Ieva Urbonaitė, Lietuvos Caritas
Vido Venslovaičio asociatyvi nuotrauka
Vieni prašo ir net reikalauja pagalbos, kiti neša nepakeliamą naštą vieni. Kaip trisdešimt dvejų Rita. Patėvio vyta iš namų, būdama penkiolikos pradėjo lauktis. Dvidešimties buvo trijų vaikų mama. Kai vyrui „atėmė kojas“, visi rūpesčiai gulė ant jos pečių. Stengėsi, dirbo savęs negailėdama – kas, jei ne ji. Į Caritą atėjo tik tuomet, kai pačios gyvybė pakibo ant plauko...
Kaip daugybė šeimų, turinčių vaikų, Rita nesutiko viešintis skambiam paramos rinkimui. Mat vaikai yra ir patyčias kentę. Tokiais atvejais gelbsti geradarių parama ir pasitikėjimas, jog Caritas aukas tikrai naudoja ten, kur labiausiai reikia.
Su sportbačiais per sniegą
Iki devynerių Rita (vardas pakeistas) augo tik su mama, paskui persikraustė pas patėvį. „Prisigėręs jis neįleisdavo į namus, vaikščiojau į mokyklą apdriskusi, su sportbačiais per sniegus. Jokio saugumo, jaučiausi bloga ir niekam nereikalinga.“ Kai patėvis kaime šoko mušti, vienas vyras apgynė paauglę. Rita nežino, ar tai buvo meilė, bet jautėsi nors kažkam svarbi. Įsimylėjo. Jis buvo devyneriais metais vyresnis.
15-os pastojusi negalėjo likti namie. Draugo tėvai irgi jos nenorėjo, bet leido glaustis vasaros virtuvėje. Girtas tėvas žemindavo Ritą, sūnus ją gindavo. Neapsieidavo be policijos. Išvargusi nuo muštynių, paauglė patėvio močiutės priprašė, kad bent iki gimdymo priglaustų už pagalbą ūkyje. Močiutė užleido nešildomą kambarį. Bet kai Rita pagimdė, liepė išeiti, nes „nėra vietos“.
„Tada mama iškvietė socialinius darbuotojus, kad mane su vaiku išvežtų. Kaip šiandien pamenu, spaudžiu prie savęs neišnešiotą, vos 1800 gramų naujagimį ir verkiu. Maniškis irgi verkia. Jo tėvui pasidarė gaila, leido mums likti virtuvėlėje, kur šutina pašarą gyvuliams.
Dingo pienas – į skolą pirko kondensuoto
Kaimynai geri žmonės buvo, už 5 litus pardavė aplūžusią lovą. Kai Ritai dingo pienas, ėjo į parduotuvę pirkti skolon kondensuoto, kad vaikas iš bado nemirtų. Pažįstama pardavėja nusistebėjo, kad pagimdžiusi jokios išmokos negauna. 95 litus kaip už nepilnametę moksleivę pasiimdavo Ritos mama.
Nuvežusi Ritą į seniūniją pardavėja prašė padėti, papasakojo, kad ji neturi kuo maitinti naujagimio ir pati nuolat nevalgiusi. Seniūnija iškvietė Ritos mamą. Sutvarkė dokumentus, kad išmoką gautų nebe ji, o dukra. Iš pirmų pinigų ji nusipirko vežimėlį, paskui susitaupė 300 litų karvei. Taip ir užaugo vaikas be mišinukų. Nebuvo už ką nei sauskelnių pirkti, nei kuo pas gydytojus vežioti.
Ar daugiau niekas nesiūlė pagalbos, juk matė, kad sunku? Pasak Ritos, kaime visi savo rūpesčių turi. Kaip kas sugeba, taip verčiasi.
Rinko ir pardavinėjo uogas
Po poros metų gimus antram vaikui, vyro tėtis pyko dar labiau, o vyras dar daugiau gėrė. „Mes su vaikais alkani, o dar trečio pradėjau lauktis. Nebežinojau, ką daryti. Iš vienos pusės – laimė, nes vaikai yra Dievo dovana. Nuo mažumės jausdavau vienišumą ir svajodavau, kad turėsiu didelę šeimą. Tačiau iš kitos pusės – sunku. Vieną vaiką įsodinu į vežimėlį, kitą nešu ant rankų, pilvas – didžiausias, bet tempiu į mišką rinkti uogų. Paskui per kaimą su vaikais einu siūlydama pirkti seniems žmonėms, kurie nebenueina iki miško, ar tiems, kurie neturi laiko uogauti. Pardavinėjau, kad kažkaip galėtume išgyventi. Kartais pirkdavo, bet būdavo – nenorėdavo. Tačiau kai gimė trečiasis, vyro tėvas pradėjo keistis. Pagerėjo prieš mirtį, amžiną jam atilsį. Ir pakalbindavo, ir meilės anūkams atsirado. Kai eidavom melžti karvių, paimdavo vaikus panešti, košės išvirdavo. Mylėjo tuos vaikus“, – geruoju senelį mini marti.
