Ben White / unsplash.com asociatyvi nuotrauka
Joana Gimberytė
„Aš kokius 20 metų neturėsiu mergaitės…“ – skundžiasi mokyklinukas bažnyčioje. Patikslino: „Nes jeigu reikia tuoktis tik su tikinčia, tai šakės – tokių tikrai daug nėra.“ Jį tuoj nugesina sesuo: „Tai ir apsieisi. Kai jau rasi, ką nori vesti, galėsi sau susitikinėti.“ Suaugusieji juokiasi, bet juk tai – tiesa.
Svetimas jungas
Paulius rašo: „Nevilkite svetimo jungo su netikinčiaisiais. Kas gi bendra tarp teisumo ir nuodėmės? Arba kas bendra tarp šviesos ir tamsos? Kaipgi galima gretinti Kristų su Beliaru arba tikintį su netikinčiu?“ ( 2 Kor 6, 14–16) Tikslinu: Beliaras arba Belialas – hebrajiškas velnio pavadinimas. O ką reiškia „nevilkite svetimo jungo“? Tarkime, susijungti su partneriu, kuris yra netikintis.
Artimai pažinojau porą: moteris buvo katalikė, o vyras tikėjimu nesidomėjo. Iš pradžių nieko nesakydavęs, vėliau atsiskleidė. Klausdavo, kam čia kiekvieną sekmadienį į tą bažnyčią lakstyti, drausdavo į mišias vestis vaikus – „kad nesušaltų“, o galiausiai ėmė ir atvirai tyčiotis, kai įvykdavo kas negero: „Matai, nepadėjo tas tavo Dievas.“ Paprašyta pavežėti iki bažnyčios, moteris sulaukdavo atsakymo: „Neeikvosiu nei laiko, nei degalų. Nedraudžiu eit, bet manęs tuo neapkrauk.“ Nenuostabu, kad santuoka ilgainiui iširo – ir netgi ne moters iniciatyva.
Ką daryti, jei kitas netiki?
Jeigu jau taip nutiko, kad tikinti moteris vis dėlto ištekėjo už netikinčio, Biblijoje, Pauliaus laiškuose, ji taip pat ras patarimų.
„Kitiems sakau aš, ne Viešpats: jei kuris broils turi netikinčią žmoną ir ji sutinka gyventi su juo, tegul jos nepalieka. Taip pat ir moteris, turinti netikintį vyrą, kuris sutinka su ja gyventi, tegul jo nepalieka. Mat netikintis vyras pašventinamas per žmoną, o netikinti žmona pašventinama per tikintį vyrą. Antraip jūsų vaikai būtų netyri, o dabar jie šventi. Bet jeigu netikintis nori skirtis, tegul atsiskiria. Tokiais atvejais tikėjimo brolis ar sesuo nėra susieti, nes Dievas yra mus pašaukęs santuokai. Iš kur žinai, žmona, galėsianti išgelbėti vyrą? Arba iš kur tau žinoma, vyre, jog išgelbėsi žmoną? Todėl kaip Viešpats kuriam paskyrė, kokį Dievas kurį pašaukė, to jis ir toliau tesilaiko. Taip aš mokau visose Bažnyčiose“ ( 1 Kor 7, 12–17).
Kas tas „pasibandymas“?
„Pasibandykite, – moko pasaulis, – ar tiktumėte kartu gyventi, ar esate suderinami lovoje ir ar dingus drugeliams pilve vienas kitam neatsibostate.“ Taip skatinamas kuo ilgesnis pasimatymų gyvenimo kartu nesusituokus laikotarpis. Skamba praktiškai, bet ar krikščioniškai? Biblijoje iš viso nėra romantinio termino „mergina / vaikinas“. Tik atskiri – vyras ir moteris, o jeigu jau kartu, tuomet – vyras ir žmona. Romantinė draugavimo sąvoka išpopuliarėjo visai neseniai. Pirmoji pasimatymų sistema, pats susitikinėjimo konceptas susikūrė tik XVII amžiuje, Europoje.
Iki tol buvo įprasta numatytos, parinktos santuokos. Arba, jei jau santuoka iš simpatijos, pakakdavo vieno kito susitikimo ir tuomet – piršlybos. Krikščioniškame pasaulyje panašios gairės išliko iki šiol. Žinoma amerikiečių katalikų pora Candace Owens ir George’as Farmeris susižadėjo po aštuoniolikos pažinties dienų (dabar laukiasi jau ketvirto vaiko). Protestantų pamokslininkė Joyce Meyers ištekėjusi daugiau kaip keturis dešimtmečius, o vyras jai pasipiršo vos po keturių mėnesių pažinties. Moteris dažnai juokauja, kad jei būtų pažinęs ją ilgiau ir geriau, vargu ar būtų ryžęsis tam žingsniui. Pasaulis mums sako „pabandykite, pagyvenkite“, o tikintieji juk neturi eiti drauge su pasaulio standartais.
Kaip atrodo krikščioniškas susitikinėjimas?
Tai kas gi tas krikščioniškas susitikinėjimas? Į klausimą „kuo skiriasi krikščioniška romantinė draugystė nuo paprastos bičiulystės“ mano jau ne kartą cituotas amerikiečių dvasininkas Jonathanas Pokluda atsakė: „Praktiškai niekuo. Tai bičiulystė, pilnesnė švelnumo, mielesnė, su romantiniu atspalviu. Bet daugiau... Niekuo.“ Toks susitikinėjimas nereiškia leidimo glamonėms ar kitam seksualiniam netyrumui, bendros buities ar atviro bučiavimosi. O svarbiausia – susitikinėjimas tik dėl paties susitikinėjimo iš esmės yra bevertis. Patariama eiti į pasimatymus tada, kai jau esi pasiruošęs santuokai, šeimos kūrimui. Antraip – kokia tų pasimatymų prasmė? Pasikalbėti galima ir su draugais. O kai kyla likiminis klausimas „kaip suprasti, kad jis – tas vienintelis“ arba „kaip žinoti, su kuo pradėti eiti į pasimatymus / su kuo susieti savo gyvenimą“, geriausia vadovautis žinomu krikščionių dvasininkų patarimu: „Pirmiausia rask labiausiai tikintį ir Gyvąjį Dievą pažįstantį vyrą, – už jo ir tekėk.“
