Dr. Nijolė LIOBIKIENĖ
Krikščioniškoje aplinkoje dažnai tenka išgirsti nuostatą, kad krikščioniškose ar katalikiškose šeimose smurto nebūna, arba jei ir būna, tai labai retai ir galbūt – ne visai katalikiškose...
Susidaro įspūdis, kad būti kataliku reiškia išskirtinai teigiamą elgesį ir automatiškai įgyjamas dorybes. Tačiau ir katalikas vyras kartais viešai pažemina žmoną, pareikšdamas, kad jai trūksta nuolankumo, lyg pats būtų nuolankumo ekspertas; kitoje šeimoje dievobaiminga močiutė diržu bando priversti anūkus melstis; tikinti jauna moteris išsijuosusi nuolat kritikuoja savo vyrą ir lygina jį su kitais, kurie yra ir daugiau uždirbantys, ir sumanesni, be to, ir dvasingesni, nes ji nepriverčia savojo kartu melstis; dievobaiminga anyta ar uošvienė įsakmiai kartoja, kad vaikus reikia auklėti griežtai, nes jie giriami išpuiks; jų nelepinti bučiniais ir mylavimais, priminti, ką blogo jie padarė ir kad už tokias blogybes gali (o tikriausiai taip ir bus, apsaugok, Viešpatie) nueiti į pragarą kartu su savo tėvais, jei neklausys. Kartais šeimos taip įsitraukia į „dvasingumą“, kad užmiršta šypsotis vieni kitiems, kalbėtis, džiaugtis, juoktis ir dėkoti Dievui už laimę būti kartu ir visas Jo duotas dovanas.
Visko būna ir katalikiškose šeimose, kai užmirštame, kad dorybes tenka išsiugdyti, silpnybes nugalėti, gero elgesio mokytis visą gyvenimą, o šiems uždaviniams įgyvendinti – paprašyti, kad Šventoji Dvasia suteiktų išminties.
Smurtas yra paplitęs šeimose, bendruomenėse, institucijose ir organizacijose. Pastaruoju metu apie jį daug kalbama, kuriamos įveikimo programos, tačiau didelio efekto dar nematyti. Ryškesnių teigiamų pokyčių pasiekti trukdo stereotipinis požiūris į smurtą.
Smurtauja tik vyrai?
Vienas ryškiausių stereotipų – smurtas išskirtinai siejamas su vyriškąja lytimi. Vyrai yra smurtautojai, moterys – aukos. Deja, reikia pripažinti, kad smurto monopolio neturi nei lytis, nei rasė, nei išsimokslinimas, nei socialinis ir ekonominis statusas. Statistikos duomenimis, vyrai dažniau smurtauja fiziškai ir seksualiai, tačiau galima daryti prielaidą, kad psichologinio ar emocinio smurto lyderės šeimoje dažniau būna moterys.
Klystama manant, kad smurtauja tik menko išsimokslinimo, mažai uždirbantys, žemos socialinės padėties asmenys. Kaip minėta, nėra smurto monopolio. Ypač blogai, kad turtingųjų ir įtakingųjų smurtas rečiau pastebimas ir jam ilgai neužkertamas kelias, aukoms nesuteikiama pagalba. Nuostata, kad asmenys, kurie yra „aukščiau“ už kitus savo išsimokslinimu, religiniais įsitikinimais, priklausymu dvasiniam luomui, negali smurtauti, prisidėjo prie kai kuriuose kraštuose ilgai trukusio piktnaudžiavimo galia ir smurto plitimo katalikiškose organizacijose ir bendruomenėse.
Smurtui būdingas tam tikras augimas nuo žodinio įžeidinėjimo pereinant prie fizinių veiksmų. Klaidingai manoma, kad to negalima numatyti, todėl neįmanoma užkirsti kelio. Kuo anksčiau pastebimi pirmieji smurto požymiai, tuo pagalbos priemonės efektyvesnės ir aukai, ir smurtautojui. Kai smurtaujama, stiprėja aukos bejėgiškumo, kaltės ir baimės jausmai. Auka ir smurtautojas pasižymi menka savigarba, pasireiškiančia neadekvačiu savęs vertinimu – nuvertinimu ar pervertinimu.
Kai šeima tampa smurto aplinka
Visuomenė taip sukurta, kad gėrio ar blogio pirmiausia išmokstame šeimoje – artimiausioje ir svarbiausioje kiekvienam žmogui aplinkoje. Be socialinės aplinkos žmogus negali išmokti gyventi tarp žmonių. Istorija apie Mauglį yra tik graži pasaka.