Jam mirus, namai liko vyro broliams ir mamai. Rita visą tą laiką seniūnijos prašė socialinio būsto. Kai gavo vėjo perpučiamą medinį namelį be patogumų, antrą kartą per savo dvidešimtį metų verkė iš laimės. Pirmas buvo, kai tapo mama.
Lyg kas pakeitė
„Lengviau atsikvėpėm, tačiau vyrą lyg kas pakeitė – tai grįždavo, tai ne... Galop ūkininkas, pas kurį uždarbiaudavo, jį išvijo. Einu pas tą ūkininką, vos ne ant kelių puolu, Dievo vardu prašau vyro neatleisti, nes net pašalpos nebegaus, tad iš ko gyventi... Bet jis nesutiko. Per kelias savaites baigėsi daržovės, bulvės. Vaikai valgyti nori – nėra už ką nusipirkt. Nežinau, ką daryti. Renku tas uogas, parduodu, o vaikai tą pačią dieną viską pravalgo. Vėl pardavėjos maisto į skolą prašau“, – pasakojo Rita.
Į parduotuvę atėjęs žmogus paklausė, ko moteris verkia. Išgirdęs, kad vyrą išmetė iš darbo, pajamų nėra, vaikai nevalgę, liepė ateiti dirbti, pažadėdamas vyrą įdarbinti formaliai. Rita net nesvarstė: „Tokia buvau dėkinga Dievuliui. Melžiau tas karves beveik metus, džiaugiausi gyvenimu. Namams lovas pirkau, antrą telyčią įsigijau, vaikams, ko reikėjo, nupirkdavau ir dar likdavo!“ Tačiau vaikų tėvui staiga prasidėjo skausmai. Nustatė tuberkuliozę. Po mėnesio nuvykusi lankyti rado nevaikštantį. Pasirodo, tuberkuliozė – kaulų.
Patyčios dėl tėvo ligos
Žmogus ir gyvent nebenorėjo, kai sužinojo, kad būdamas dar jaunas ant patalo liks, tik nusisukęs į sieną verkė. Devynis mėnesius Rita važinėjo į ligoninę jo lankyti, uogas rinko, kad galėtų sauskelnių, tepalų visokių nupirkti. Prašė ūkininko, kad tik vyro neišmestų, nes būtų reikėję ir už gydymą mokėti. Lakstydama per darbus, ligonines, namus visai sulyso.
Vaikams tada buvo 2, 4 ir 6 metai. Kaime iš jų šaipėsi, tuberkuliozininkais vadino. Šie nesuprato, kas tai yra ir kur dingo tėtis. Pasitarusi su gydytojais Rita nusprendė bent savaitgaliams vyrą namo parvežt, kad su vaikais, gryname ore pabūtų. Gulinčio žmogaus atvežimas po 70 litų kainavo. Jai tai reiškė dar labiau taupyti ir dirbti.
Pirmą kartą pamatę tėtį vaikai puolė į ašaras. Pažino tik vyriausiasis. Mažylis bijojo net pažiūrėti. Bet Rita gulintį vyrą apkirpo, nuskuto barzdą, nuprausė prinešusi iš šulinio vandens. Namelyje be patogumų sunku. Vanduo – tik lauke, o nevaikštančiam žmogui juk reikia sauskelnes keisti, prausti, rankomis drabužius, patalus skalbti. Rita tą daro devynis metus.
