Tėvas Antanas Saulaitis SJ
pexels.com nuotrauka
„Teikis atsiųsti, Viešpatie, mums Šventosios Dvasios dovanų mūsų protui apšviesti ir sielos jėgoms sustiprinti. Palaimink mūsų tėvus, mokytojus ir tuos, kurie mus veda į gera. Duok mums tvirtumo mokslą gerai išeiti. Per Kristų mūsų Viešpatį. Amen.“
Karo nublokštųjų stovykloje išmoktą maldą kalbėjome lietuviškoje pradinėje mokykloje, tada išeivijoje JAV šeštadieninėje lituanistinėje mokykloje. Nežinia, ar kam kilo klausimas apie maldą prieš valgį, prieš pamokas, prieš žygį ar kelionę, ligoninėje ar net autobuse pakeliui į darbą ar mokyklą. Čikagos autobuse, požeminiuose metro katalikai viena ranka kišenėje pirštais suka rožinio karoliukus, o protestantai laiko atverstą kišeninį Šventąjį Raštą.
Vėliau nei katalikai Pietų Amerikoje, JAV šiaurės rytuose pradėję apsigyventi britai mokyklas steigė prie bažnytinės bendruomenės. Kokia bebūtų nauja kolonija, į vadinamą „vieno kambario mokyklą“ su viena mokytoja ne daugiau 2 km nuotoliu ėjo visi vaikai. Labai suprantama, kad mokslo programos dalis buvo girdėti ir skaityti Šventąjį Raštą (mišrus amžius netrukdo mokslui).
Netrukus pradėjo atvykti ir katalikai. Šimtmečius prieš Krikščionių vienybės savaitės įkvėpimą bijota, kad mokyklose vaikai praras katalikų tikėjimą – reikia steigti katalikiškų mokyklų tinklą. Vyskupijos steigė jas prie bažnyčių, parapijų, vienuolijos savo ruožtu pridėjo aukštesniąsias. Taip JAV atsirado didžiulis katalikiškų mokyklų skaičius. Geraisiais laikais jose dirbo iki 180 tūkstančių seserų vienuolių. Mokslo kokybė papildė krikščionišką aplinką, katalikišką mokymą ir pratino katalikiškai gyventi kasdien, šventadienius švęsti, maldingumo būdų namie ir kitur laikytis. Katalikiškos mokyklos JAV išlaikomos pačių katalikiškų šeimų, parapijų, vienuolijų, labdaringų sąjūdžių, kad lavintųsi ir bręstų krikščioniškos dvasios veiklūs ir atsakingi bendruomeniški visuomenės nariai.
Kitokia patirtis Lietuvoje po sovietmečio steigiant katalikiškas mokyklas. Ir ne tik mažamečių bei paauglių švietimas, bet ir pats katalikų gyvenimas. Suprantama, kad pirmiausia imtasi pamaldumo, rečiau maldingumo. Ilgėliau trunka vietoj socialistinės prievartos keisti kryptį į katalikų socialinį mokymą, į tikėjimo raišką teisingumu, taikdaryste, visuomeniniu ugdymu. Mišių bei pamaldų svarbą lydi ir dvasingumo, krikščionijos pažinimo, ir Bažnyčios kaip tikinčios bendruomenės gyvensena.
Šoko į pagalbą įvairių tautybių ir rūšių katalikiško švietimo žmonės, veik 50 užsienio savanorių, atsirado mokymas ir modernaus katalikiško švietimo krypčių, pobūdžio, šaltinių besimokantieji. Dėstytojai, administratoriai, mokytojos, pasaulietės, vienuolės ir kiti savo pavyzdžiu ir kurseliais ugdė šiems iššūkiams gyvą atliepą. Šiandien yra 17 katalikiškų mokyklų, fakultetų, dėstomų dalykų, šiek tiek literatūros, seminarų, bendrijų, tokių kaip Katalikų mokslo akademija. Nelengva ir pačiai Bažnyčiai kaip įstaigai keltis iš XIX a. pobūdžio į šiuolaikinį, tebesivystantį iš Vatikano II Susirinkimo (1962–1965).
