Tu parodysi man taką, kuris veda į gyvenimą. Tavo Artume – džiaugsmo pilnatvė, Tavo dešinėje – amžina linksmybė. (Ps 16, 11)

2020 m. rugsėjis-spalis
Susitikimai

Krikščionys yra natūraliai pilietiški

2020-10-02 | Pokalbis su prof. Irena VAIŠVILAITE
artuma2009 10 rs 24 2

„Mūsų tikėjimas neišveda mūsų iš pasaulio, mes gyvename jame ir esame laisvi rinktis – taip pat ir rinkimuose“, – sako prof. Irena VAIŠVILAITĖ, kurios kompetencija bei patirtis tiesiog įspūdinga. Tik priminsime, kad ji buvusi LR Prezidento Valdo Adamkaus Švietimo, kultūros, religijų patarėjų grupės vadovė, vėliau – Europos humanitarinio universiteto prorektorė, po to – Lietuvos ambasadorė prie Šventojo Sosto, Maltos ordino ir UNESCO, dar anksčiau dirbusi ir Laisvosios Europos, ir Vatikano radijo lietuviškose programose, yra meno ir Bažnyčios istorikė. Tad jos patirtys ir žinios, gyvenimo pagava ne vien žodžiais, bet su didele išmintimi jai leidžia teigti, jog mūsų visuomenė sužalota stiprių ideologinių šukių, tačiau jau šiandien turime gyventi – pilnatviškai ir oriai – patys ir dėl kitų, valstybėje ir Bažnyčioje. Pašnekovę kalbina Darius Chmieliauskas.

 

– Studijos, menas, Bažnyčios istorija, žiniasklaida, susijusi ir su Bažnyčia, ir su laisva Europa, ir su demokratiniu pasauliui. Tarnystė valstybei ir demokratiniam pasauliui, kultūrinė ir, sakytum, bažnytinė diplomatija, ir visa tai – niekad nenutolstant nuo aktyvaus Bažnyčios bei visuomenės gyvenimo. Kaip tai pavyksta?

– Nedaliji juk gyvenimo į Bažnyčią ir visuomenę. Romos imperijoje krikščionis persekiojo, kad jie yra kitokie. Tada jau buvo piliečio sąvoka, nors ne visi tą Romos pilietybę turėjo. Tada atsiradusi pirmoji aiški polemika su bandymu diskriminuoti krikščionis kaip nepatikimus, destruktyvius yra labai aiškus atsakymas, kad esame tos visuomenės nariai. Esame piliečiai, gyvename pasaulyje, ir mūsų tikėjimas yra neišvedantis mūsų iš pasaulio. Mūsų terminologija kartais yra „pasiklystanti“ – sakoma, jog Bažnyčia yra kunigai ar abitą vilkintieji. Tačiau Bažnyčia yra visi, o didžioji jos dalis – ne kunigai ar vienuoliai. Regimoji Bažnyčia visų pirma yra krikščionys – katalikai, stačiatikiai, protestantai.

Svarbiausia – bandyti gyventi pagal savo tikėjimą – visavertiškai, visateisiškai. Tokio gyvenimo siekis krikščionį kartais atveda į susidūrimą su neteisingomis socialinėmis ir visuomeninėmis struktūromis, kurios apskritai yra žmones diskriminuojančios, ribojančios žmogiškumą. Pavyzdžiui, kalbant apie pasipriešinimą sovietinei valstybei, tai nebuvo kažkokių grynai bažnytinių teisių gynimas – tai buvo žmogaus teisių, jo pašaukimo ir prigimties gynimas. Jonas Paulius II tai aiškiai įvardija kaip prigimtinį žmogaus orumą. Krikščionis tiki, jog žmogus nėra sistemos narelis, mechanizmas ar varžtelis, kad žmogaus vertė yra savaiminė, jis pašauktas į gyvenimo pilnatvę, kai įmanoma pačiam gyventi pilnatviškai ir to siekti kitiems. Nesame ir kažkokios ekonominės varžymusi grįstos sistemos dalis, bet tikime, jog visuomenę apibūdina kūno sąvoka – visi esame tarpusavyje susiję. Krikščionybė yra gerbianti asmenį, jo orumą, neleidžiant jo niveliuoti, ir kartu labai antiindividualistinė, kuomet yra tik „aš“. Šiuo atžvilgiu krikščionys natūraliai yra pilietiški, o krikščionybės pilnatvė – pilietiškumas.

 

– Kaip tai Pačios išsiugdyta – ar savo pastangomis, ar per vaikystėje perduotą tikėjimą?

