neįsileisti. Mokytis rinktis mažesnį blogį, aiškiai brėžiant ribas, kurios čia nuolat ir vėl iš naujo išbandomos.
Tendencija, kuri pastaraisiais metais ryškėja: vis dažniau į Caritą užsuka žmonės turintys kur gyventi, bet labai vieniši. Liūdna ir skaudu, kad benamystę patiriančiųjų centras daliai kauniečių yra vienintelė vieta, kur jie gali ateiti pabendrauti. Tačiau džiaugiuosi, kad jau 10 metų esame užuovėja ir tiems, kurie nepritampa, ypač turintiems psichikos sveikatos bėdų. Jeigu tik žmogus nekelia problemų kitiems, leidžiame jam pas mus būti, nes kurgi toks žmogus eis?
– Kaip per 15 darbo Carite metų keitėsi organizacija, o galbūt ir Jūs pati?
– Pabuvojusi daugumoje Carito pozicijų galiu sakyti, kad kiekvienoje tarnystės vietoje vaizdas vis kitoks. Prisiimant daugiau atsakomybių tenka augti ne tik profesiškai, bet ir žmogiškai, dvasiškai. Plečiantis atsakomybių riboms man teko darbuotis su parapijų savanoriais, dekanatais, įvairiais projektais. Taip pažindinausi tiek su Bažnyčios struktūromis, tiek ir su žmonėmis bei Carito veikimo galimybėmis.
Darbuotis Bažnyčioje yra ir malonė, ir didelis iššūkis. Išties reikia sąmoningumo, tikėjimo bei aiškių ribų, tačiau ne mažiau ir nuolankumo, gailestingumo bei teisingumo įprasminimo kasdienybėje. Tai nelengvas ir nuolat besitęsiantis procesas. Tačiau patirtys, kurių įgijau, labai išlaisvino, kai kur leidžia drąsiai eiti turint tik viltį, ir vis iš naujo pažįstant pačiai save.
Kalbant apie Caritą, organizacijos vertybės ir pasaulėžiūra išlieka pamatinės, tačiau keičiantis pasauliui kinta mūsų veikimas jame. Krikščioniškas jautrumas leidžia pastebėti subtilesnius poreikius, atpažinti vargą be akivaizdesnių ženklų. Ne tiek duoti (nors, aišku, reikalinga ir materialinė pagalba), tačiau būti bei išbūti su žmonėmis sudėtingose jų situacijose. Tai tikrai nėra lengva. Tačiau tikėjimas bei viltingas požiūris žvelgiant į konkretaus žmogaus galimybes, vidinius resursus padeda norėti daugiau, nei galbūt pats žmogus šiuo metu pajėgia norėti.
– Kas yra labiausiai vargstantys šiandien?
– Kuo toliau, tuo man širdyje aiškiau, kad žmonės vieni kitus žeidžia ir skaudina dėl patirtos nemeilės. Todėl drįsčiau teigti, kad labiausiai kenčia žmogus, kuris nesijaučia vertingas, rūpimas, reikalingas, kuris savo aplinkoje neturi apkabinančių rankų, nemato šiltos šypsenos, nejaučia rūpestingų akių žvilgsnio. Labai gaila, bet tokių žmonių išties labai daug. Emociškai apleistų ir vienišų.
– Ką darote, kai atrodo, jog kančia gali paskandinti? Ar jums taip nebūna?
– Taip nutikę daug kartų, kitaip turbūt ir neįmanoma, kai girdi žmonių gyvenimo istorijas, sklidinas skausmo, kančios ir apleistumo... Per daugelį metų nepripratau, mane vis dar veikia, tačiau išmokau „išplaukti“. Visų pirma po labai intensyvaus ir emociškai sunkaus laiko bandau dalykus tiesiog „išmiegoti“. Tai pirminė reakcija, kai, regis, niekam kitam nėra jėgų. Taip pat susitinku su žmonėmis ir tą jausmą, kuris skandina, bandau iškalbėti, o jei nėra galimybės – rašau. Įžodinti jausmai ir emocijos tampa nebe tokie aštrūs.
Tuo pačiu mane gelbsti tikėjimas bei vilties turėjimas net tamsiausiose situacijose. Tvirtai tikiu ir ne kartą gyvenime patyriau, kad kai durys uždarytos, dar yra langas ar bent mažas langelis. Mane guodžia, kad mes, žmonės, esame riboti, bet mūsų Kūrėjas – begalinis. Todėl, kai nebeaišku, ką daryti, atiduodu viską į Kūrėjo rankas ir sau viduje ieškau atsakymo: „Ar aš galiu ką nors toje situacijoje pakeisti, padaryti?“ Kartais galiu, o kartais ne.
– Ką galime kai, atrodo, nebegalime nieko?
– Vis tiek galime būti žmonėmis. Pasiruošusiais padėti rūpestingu žvilgsniu, gailestinga širdimi ir rankomis.
– Kitais metais Lietuvoje Caritas minės 100 metų sukaktį. Ko organizacijai ir visiems, prisidedantiems prie artimo mielės darbų, ta proga linkėtumėte?
– Su meile ir dėkingumu prisiminkime visą Carito Lietuvoje kelionę bei šioje kelionėje keliavusius, prisidėjusius, vairavusius ir telkusius savanorius bei darbuotojus. Tebūna jų įdėtos pastangos padaugintos per mūsų ir ateities karitiečių rankas, kad galėtų kuo plačiau sklisti Carito gailestingosios meilės žinia, pasiekianti visus tos meilės stokojančius. Būkime ir patys drąsūs ta meile gyventi!
– Švarus, baltas lapas. Kokią mintį vedžioja ranka?
– Pirmoji mintis, jog viskas bus gerai. O kaip tikintis žmogus noriu pridėti – mylintiems Dievą viskas išeina į gera.
– Ačiū už pokalbį ir sėkmės į rankas imant Lietuvos Carito vairą.
