Tu parodysi man taką, kuris veda į gyvenimą. Tavo Artume – džiaugsmo pilnatvė, Tavo dešinėje – amžina linksmybė. (Ps 16, 11)

2024 rugsėjis 9
Kronika

Kelyje į Šiluvą

iš naujo įkvepiant laisvės oro

2024-09-07 | Dalė Gudžinskienė
artuma202409_rs_11-1.jpg

d-gudzinskiene0024.jpgDalė Gudžinskienė

Vido ir Loretos Abraičių asmeninio archyvo nuotrauka, paimta iš KGB bylos

Kai prieš 35-erius metus, 1989-aisiais, stojome į Baltijos kelią, ore jau tvyrojo artėjančios laisvės dvelksmas. Galėtume sakyti, kad laisvė buvo išmelsta ir kitame kelyje – į Šiluvą. Paradoksalu, tačiau pati Šiluva vis tapdavo vieta, kur aštriai susikirsdavo laisve alsuojančiųjų ir laisvę gniaužiančiųjų keliai. Ir taip per visas okupacijas.

Nuo pat carinės, kai valdžia net ketino nusavinti aikštę Šiluvoje ir pastatyti cerkvę, o per atlaidus užrakino jos pakraštyje iškastą šulinį maldininkams atsigerti. Panašiai ir per sovietinę okupaciją, tik jau labiau „susitelkiant“ į žmones, kai suįžūlėję „draugovininkai“ kratydavo ir vaikydavo net devocionalijas pardavinėjančias moteris, stabdydavo važiuojančius, demonstratyviai užrašinėdavo automobilių numerius, fotografuodavo, filmuodavo ar kitaip vaikydavo žmones ir net bausdavo represuodami vis nepaliaujančius keliauti į Šiluvą, kur net pats Raseinių r. saugumo viršininkas buvo įsirengęs būstinę prie bažnyčios.

Tarsi raudona perspėjimo lemputė, kad laisvė trapi ir saugotina dovana, yra keliuose į Šiluvą ir toliau kasmet rengiamos piligrimų eisenos. Baigiantis vasarai į jas atvykstama iš visos Lietuvos iš naujo laisvės oro įkvėpti, už laisvę padėkoti, atmenant, iš kur ir kokiu būdu, ne vien žmogiškomis pastangomis, atėjo jos dovana.

Tai aidas ir dvasia tų pačių eisenų, kuriose nuo aštuntojo dešimtmečio pradžios buvo nešamas laisvės lūkestis. Jos rodė, kokia svetima, primetama, prievartinė žmonių širdims buvo sovietinė santvarka ir jos ideologija: čia keliauta, nepaisant draudimų, su nebyliu pasipriešinimu ir sutartina malda. Išlikusioje dokumentikoje matyti, kad atgailos ir maldavimo žygiai susilaukdavo griežtos valdžios kontrolės, tačiau niekas tų žmonių nesustabdydavo.

Prie kiekvieno kelio – saugumiečiai

Eisenų į Šiluvą pirmtakė – 1972 m. vykusi pirmoji vieša jaunimo eisena iš Tytuvėnų (Kelmės rajone) į Kryžių kalną, o jų epicentre buvo apie 1969–1970 m. Lietuvoje paplitęs katalikiškas, patriotinis, jaunus žmones telkęs Eucharistijos bičiulių sąjūdis. Vėliau eisenos pradėtos organizuoti ir į Šiluvą – nuo Tytuvėnų ją skiria aštuoni kilometrai. Yra užfiksuotas vis augęs dalyvių skaičius, pvz.: 1974 m. – 300, 1975 m. – apie 600 žmonių, 1976 m. – 700, 1977-1979 m. – apie 1000. Tai buvo daugiausia jauni žmonės (studentai, moksleiviai), prisijungdavę tikintieji iš įvairių Lietuvos kampelių.

