pexels.com nuotrauka
Vaida Alksnevičienė
Yra dalykų, kurie taip įaugę į mūsų dienas, kad jų net nebepastebime. Rytinis apsirengimas, valgymas, rankų plovimas, stalo dengimas, drabužių lankstymas, grindų šlavimas. Viskas atrodo taip įprasta, kasdieniška, kad retai susimąstome – kiek daug šiose mažose akimirkose slypi meilės ir šventumo…
Maria Montessori matė šią kasdienybę kitaip. Ji sakė, kad būtent kasdieniai darbai, tie, kurie suaugusiesiems atrodo nuobodūs ar nereikšmingi, vaikui yra vartai į dvasinį augimą. Mažam vaikui veikla – tai malda, tai būdas pažinti pasaulį, įeiti į jo ritmą, pajusti gyvenimo prasmę. Montessori vadino šias veiklas „praktiniu gyvenimu“, tačiau šis pavadinimas gali klaidinti – nes iš tiesų tai nėra tik apie rankų judesius, šaukštelio paėmimą ar sagos užsegimą. Tai – apie sielos darbą.
Vaikas pjaustydamas bananą, šluostydamas stalą, pildamas vandenį ar valydamasis batus ne tik „mokosi naudotis daiktais“. Jis mokosi būti. Mokosi mylėti darbą, gerbti savo aplinką, jausti ryšį su pasauliu. Montessori rašė, kad mažas vaikas trokšta dalyvauti gyvenime. Jis nori būti dalis mūsų kasdienybės – ne stebėtojas, o veikėjas. Ir kai jam leidžiama veikti – be skubos, be pertraukimų, su pagarba, tai tampa dvasiniu aktu.
Vaikui šluoti, pilti, valyti, segti – tai ne „darbas“, tai džiaugsmo šaltinis. Jis tarsi sako: „Žiūrėk, galiu pats“. Ir šis atradimas nėra išorinis. Jis gimdo orumą, vidinę tvarką, ramybę. Montessori kartodavo, kad per tokį veikimą vaikas ne tik tobulina savo rankų judesius – jis formuoja dvasinį stuburą. Tą tylų pasitikėjimą, kuris išlieka visam gyvenimui.
Stebint mažą vaiką, susikaupusį ir pilantį vandenį iš ąsotėlio į stiklinę, galima pajusti, kad čia vyksta kažkas daugiau nei tiesiog veikla. Tai lyg malda be žodžių. Judesiai sulėtėję, žvilgsnis susikaupęs, kvėpavimas ramus. Akimirka, kai kūnas, protas ir siela susitinka viename taške. Montessori vadino tai „normalizacija“ – būsena, kai vaikas tampa susitelkęs, taikus, harmoningas. Ir šis stebuklas kyla ne dėl sudėtingų žaislų ar ypatingų pamokų, bet iš kasdienės veiklos, kuriai suteikiama pagarba.
Suaugusiojo vaidmuo čia – ne vadovauti, o liudyti. Ne daryti už vaiką, o suteikti galimybę jam pačiam daryti. Ne tobulinti rezultatą, o pastebėti procesą. Tai reikalauja iš mūsų – tėvų ir pedagogų – didelės vidinės tylos. Tylos, kurioje leidžiame vaikui augti pagal jo ritmą. Kai suaugęs žmogus išdrįsta sustoti ir stebėti vaiką plaunantį indus, jis ima matyti ne mažą rankutę su kempine, o žmogų, kuriantį patį save.
Montessori sakė: „Vaikas, kuris pats išmoksta apsitarnauti, tampa laisvas.“ Laisvas ne tik nuo suaugusiojo pagalbos, bet ir nuo vidinės sumaišties. Jis jaučia, kad gali rūpintis savimi, savo aplinka, ir šis gebėjimas gimdo pasitikėjimą pasauliu. Tokia laisvė – ne savivalė, o dvasinė branda.
Lapkritis – laikas, kai gamta nurimsta, kai dienos trumpėja, o šviesa užleidžia vietą tamsai. Galbūt tai ir yra tinkamiausias metas prisiminti, kad šventumas slypi ne tik didžiuose įvykiuose, bet ir mažose, kasdienėse akimirkose. Kad šventumas nėra atstumas nuo žemės, o buvimas joje – su dėkinga pagarba.
Kai mes, suaugusieji, pradedame žiūrėti į kasdienį gyvenimą Marios Montessori akimis, pasaulis pamažu pasikeičia. Pamatome, kad duonos riekelės tepimas sviestu gali būti pilnas meilės. Lėtas apsirengimas gali tapti meditacija. O kruopščiai stalą valantis vaikas iš tikrųjų „valo“ savo vidų. Tada kasdienybė nustoja būti našta ir tampa kelione – tylia, ramia, bet kupina prasmės.
Galbūt švęsti šventumą šiandien galėtume kitaip. Stebėdami, kaip mūsų vaikas pilsto vandenį, kaip dėlioja į vietą šaukštelius, kaip vargsta sagstydamas megztinį. Galbūt šventumas yra būtent tame – kai, užuot skubinę, sustojame. Kai užuot patys pataisę, leidžiame bandyti dar kartą. Kai vietoj to, kad pyktume dėl išlieto vandens, pamatome – vaikas mokosi gyventi.
Montessori kartodavo: „Padėk man tai padaryti pačiam.“ Šie žodžiai nėra tik apie rankų veiklą. Tai kvietimas pasitikėti gyvenimu. Leisti jam tekėti. Leisti vaikui tapti tuo, kuo jis jau yra – žmogumi, kuriame slypi šventumo kibirkštis.
Brangūs tėvai, galbūt šį lapkritį verta pabandyti pamatyti šventumą ne bažnyčioje, šventųjų paveiksluose, bet kasdienybėje, ir jį švęsti. Švęskime tą akimirką, kai vaikas pats apsivelka ir užsisagsto paltą, kai padengia stalą, kai švelniai padeda puodelį. Švęskime gyvenimą, kuris vyksta dabar – mažais, kukliais, bet nepaprastai tikrais gestais.
Nes būtent čia slypi kasdienybės šventumas. Ir vaikai tai žino geriausiai.
Projektą iš dalies finansuoja
