Jonathan Borba / unsplash.com asociatyvi nuotrauka
Joana Gimberytė
Daugelis dabartinių tėvų teigia nespaudžiantys vaiko tam tikra kryptimi – neformuojantys jo įsitikinimų nei kultūriniais, nei religiniais klausimais. „Užaugs ir pats pasirinks“, – girdėjau iš ne vienos pažįstamos. Bet ar mama gali sau leisti taip sakyti? Kas ateityje, vaikui galbūt ieškant dvasinės pagalbos, bus jau suaugusiam atrama, jeigu vaikystėje nepasirūpinsime tuo, kad jis turėtų pamatinį vertybių pagrindą?
Aš pati ne vienerius metus, jau būdama suaugusi, klaidžiojau ir ieškojau. Bet aktyviai įtikėti, atsigręžti į Dievą ir Bažnyčią nebuvo naujiena – tai veikiau grįžimas namo. Kai vaikystėje meldžiamasi, einama į bažnyčią, girdima tiesa apie mūsų gelbėtoją Jėzų Kristų, tai suaugus ir patyrus krizę (net jeigu iki tol buvai nusisukęs nuo šių tiesų) tu jau žinosi, ko dar gali imtis. Tu pažinosi, prisiminsi Kristų ir galėsi šauktis Jo vardo bei patirti gyvąjį tikėjimą. Todėl kita dalis tėvų aktyviai įtraukia vaikus į tikėjimo gyvenimą.
Namų rutina
Vienas krikščionių komikas (atsiprašau, nepamenu jo pavardės) puikiai išdėstė, kodėl vaikai turėtų būti auginami ne tik supažindinant juos su vertybėmis, bet ir įtraukiant į namų rutiną tikėjime. „Draugai man sako – gal vaikas visai nenori melstis? Kodėl nepalieki jo ramybėje, jeigu jis nenusiteikęs skaityti su šeima Biblijos? Aš jų galiu paklausti to paties: gal vaikas visai nenori valytis dantų? Kodėl nepalieku vaiko ramybėje, kai jis nenusiteikęs eiti į profilaktinę gydytojo patikrą?“ Atsakymas į komiko draugo klausimą – vaikų nepalieka ramybėje todėl, kad jis tėvas. Ir kaip tėvai atsakingi už vaikų fizinę sveikatą bei gerbūvį, taip jie atsakingi ir už dvasinę sveikatą bei higieną.
Krikščionio namų rutina dažniausiai įtraukia rytinę ir / ar vakarinę maldą, kasdienį Šventraščio skaitymą, maldą prieš valgį. Jei taip elgiasi suaugusieji, vadinasi, tą daro ir vaikai. Biblijos skaitymas labai priklauso nuo metų: iki tam tikro amžiaus (kiekvienam vaikui jis individualus) geriausiai tinka vaikiška Biblija. Iš pradžių ją garsiai skaito tėvai, vėliau vaikai gali skaityti patys. O paaugę ir jau turėdami pakankamai suopročio, vaikai įtraukiami į bendrą šeimos skaitymą ir pradeda pažinti nesupaprastintą Šventojo Rašto versiją. Vienas gražiausių mano bičiulės vaikystės prisiminimų – kaip augdama pas senelį ji girdėjo Dievo žodį: „Kas rytą senelis paruošdavo pusryčius, mes susėsdavome virtuvėje, o kai pavalgydavome, jis garsiai skaitydavo Bibliją. Tai nebuvo klausimas ar pasirinkimas – tiesiog taip buvo. Ir nors tuo metu ne viską supratau, vertybės išliko“, – pasakojo ji.
Griežtesnė nei kitos
Kai kurios krikščionės mamos primena: mes einame ne su pasauliu, mes einame su Kristumi. Ir tai vaikui ne visada malonu išgirsti. Žinoma, perdėtai draudžiant įvairius dalykus ir „spaudžiant“ dėl tikėjimo, auklėjimas gali sukelti visiškai priešingą efektą – atstumti vaiką nuo tikėjimo kelio, atgrasyti jį nuo gyvojo, ne fariziejiško, tikėjimo pažinimo. Bet neperlenkiant lazdos atskirti tam tikrus aspektus gali būti naudinga. Pasaulis – su siaubo filmais, su paaugliškomis raganystėmis žaidimo forma, su pasimatymais nuo trylikos metų ir, vėlesnėje paauglystėje, vakarėliais iki paryčių, neišsivysčiusioms vaiko smegenims dažniausiai skambės patraukliau nei krikščioniškos taisyklės. Pasaulis gali būti labiau viliojantis nei griežtas auklėjimas namuose. Tačiau jeigu visą vaikystės ir paauglystės metą leisime vaikui rinktis vien pasaulį, kada jis bus supažindinamas su Kristaus sekėjo keliu? Tai pirma priežastis, kodėl kai kurios tokį auklėjimo būdą besirenkančios krikščionės mamos atrodo griežtos – neleidžia to, ano ir trečio. Be to, Šventajame Rašte nedviprasmiškai teigiama, kad reikalingas griežtas žodis, aiškios ribos, pasekmės:
„Jums reikia pakentėti dėl drausmės. Dievas elgiasi su jumis kaip su sūnumis. O kurio gi sūnaus tėvas griežtai neauklėja?! Bet jeigu jūs be drausmės, kuri visiems privaloma, vadinasi, jūs ne sūnūs, o pavainikiai. Jau mūsų kūno tėvai mus pabausdavo, ir mes juos gerbėme. Tad argi nebūsime dar klusnesni dvasių Tėvui, kad gyventume?! Juk anie savo nuožiūra mus drausmino nedaugeliui dienų, o šis tai daro mūsų labui, kad taptume jo šventumo dalininkais. Beje, kiekviena auklyba tam kartui atrodo ne linksma, o karti, bet vėliau ji atneš taikingų teisumo vaisių auklėtiniams.“ ( Žyd 12, 7–11).
Tėvų autoritetas šeimoje turi būti neginčijamas, ir vienodai svarbi tiek motinos atjauta bei paguoda, tiek disciplina. „Aš esu jūsų mama, ne jūsų draugė“, – sakau vaikams. Tokį požiūrį skatina ir vis daugiau psichologų, kurie teigia, kad santykis „vaikas – mano draugas“ iš motinos pusės nėra sveikas tiek auginant, tiek bendraujant jau su suaugusiu vaiku. Jei mama stengsis būti drauge, kas tuomet vaikui bus... mama?
Projektą iš dalies finansuoja