Su desperacija ir įniršiu sovietinis KGB visaip stabdė šiuos viešus religinius susibūrimus kaip savo ideologijos pralaimėjimą žmonių širdyse. Prie kiekvieno kelio ar šunkelio, vedančio į Šiluvą, paskutiniais vasaros sekmadieniais (taip pat ir per atlaidus) budėdavo saugumiečių mašinos, įtariai tikrindavo pravažiuojančius automobilius. Pakelėje išlaipindavo keleivius, iš kai kurių vairuotojų atimdavo vairavimo teises. Daug kam tekdavo pėsčiomis pasiekti sutartą vietą miškelyje, prie kryžiaus. Šitai liudijanti Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika, į kurią suplaukdavo daugybė tikėjimo laisvės pažeidimo faktų, rašė, jog kai milicija bandydavo sučiupti kurį nors eisenos dalyvį, žmonės puldavo jo gelbėti.

1981 m. eisenos stabdytos ir vadinamuoju „kiaulių maru“. Kronika užfiksavo, kad rugpjūčio 9 d. Kaune iš veterinarijos darbuotojų pasklido žinia, jog respublikinė Veterinarijos valdyba įsakė Žaiginio tarybinio ūkio (esančio už 7 km nuo Šiluvos) pavaldiems darbuotojams „surasti“ virusinį kiaulių susirgimą ir paskelbti karantiną.

Tačiau eisenų dalyviai kasmet drąsėjo, vis gausiau prisijungdavo, vis daugiau širdžių tarsi paukščiai narve jau spurdėjo laisve.

1980-ųjų eisenos aprašymas

Kronika išsamiai perteikia prieš 44-erius metus, 1980 m. rugpjūčio 24 d. sekmadienį, vykusį piligrimų žygį. Jau iš vakaro jaunimas rinkosi į Tytuvėnus. Apžiūrėję bažnyčią ir pasimeldę, jaunuoliai traukė prie ežero. „Budri akis“ nuo ryto sekė atvykstančius. Miestelyje važinėjo milicijos automobiliai, Tytuvėnų gyventojai maldininkus sutiko maloniai, žadėjo nakvynę. Bet vietinė milicija klausinėjo gyventojų, kas pas juos apsistoję, iš kur atvažiavę, kokiu tikslu. Pareigūnai žadėjo ateiti naktį patikrinti dokumentų.

„Vakare į pamaldas prigužėjo nemaža saugumiečių, kurie, vaidindami tikinčius, žegnojosi, klaupėsi ir pan. Naktį jaunimas meldėsi bažnyčioje, o kiti – ryto laukė zakristijoje. Vidurnaktyje klebonijoje suskambo telefonas, – pareigūnai pradėjo barti kunigą, kam jis bažnyčioje įrengęs viešbutį“, – rašoma Kronikoje.

„<...> rytinių pamaldų, procesijos dalyviai pradėjo rikiuotis eisenai. Vaikinai, nešą kryžių ir vėliavas, mergaitės pasipuošusios tautiniais drabužiais, du kunigai, apsirengę liturgiškai, ir kilometrinė eilė tikinčiųjų, kurie, giedodami „Marija, Marija“, patraukė miestelio gatvėmis. Išeinančius į centrinę gatvę pasitiko milicija ir saugumo pareigūnai. Vienas iš jų šaukė pro garsiakalbį: „Organizatoriai, prašome išskirstyti dalyvius. Eisena nesuderinta su Vykdomuoju komitetu!“ Tačiau į tai niekas nekreipė dėmesio. Už miestelio dengtoje mašinoje sėdėjo milicininkai ir saugumiečiai su fotoaparatais ir kino kameromis ir demonstratyviai fotografavo praeinančius, šalimais stovėjo juodomis užuolaidėlėmis mašina, iš kurios taip pat filmavo. Kaukdama pravažiavo gaisrinė. Fotografavimas ir filmavimas tęsėsi visą kelią“, – pasakojama pranešime Kronikai.

Visame kelyje iki Šiluvos koplyčios buvo kalbamas Rožinis, giedama. Jaunimas puošė pakelės kryžius. „Graudu buvo matyti, kaip žmonės, pamatę eiseną, suklupdavo ant kelių, vyrai traukė nuo galvos kepures, o dažnas ir ašarą nušluostydavo. Visus jaudindavo tai, kad eisenoje daugiausia buvo jaunimas ir vaikai“, – dalijosi Kronika žygio išgyvenimais juose dalyvavęs asmuo.