Smurto aplinkoje augančių vaikų savigarba ir gebėjimas vertinti save adekvačiai mažėja; vaikas negali pasitikėti kitais ir neišmoksta pasitikėti savimi. „Daug kas visą savo gyvenimą vienaip ar kitaip elgiasi dėl to, kad tokią elgseną laiko perimta iš ankstyvos vaikystės“, – teigia popiežius Pranciškus posinodiniame apaštališkame paraginime Amoris laetitia (AL, 274).
Išmoktas smurtinis elgesys keliauja iš kartos į kartą. „Daugelis užbaigia savo vaikystę nepatyrę besąlyginės meilės, o tai pažeidžia jų gebėjimą pasitikėti ir dovanotis. Neišgydytas, netikęs santykis su savo tėvais ir broliais bei seserimis išnyra iš naujo ir kenkia santuokiniam gyvenimui“ (AL, 240).
Smurtas šeimoje gali plisti tarp visų jos narių – vyro ir žmonos, tėvų ir vaikų; tai gali būti vaikų tarpusavio smurtinis elgesys; smurtas prieš senyvo amžiaus asmenis ar senolių – prieš vaikus; smurtas tarp kartų. Ši nepaprastai pavojinga ir paplitusi šeimos liga prasideda žeminimu, niekinimu, kritikavimu, gąsdinimu, visapusiška kontrole, stumdymu, mušimu ir... Toliau nevardysiu, suprantate, ką noriu pasakyti. Ir jei manote, kad moteris negali fiziškai smurtauti prieš savo vyrą, – laikas keisti nuomonę.
Kadangi smurtą prilyginau ligai, tai pirmiausia – kaip nesusirgti arba kaip išvengti smurtinių santykių ir kurti darną šeimoje? Medicinoje tai vadinama prevencija. Jos pirmasis etapas yra savęs, aplinkos, kurioje augome, šeimos patirties įvardijimas ir įvertinimas. Smurtas šeimoje tema dažnai yra draudžiama ir nenagrinėjama; šitaip nesudaroma galimybė geriau pažinti save ir numatyti galimybę keistis. Asmenybės branda pasireiškia gebėjimu atitinkamai save gerbti ir vertinti, draugauti ir bendrauti, nustatyti ribas ir gerbti kitų ribas, laikytis etinių principų ir juos ginti.
unsplash.com nuotrauka
Smurtas lygu meilė?
Šeimoje išmokstame vaidmenų. Kai joje smurtaujama, išmokstama arba smurtautojo, arba aukos vaidmens, todėl svarbu atpažinti išmoktą elgesį ir jį keisti. Šiame etape svarbu suprasti, kas yra meilė ir kaip ją pasiekti. Blogiausia, kai pažeistoje šeimoje meilė tapatinama su smurtu: „Myliu tave, noriu išauklėti“, – sako vaikui tėvai. „Aš myliu tave, noriu, kad tu būtum laiminga, todėl negaliu pakęsti tavo kvailų kalbų... arba tavo darbo... arba tavo požiūrio“, – sako sutuoktinis žmonai. „Myliu tave, noriu, kad tau būtų geriau, tai jau suradau tau tinkamą darbą... arba drabužį... arba draugiją“, – sako žmona vyrui. Ar tai meilė? Erichas Frommas teigia, kad „subrendusi meilė yra ryšys, kurio sąlyga yra asmens orumo, individualybės išsaugojimas. Meilė yra aktyvi žmogaus galia; <...> meilė priverčia įveikti izoliacijos ir atskirtumo jausmą, tuo pat metu leisdama išlikti savimi, išsaugoti savo orumą. Meilėje įmanomas paradoksas, kai du žmonės tampa vienu ir vis dėlto išlieka abu“ (Menas mylėti, Asveja, 1999, p. 130).
Svarbu atpažinti smurto apraiškas bendraujant su išrinktuoju / išrinktąja, nes jų ignoravimas arba pateisinimas padeda prievartai plisti. Įsimylėjėliai linkę daug ko nepastebėti ir pateisinti: „Jis / ji buvo pavargęs(-usi), aš suerzinau savo klausimais, tai netyčia atsitiko...“
Kai žiūrime į santykius pro rožinius akinius, tai viskas nusidažo rožine spalva. Realią situaciją padėtų įvertinti geranoriški bičiuliai, artimieji, pasakydami, kad „toks elgesys yra smurtinis, jis nepateisinamas“.
