Marijos Stanulytės nuotrauka
Tėvas Mindaugas Malinauskas SJ
Popiežiaus maldos intencija liepai: „Melskimės, kad ugdytume dvasinę įžvalgą, mokėtume pasirinkti gyvenimo kelius ir atsisakyti visko, kas mus atitolina nuo Kristaus ir Evangelijos“.
Pirmiausiai norisi pasidžiaugti, kad naujasis popiežius Leonas XVI peržvelgęs jau anksčiau patvirtintas šių metų intencijas, priėmė jas kaip savąsias. Tai rodo vadovavimo Bažnyčiai nuoseklumą ir tęstinumą, asmeninį įsipareigojimą tikrai svarbiais visuotinais reikalais, pagarbą bendrai Bažnyčios vizijai ir krypčiai.
Nors dvasinio įžvalgumo ir pasirinkimo darymo tema dažna jėzuitų retorikoje, tai svarbu ir kiekvienam krikščioniui. Po išrinkimo popiežiumi Leonas XIV kardinolams kalbėjo: „Turime liudyti savo džiaugsmingą tikėjimą Kristumi Gelbėtoju.“. Vadinasi, ten, kur tikėjimas nėra džiugus, dėkingas, viltingas, ramybę atnešantis, jis nepalaiko asmeninio ryšio su Kristumi ir neteikia gyvenimui dvasinių jėgų. Norėdami pasitikrinti, kokioje dvasinėje būsenoje esame, tam, kad darytume dvasines įžvalgas ir svarbius pasirinkimus, galima maldoje su tikėjimu ištarti: „Jėzau, tu – mano Gelbėtojas“. Tada nutilus klausyti, ar širdis su džiaugsmu, dėkingumu ir ramybe pritaria. Jei taip, tuomet galime ramiai spręsti apie svarbius gyvenimo dalykus. Jei ne, tuomet toliau su pasitikėjimu melstis ir naudotis Bažnyčios teikiama pagalba, kad būtume išlaisvinti iš viso, kas šiuo metu tolina mus nuo Kristaus ir Evangelijos.
Viena motina liudija: „Mano dvasinės įžvalgos kelias prasidėjo dėl vaikų situacijos. Jie buvo nutolę nuo Dievo, o aš, bejėgė ir nerami, meldžiausi, kad Viešpats juos pasiektų. Tačiau pirmiausia Jis palietė mano širdį savo gailestingumu ir meile, tarsi sakydamas: „Leisk Man veikti tavyje ir per tave“.
Meldžiausi kantriai, tyliai ieškodama, kaip atsakyti motiniškai į tą meilę kasdienybėje. Kai vėl pasiklydau tarp nerimo ir vilties, dvasinis palydėtojas pasakė: „Išlauk to kelio, per kurį pati šventoji Dvasia norės įeiti. Neatmesk, bet priimk Jos veikimą.“
Vaikų širdys pradėjo keistis, kai pati ėmiau gyventi ramybėje ir pasitikėjimu. Viešpats atsakė, kai išmokau viską patikėti Jam. Dabar kiekvienas jų mažas žingsnis link Dievo man primena: „Ačiū, Viešpatie, Tu vedi mus.“
„Mokyk mane savo kelio, VIEŠPATIE, juo ištikimai pas tave eisiu; mokyk mano širdį pagarbiai tavo vardo bijoti“ (Ps 86, 11).