Kardinolas Sigitas Tamkevičius į savo atsiminimus įtraukė ir vienos Eucharistijos bičiulių sąjūdžio narės pasakojimą, kuriame ji rašė, jog žygiai į Šiluvą nebuvo išorinė demonstracija, bet malda „už savo pačių dvasinę pažangą“, kaip siekis išsaugoti bent vidinę laisvę.

 

artuma202409_rs_11-2.jpg

Vido ir Loretos Abraičių asmeninio archyvo nuotrauka, paimta iš KGB bylos

Jokio leidimo eisenoms neduosim!

„Per Lietuvą ritasi dvasinio atgimimo banga“, – taip užrašytas kitas liudijimas byloja, kaip kelyje į Šiluvą užgimsta ir nemiršta laisvė; ji ant rankų su kryžiumi buvo nešama į tuomet dar nenuspėjamą Lietuvos ateitį. Ji buvo nešama ir eisenų organizatorių, kurie labiausiai nukentėdavo ir netgi netekdavo asmeninės laisvės.

„Organizavimas buvo stebuklų stebuklas. Tada mobiliųjų telefonų nebuvo, ne visi net paprastus telefonus turėjom, visi užkoduoti, visi sekami. Bet Viešpats taip duodavo, kad susitvarkom. Konspiraciniais sumetimais keisdavome kelionių laiką ir maršrutus. Kartą iš Panevėžio į Šiluvos eiseną atvažiavo visas autobusas. Bičiuliai pasakojo, kad iš anksto išpirko visus autobuso bilietus. Atvažiavo visi savi…“ – yra paliudijusi Eucharistijos bičiulių sąjūdžio steigėja, viena iš eisenų organizatorių sesuo Gema Jadvyga Stanelytė SJE.

Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetas (TTGKK) 1981 m. liepos 8 d. išplatino pareiškimą LKP Centro komitetui ir LTSR Ministrų Tarybai, atkreipdamas dėmesį, jog birželio 25–26 d. įvyko du teismo procesai už 1979–1980 m. religines eisenas iš Tytuvėnų į Šiluvą. LTSR Aukščiausiasis Teismas Vilniuje buvo nuteisęs „darbininką Mečislovą Jurevičių 3 metus laisvės atėmimo, atliekant bausmę griežto režimo pataisos darbų kolonijose, ir Širvintose – inžinierių Vytautą Vaičiūną 2,5 metų laisvės atėmimo, atliekant bausmę paprasto režimo pataisos darbų kolonijose“. „Teisiamieji negalėjo suorganizuoti tokio masto eisenos, ir šito kaltinimo neparėmė nė vienas liudininkas. Kadangi M. Jurevičius ir V. Vaičiūnas religinių eisenų iš Tytuvėnų į Šiluvą neorganizavo, tai nė leidimo neprašė. Religinės eisenos iš Tytuvėnų į Šiluvą yra tradicinės, ir tikintieji niekieno neorganizuojami į jas renkasi“, – rašė tada TTGKK.

Viduklės, Kybartų ir Skaudvilės klebonai ne kartą kreipėsi į vykdomuosius komitetus. Ne tik leidimų, bet ir atsakymų į prašymus negavo. „Buvęs Raseinių vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Z. Butkus Viduklės klebonui pareiškė: Mes jokio leidimo religinėms eisenoms niekada neduosime!“ – užfiksuota pranešime pastebint, jog „todėl nereikėtų stebėtis, jei, praradę viltį gauti eisenoms leidimą, žmonės jo ir neprašo“.

Kai 1980 m. gruodžio 16 d. Kelmėje už procesijų į Šiluvą organizavimą vyko sesers Gemos SJE teismas (skyręs jai 3 metus bausmės bendrojo režimo lageryje), „saugumas norėjo, kad šis procesas įvyktų niekam nežinant – nebuvo pranešta net artimiausiems giminėms“, – rašoma Kronikoje. Į teismo salę susirinko teisiamosios draugai ir pažįstami, tačiau buvo išvaryti. Milicija griežčiausiai saugojo teismo duris. Praeiviai klausinėjo, „kokį nusikaltėlį teisia, ir sužinoję, kad teisiama už religiją, už eiseną į Šiluvą, nenorėdavo tikėti ir daugelis pasilikdavo stovėti, norėdami sužinoti, kaip visa baigsis. Atvažiavę tolimą kelią, neprimigę, nevalgę, pastirę nuo šalčio, išstovėjo visą dieną gatvėj. Nors vakarop pradėjo smarkiai lyti, tačiau niekas nesiskirstė“ (ten pat).

