cottonbro / pexels.com nuotrauka
Aušra Kurienė
Vaikų ir paauglių psichoterapeutė Aušra Kurienė teikia pagalbą vaikams, turintiems elgesio ir emocinių sunkumų, sykiu konsultuoja ir tėvus, rengia mokymus bei skleidžia pozityvios tėvystės idėjas. Tėvų konfliktų pasekmės ir jų sprendimai – tai kasdienio darbo patirtis, kuria ji mielai dalijosi metinėje Lietuvos šeimos centrų konferencijoje, jau antrus metus iš eilės, šįsyk – Marijampolėje. Artumos skaitytojams, sutikus mielai Aušrai Kurienei, siūlome pranešimo svarbiausių aspektų santrauką.
Nėra gyvenimo be konfliktų
Iš pat pradžių psichoterapeutė patvirtino, kad konfliktai yra neišvengiamas dalykas, dėl to, kad mes esame skirtingi žmonės ir patiriame įvairius jausmus, būsenas, sunkumus, kurie gali neatliepti kitų žmonių interesų. Ji priminė konflikto apibrėžimą: „Tai – priešingų tikslų interesų, pozicijų, nuomonių ar požiūrių susidūrimas, rimti nesutarimai, kurių metu žmogų užvaldo nemalonūs jausmai“. O kad būtų visiškai aišku, apibrėžimą iliustravo aktualiu pavyzdžiu: „Gali būti, kad kažkas šį rytą atsikėlė laimingas, nes važiuos į konferenciją į Marijampolę. Bet ar visi šeimos nariai jautė tą patį? Visi keturi šeimos nariai? Gal... Gal kai kuriose šeimose ir paaugliai džiaugėsi, kad važiuos į Marijampolę ir galės visą dieną būti konferencijoje. O gal paauglė dūsavo ir norėjo likti su draugais? Gal kažkas iš tėvų sakė: „Suprantu, kad tu nenori važiuoti drauge, bet mes esame šeima, todėl važiuosime visi.“ O gal kažkuris sakė: „Kol nėra aštuoniolikos, nereikšk mums savo nuomonės!“. O gal dar geriau – mama sako: „Važiuojam, nes mes šeima“, o tėtis: „Tai gal paliekam ją namie...“ Anot psichoterapeutės, smulkmenos, jų nesprendžiant, gali pavirsti dideliais konfliktais, kai tuo tarpu tinkamai išsprendus konfliktą, jis suteikia labai gerų dalykų – palengvėjimą, bendradarbiavimą, artimesnį santykį.
Prelegentė parodė, kad prielaidų konfliktui apstu: skirtingi požiūriai, skirtingi bendravimo stiliai, skirtingos vertybės, nepatenkinti emociniai poreikiai (tai viena dažniausių konfliktų priežasčių). Pavyzdžiui, vienas iš tėvų nuliūdęs, pavargęs nori palaikymo ir užuojautos, o kitas tuo metu ruošiasi darbus atlikti, kalnus nuversti... Vienas nepastebi, kad kitam sunku, o pastarasis tikisi, kad „kitas mato jo mintis“. Dėl to svarbu kitam aiškiai pasakyti, ko nori. Kai mes patys nesirūpiname savimi, nepatenkinti emociniai poreikiai virsta užslėptu pykčiu – juokeliais vaikams girdint apie mamą ar tėtį arba atėjus laikui visa išsprogsta. Visi konfliktai yra išsprendžiami, išskyrus vertybinius. Vertybiniai skirtumai (mityba, politika, tikėjimas ir t. t.) ugdo toleranciją ir pagarbą kitam.
Konflikto (ne)sprendimo būdai
Psichoterapeutė Kurienė aptarė penkias konflikto sprendimo strategijas teigdama, kad nėra geriausios, o svarbu atpažinti tinkamą situacijai strategiją.
Vengimas – kai konfliktas nėra svarbus arba jo sprendimas gali sukelti dar didesnių problemų. Pvz., kartais kitas nori išlieti savo pyktį, erzulį ir pradeda kabinėtis – tada verta vengti konflikto, pasitraukti iš situacijos. Tačiau nuolatinis konflikto vengimas veda į gilėjantį konfliktą.
Prisitaikymas – kai santykiai svarbesni už konfliktą. Prisitaikymas šeimoje ir visuomenėje neišvengiamas, tačiau jei tai vienintelė strategija – blogai. Prisitaikantysis atsisako savo interesų, požiūrio, emocinės ramybės, siekdamas, kad tik niekas neliūdėtų ar nepyktų. Tokia nuolatinė niekam auka nereikalinga, niekas nenori jaustis kankintoju, todėl labai svarbu pasakyti kitam, ko norisi, pasitikėti, kad artima žmogus supras ir priims.
Konkurencija – „savo pasieksiu bet kokia kaina“, – kai reikia greito sprendimo. Nenorėtume pernelyg ilgų svarstymų „į kurią slėptuvę eiti?“. Tinka, kai dar maži vaikai – „suprantu kad jums nepatinka, bet dabar bus taip ir taip“. Tačiau ilgai ši strategija nesitęs, kils maištas.
Kompromisas – kai tinkamas sprendimas pasiekiamas abiem iš dalies nusileidžiant.
Bendradarbiavimas – yra viena iš konstruktyviausių ir veiksmingiausių strategijų spręsti konfliktus. Ji remiasi abipuse pagarba, atvirumu ir siekiu rasti sprendimą, kuris tenkintų abi konflikto puses.
Ką išgyvena vaikai, kai jų tėvai pykstasi?
Jei konfliktai nesprendžiami – vienas verkia, kitas durimis tranko, arba mama sako: „Perduok tėvui tą ir tą“, tėvas vaikui: „Perduok mamai aną“ – vaikai ir maži ir dideli išgyvena daug jausmų: bejėgiškumą, baimę, gėdą, pyktį, liūdesį, nerimą, neviltį.