Mašinai užteko, teisėms – ne
„Sukausi kaip įmanydama, o jis į mane žiūrėjo didelėm akim, kad jau viskas gyvenime prarasta. Vos sustiprėjo, pradėjau jį bandyti pasodint. Tačiau kai gavome vežimėlį, reikėjo dar labiau žiūrėti, kad ko nors sau nepasidarytų: nuvažiuoja į tvartą, nuo šiaudų rulono nuvynioja virves, reikia atimti. Verkia, kartoja: „Kam aš toks reikalingas?“ Sakydavau, kad reikalingas man, vaikams... Kas mėnesį reikėdavo vežti į patikras, bet net ir už pinigus žmonės atsisakydavo, nes bijojo užsikrėsti, neva dar nori patys gyvent. Taip buvo skaudu. Verkiau ir verkiau. Bet sugalvojau parduoti karvę, veršelį ir nusipirkti mašiną. Negalima be teisių važiuoti, bet ką daryti? 12 kilometrų iki gydytojo aš gi žmogaus nenunešiu“, – gyvenimą kaip filmą suka moteris.
Be pagalbos išmoko vairuoti! Rita sako, kad kai gyvenimas prispaudžia, žmogus viską gali. Sėsdama už vairo prašydavo: „Dievuli brangus, padėk man.“ Tačiau po gerų metų buvo pričiupta be teisių. „Kaip pasiteisinsit?“ – klausė pareigūnas. Rita atsakiusi: „Gelbėju žmogų. Kitos išeities neturiu.“
Antrą kartą sustabdyta neišsisuko, neteko mašinos. Tačiau dirbdama, taupydama galop išsilaikė vairavimo egzaminus. Nusipirko automobilį. Paskui – karvę, kuri atsivedė telyčaitę, taigi, netrukus melžė jau dvi. Kiaulė atsivedė paršelių. Ūkyje ėmė padėti paaugę vaikai.
Pasijuto kaip Betmenas, bet...
„Susitaikiau su gyvenimu. Sakiau: Dieve, jeigu taip lemta, taip turi ir būti. Viską visiems atleidžiu, kas buvo sunku. Prižiūrėsiu vyrą iki mirties, bet jeigu jo neliks, ir man be jo ne gyvenimas. Dabar galvoju – toks vaikiškas protas, tikra meilė... ar kas tai yra? Bet iš tiesų galėjau viską dėl jo atiduoti“, – graudinasi Rita.
Pradėjus stotis ant kojų ji pasijuto kaip Betmenas: aš viską galiu! Dirbo be atostogų, išeiginių, kad tik nupirktų, ko reikia. Pradėjo su vaikais tvartus statyt. Vieną – kiaulėms: bus mėsos, bus pinigų. Paskui statė antrą. Žmones samdė tik karkasui, stogui. Visą kitą – patys. „Ir žinot, gana gerai man sekėsi!“ – sako linksmai.
Tačiau vieną dieną turguje ją „surakina“. Stoja – negali paeit, o koja nevalingai į priekį šokčioja. Skausmas – neįmanoma tvert. Moterys patarė į vaistinę tepalo eiti. Vaistininkė magnio siūlė, pažįstamos močiutės – savo gamybos vaistų. Bet veltui...
Tęsinį skaitykite kitame Artumos numeryje.
Pirmą kartą su Carito kolege mums užsukus į Ritos namus, nustebino gyvybės pilnas kiemas: už ūkinio pastatėlio – pulkas vištų, keli šuniukai, pasitikę draugišku amsėjimu. Nespėjau suskaičiuoti katinų. Šeimininkė myli ir gaili gyvūnų, vis priglaudžia kokį priklydėlį. Tvartelyje – karvutė, keli paršiukai. Ir visi su vardais! Šeimininkė aprodė ir sodą, šiltnamius, daržus, gėlynus. Akį traukė sodelyje tarsi išmėtyti skirtingų spalvų „nameliai“ – bitučių pilni aviliai. Kai dar buvo sveika, Rita pati juos ištapė. Sakė, nuo vaikystės svajojusi piešti.
Ankštas medinukas – be patogumų. Virtuvėlę atstoja koridorius. Vietoje grindų – asla, bet Rita pasidejuoja tik tuo, kad nebeturi sveikatos iš šulinio vandens nešti...
Išlydėdama šeimininkė įdavė medaus, pačios konservuotų gėrybių. Gavome patirti: niekas iš šių namų tuščiomis neišeina... Ir ne, ne pilnos lentynos angeliukų šiuose namuose nustebino labiausiai, o neišdildoma giedro optimizmo ir dėkingumo už gyvenimą nuotaika, kurią skleidžia pati Rita.
Carito bendradarbė
Projektą iš dalies finansuoja