Įvairūs kraštai kasmet švenčia Katalikiškų mokyklų savaitę. Atviros durys, seminarai, renginiai, parodos, spektakliai, susitikimai, draugiškos šventės, naujų kūrinių pristatymas ir daugybė kitų įvykių viešai liudija svarbą ir naudą, sutelkia stiprias ir augančias jėgas. Daugelio metų pastangos bei patirtis suranda būdus šiuolaikinės, sakytume, sinodiškai bendruomeninės Bažnyčios mokymą visais lygiais derinti, gaivinti, puoselėti. Didelė jėga, kai šeimose, nuo vaikų darželio iki aukščiausiųjų mokslų, nuo kaimo iki didmiesčio ugdoma tais pačiais esminiais dėsniais, pažiūromis, kurios moderniam žmogui atspindi krikščionių paveldą ir siekius.
Pačiose mokyklose, gimnazijose, aukštajame moksle ryški krikščioniška aplinka. Nuo kryžiaus – patalpose iki meno kūrinių, koplytėlės, spaudos atrankos ir kt. Ugdyti plačių pažiūrų ir pažinčių asmenis lengviau gyvais pavyzdžiais. Katalikiškai ugdymo aplinkai ir turiniui esminis bruožas yra ryšys su gyvais asmenimis. Mokiniai, studentai susipažįsta su misionierėmis, įvairių vienuolijų nariais, tam tikrų rūšių, pavyzdžiui, Rytų apeigų, Azijos krikščionių, arabų kultūros asmenimis, šalyje tuo metu gyvenančių ar besimokančių kitataučių. Vieną kitą sugundys savanoriauti kažkur, tarnauti pabėgėlių srityje, imtis vietinės ar tolimesnės neapmokamos tarnystės. Įvairių profesijų, pašaukimų asmenys tampa pavyzdžiu savo darbais ir veikla, įgyvendindami įsitikinimus apie žmoniją, naudą, bendradarbiavimą, kūrybą, krizinius nuosprendžius ir kita.
Labai veiksmingi paprasti dalykai – kaip ruoša Sutvirtinimui, kurios dviejų metų programos metu jaunas žmogus užrašų knygoje žymi savo pažangą, siekdamas bent dviem būdais išpildyti visų artimo meilės darbų uždavinius – po septynis kūnui ir tiek pat gerų darbų sielai, po du pavyzdėlius. Tai veikia ir kaip ilgalaikiai savanoriški, neapmokami darbeliai po valandą kitą – kas savaitę.
Teko mokytis mokykloje, turinčioje savaitinę radijo laidą. Kiek ir kaip ruoštis, kalbėti ar kitaip klausytojus užimti – labai gera patirtis ateities žiniasklaidoje tarnaujantiems. Panašiai būdavo ir su mokyklos dvisavaitiniu ar kitokiu laikraštėliu – ten atsiranda būsimieji katalikų spaudos, žiniasklaidos redaktoriai ir redaktorės, bendradarbiai, akylūs stebėtojai. Šiandien mokiniai, studentai gamina vaizdo įrašus ir panaudoja kitas priemones, vėliau pasitarnausiančias mokslui, darbui, gyvenimui.
Ryšį tarp katalikiškų ir draugiškų mokyklų palaiko ir tokie sumanymai kaip spausdinti žurnalėliai, katalikiškos laidos internete. Stengiamasi įdėti katalikiškus rūpesčius, tokius kaip Visuotinė Bažnyčia, praeities ir dabarties pažinimas, papročiai, žymūs žmonės (šventieji ir kiti pripažinti), kalbėti apie misijas, tarnystes, gyvų pavyzdžių žodeliais – apie šeimas. Ir daug kitų dalykų. Sutartinai, bendrai, suderintai su paskirais veikėjais ir su atsakingais asmenimis, įstaigomis, vienetais. Nutraukus leisti Bitutę ir Magnificat vaikams, nelabai lieka katalikiškos jiems spaudos, neryškios pastangos internete kuo panašiu aprūpinti ne tik jaunimą, bet ir katalikiškas mokyklas, draugijas, būrelius.
Religinio auklėjimo, krikščioniško švietimo mokslo įstaigos, draugijos, būreliai, sąjūdžiai ugdo ir bendruomeniškumą, tą labai brangią prekę verslo pobūdį vertinančiame pasaulyje. Matome, kaip keičiasi mažos vietovės, kai nebėra mokyklos, pašto, bibliotekėlės, bendruomeninės patalpos, kultūros namų, prie bažnyčios prisiglaudusios vietos, kur galima rinktis, bendrauti. Reikia važiuoti automobiliu arba retai sulaukiamu autobusu... Kiekvieno pobūdžio ugdymo, mokymo, šventimo įstaiga ar apraiška – tai įnašas į atsakingai bendruomenišką visuomenę, tam tikrą patirtį žemėje prieš viliamą dar bendresnę ir mielesnę pilnatvę.