Jei konfliktas tęsiasi keletą dienų ar mėnesių, vaikai gyvena nežinioje, nerimaudami, kartais prisiimdami kaltę, kad tėvai pykstasi dėl jų, kartais imasi priemonių tėvus sutaikyti ar pralinksminti.
Vaikai reaguoja skirtingai. Vieni, esant įtampai, stengiasi praskaidrinti tėvų nuotaiką: kuria spektaklius, piešia širdis, dainuoja, gamina maistą, sako eilėraštukus, stengiasi mokykloje. Kiti ilgai nerimaujantys vaikai gali skųstis kūno skausmais, dažnai sirgti, jiems gali skaudėti pilvą ar galvą, jie gali karščiuoti ir kt. Tada tėvai susivienija, važinėja pas gydytojus, daro tyrimus. O kai vaikas pasveiksta, tėvai vėl grįžta prie neišspręsto konflikto...
Paaugliai gali pradėti elgtis agresyviai ar destruktyviai, daugiau laiko leisti ne namie, ieškodami erdvės, kur nesijaučia bejėgiški.
Ilgalaikės pasekmės, ir ką daryti?
Vaikai, augantys nuolatinėje konfliktinėje aplinkoje, užauga nesaugūs. Tėvų negebėjimas rūpintis savo emocine sveikata ir kurti bendradarbiaujančius santykius apsunkina vaikų gebėjimus draugauti, siekti tikslų, rūpintis savimi ir kitais.
Ką tėvai gali? Išmokyti pagarbiai ginti savo interesus, t. y. derinti savo ir kitų interesus.
• Išmokyti sąmoningo konflikto sprendimo. Turime mokytis tinkamai elgtis, kai esame nepatenkinti: kalbėti taip, kad būtume išgirsti. Todėl pirmiausia reikia atpažinti savyje kylantį susierzinimą, dirgulį – tai svarbiausia prevencinė priemonė. Stabtelti ir pagalvoti: kas su manimi darosi? Kodėl nenoriu eiti namo? Gal pavargęs, gal reikia pailsėti, o gal kažkas ne taip namie? Geriausia grįžus namo pasakyti: „Aš atsiprašau, grįžau sudirgęs, pabūsiu savo kambaryje, kad neišsiliečiau ant jūsų. Kai suprasiu, kas yra, ir atsigausiu, ateisiu.“ Psichoterapeutė ne kartą yra davusi patarimą tokiu atveju prieš grįžtant namo paskambinti vaikams ir paprašyti jų išeiti į lauką, o grįžti po 20 min., kad tėvai turėtų kada „nuleisti garą“. Grįžus iš darbo, ugniai įsiplieksti kitąkart pakanka rasti šlepetes ne vietoje. Kiek tada tėvai prikalba apie atsakomybę, meilę, tvarką, pagarbą, apie ateitį rytoj ir po metų... Po to jie užduoda klausimą: „Ką, vaikai, valgysite?“ Ir išgirsta atsakymą: „Nieko.“ Nes jau visi susipykę. O pertraukėlė po darbo, kol vaikai lauke, gali padėti sugrįžti į save be dramų.
• Jei pastebite, kad kartojasi provokuojančios situacijos – susėskite jas spręsti. Pvz., vienas dušas – penki žmonės. Sudarykite grafiką ir laikykitės jo. O gal ši situacija dengia kitą konfliktą? Kokį? Smulkmenos (kaip batai ar rankšluostis) dažnai maskuoja nepasitenkinimą ar emocinių poreikių nepatenkinimą („10 metų neatnešė gėlių. 10 metų!..“) Gal pavirtome vien vaikų augintojais, o mūsų kaip poros nebėra? Gal tuomet reikia pasimatymų.
• Rasti vietą, kur galima saugiai išreikšti savo jausmus, nes nenorime išlieti savo blogų jausmų ant artimiausių žmonių. Pervargę nerėkiame ant praeivių, bendradarbių, kaimynų. O ant vaikų?..
• Mokytis suprasti ir tinkamai išreikšti jausmus. Neužspausti, neužslopinti, ne nugalėti, o išsakyti taip, kad kitas išgirstų. Pvz.: „Jaučiuosi negerbiama, gal galime rasti kitokį bendravimo būdą?“
• Paaiškinti vaikams, kad pykstamės su tėčiu. Nesakyti „tu nesuprasi“. Vaikams atrodo, kad tėtis ir mama visagaliai, viską supranta, todėl jie ir prašo jų paaiškinimo. Svarbu informaciją suformuluoti atsižvelgiant į vaiko amžių: „Mes susipykome, mes mokomės, mes stengiamės išspręsti problemas, norime gyventi taikiai“, arba: „Aš liūdžiu, mane įskaudino. Viskas bus gerai, mes susitvarkysime“. Pabūti kartu, kol vaikas vakare užmiega.
• Neįtraukti vaikų į konfliktą, neprimesti savo neigiamo požiūrio vaikams. Jei ir labai supykote ant savo vyro ar žmonos, tai vaikui jis / ji yra jo mylima mama ar tėtis.
• Ieškoti pagalbos sau ir vaikui. Galima pradėti kad ir nuo Tėvų linijos (nemokamas numeris 0 800 900 12, el. paštas tevulinija@pvc.lt)
Pasak Aušros Kurienės, pokalbiai yra nerimo ir įtampos prevencija, nes kalbantis supranti, kad tu neprivalai vienas pats sugalvoti ką daryti. Svarbu šeimoje visiems kalbėtis apie dieną – kas sujaudino, kas supykdė – tada šeimoje vaikas galės jaustis saugiai.