Valdžios įniršiui augant

Eisenoms gausėjant bei nenutrūkstant ir represavus organizatorius, valdžios įniršis augo. Tačiau augo ir žmonių širdžių maldos karštis. Ir trauka į Šiluvą. Kardinolas Tamkevičius savo atsiminimuose liudija, kaip apie 1982 m. „kun. Alfonsas Svarinskas pamoksle faktais apibūdino sunkią dabartinę Bažnyčios padėtį Lietuvoje ir atviras bedievių pastangas ją „likviduoti“. Virš miestelio vis skraidė malūnsparnis, todėl žmonės, esantys toliau nuo garsiakalbių, dėl triukšmo beveik negirdėjo kunigo pamokslo. Po jo kunigas su kryžiumi rankose, jaunimas ir suaugusieji kalbėdami rožančių pradėjo eiti keliais apie bažnyčią. Ėjo vaikai, studentai, inteligentai, o šalimais – senukai ir ligoniai. Šventoriuje stovintys žmonės klaupėsi. Apėję bažnyčią keliais sugrįžo prie didžiojo altoriaus.“ Procesija apie bažnyčią truko daugiau negu pusantros valandos. Per visus 1982 m. atlaidus Šiluvoje jau buvo išdalyta 38 tūkst. komunikantų (o 1981 m. – 28 tūkst.)...

„Paskutinį rugpjūčio sekmadienį pradėjome keliauti į Šiluvą dar tuomet, kai šio pasaulio galingieji planavo sukurti visuomenę be Dievo. Komunizmo kūrėjai mąstė, kad Dievas yra nereikalingas ir jo vietą galįs užimti žmogus. Šio žmogaus leidžiami įstatymai turėjo sukurti šviesų žmonijos rytojų. Religija, ypač krikščionybė, buvo nepageidaujamas reiškinys ir siekta ją uždaryti tarp keturių bažnyčios sienų. Dėl to ir piligrimystės buvo draudžiamos. Anuomet vieša piligrimystė į Šiluvą reiškė ne tik savo tikėjimo viešą išpažinimą, bet ir neįvardytą laisvės siekį. Okupacinė valdžia šito bijojo, todėl teismais bei lageriais bandė visa tai stabdyti. Nepasisekė, nes kova prieš Dievą visuomet pasmerkta pralaimėti“, – sakė kardinolas Sigitas Tamkevičius, iš laiko perspektyvos apibendrindamas piligriminių žygių tradiciją ir prasmę jau gerokai vėliau, viename iš istorinių kelių į Šiluvą palaimino mūrines koplytėles, prie kurių prisimenamos carinės bei sovietinės okupacijos aukos, tremtiniai, nuo KGB nukentėję dvasininkai, Holokausto aukos, žuvusieji Sausio 13-ąją ir kt.

Kai 2013 m. Šiluvos šile buvo statomos Kryžiaus kelio koplytėlės, „didysis“ Rytų kaimynas jau tikrai braižė planus, kaip pradėti karo žygį į Ukrainą. Po pusmečio, 2014-ųjų kovą, ši invazija ir prasidėjo. Tad Šiluvoje prisimename ir mūsų brolius Ukrainoje, kurie jau dešimtmetį ir ypač pastaruosius metus didvyriškai gina savo laisvę.

 


Reklama

NAUJAUSIAS NUMERIS
2024 spalis 10

Artuma - artuma202410_vir.jpg

 Kontaktai

Redakcijos adresas:
Papilio g. 5
44275 Kaunas
Tel./faks. (8 37) 20 96 83,
8 677 60 970

redakcija@artuma.lt
www.artuma.lt

Rekvizitai:
Viešoji įstaiga Caritas leidykla „Artuma“
Įmonės kodas 134460120
PVM mokėt. kodas LT344601219
Sąsk. Nr. LT097300010002264553
AB „Swedbank“
Banko kodas 73000,
SWIFT kodas HABALT22