– Ir viena, ir kita. Manau, jog iš prigimties esu aktyvistė. Man įdomus aktyvus gyvenimas. Vaikystėje buvau aktyviai ir viešai pamaldi, jaunystėje „atsikandau“ tuometinio sovietinio aktyvizmo – buvau komjaunuolė, netgi aktyvi, iš dalies dėl to, kad Juozo Balčikonio mokykla, kurioje mokiausi, nebuvo bukinanti ir komjaunimo veikla ten neturėjo absurdiškų bruožų. Bet kai už mokyklos sienų susidūriau su to visuomeniškumo veidmainyste, dantys buvo atmušti. Gal tai ir paskatino jau studijuojant stebėti, kaip veikia visuomenė. Manau, visada buvau politiška, bet niekada nepriklausiau jokioms organizacijoms – komjaunimas buvo paskutinė. Nebuvau jokios partijos narė, nors gerbiu tradicinę partinę struktūrą, suprantu jos tikslą ir svarbą. Ir laisvoje Lietuvoje politinė veikla neatrodė mano pašaukimas, man svarbesnis ugdymas arba tarnavimas. Tarnavau atkurtai valstybei, sykiu dirbau pedagoginį darbą nuo pat universiteto baigimo.

O menas... tai dvasinis gyvenimas. Ir susitikimas su juo prasidėjo nuo Bažnyčios. Gimusi paprastoje šeimoje, tolimoje provincijoje Latvijos pasienyje, ir namuose iki mokyklos mačiau tikinčios močiutės religinius paveikslus, ir bažnyčioje. Iš čia atsirado susidomėjimas. Atvaizdas, meninio vaizdo santykis su tikrove man visada imponavo. Mene yra įtampos su tikrove, ir galima sakyti, tai yra tam tikras religinis santykis.

 

– O kaip įvyko posūkis prie teologijos, Bažnyčios istorijos?

– Studijavau Vakarų dailės istoriją – rinkausi ją, nes traukė didžioji krikščioniška dailė – viduramžių, renesanso, baroko. Sovietų Lietuvoje to nebuvo galima studijuoti, dėl to išvažiavau į Maskvą. Tėvai dėl to nebuvo laimingi, bet kaip vyriausias vaikas turėjau šeimoje daugiau laisvės (ar teisės). Dailė man išties buvo vietoj teologijos. Rūpėjo didysis religinis menas, tad jo studijos atstojo teologiją. Bet rašydama disertaciją supratau, kad man labai trūko teologijos žinių, studijavaująiš antrinių šaltinių – per dailės istorikus, domėjausi jėzuitais. Kai 1990 metais gavusi stažuotę atsidūriau Romoje, Grigaliaus universitete užsirašiau į visus kursus apie jėzuitus, jų istoriją, dvasingumą ir juos išklausiau, tuomet prof. Paulius Rabikauskas SJ sakė: gal tu mokykis ir toliau?

 

– Tas domėjimasis teologija „iš apačios“, per vaizdus, galima sakyti, atvedė iki tam tikro „aukščiausio laiptelio“ – atstovavimui mūsų valstybei prie Šventojo Sosto.

– Tai buvo vienas iš atsitiktinumų. Studijuodama turėjau stipendiją, kuri padėjo gyventi, bet buvo nepakankama. Viena atrama, iškart atsiradusi Italijoje, buvo Vatikano radijo lietuvių programa. Po metų ten gavau darbą per neilgai dirbusį programos direktorių Vincentą Pupinį SJ. Bažnyčios istorijoje man buvo įdomūs Bažnyčios ir valstybės santykiai, politinis aspektas. Jėzuitų veikla tam tikra prasme yra gana valstybinė, edukacinė; tai politinį elitą gana smarkiai orientavusi vienuolija.

Antra vertus, kai dirbi Vatikane, tai ten sueina visos žinios apie Bažnyčią pasaulyje, apie Šventąjį Sostą ir jo veiklą. Gal dėl to, kai buvo ieškoma ambasadoriaus, pakliuvau kažkam į akiratį (nes iki tol būdavo politiniai paskyrimai; nors baigusi darbą Prezidentūroje diplomatijos srityje buvau dirbusi tik baltarusiško universiteto Vilniuje prorektore administracijos reikalams, ir tai buvo labai politinis postas) Tokio darbo visai nesitikėjau – netikėta, kad atsidūriau prezidentei pateiktame kandidatų sąraše. Bet buvo įdomu, nes teorijos tapo praktika. Buvo įdomus darbas, gal ir naudingas.

artuma2009 10 rs 24 4
Marijos Stanulytės asociatyvi nuotrauka

 – Negalima nepaklausti dėl savo skaitytojų – kas yra atstovybė prie Šventojo Sosto? Ar tai tokia pati diplomatija, kaip ir bet kurios kitos valstybės? Ar tai ypatingas bažnytinis postas?

– Visiškai nebažnytinis postas. Tai valstybės atstovavimas prie globalios institucijos, kuri yra Katalikų Bažnyčia. Lietuvoje apskritai mažai žinomos ir suprantamos tarptautinės organizacijos; pvz., net ir apie Lietuvos narystę Jungtinėse Tautose. Taip išėjo, kad baigusi tarnybą prie Šventojo Sosto dar trejus metus dirbau prie Jungtinių Tautų institucijų, tai yra UNESCO organizacijų. Tai panašu, nes turime Katalikų Bažnyčią Lietuvoje, kurios ribos sutampa su Lietuva, o jos nariai ir vadovybė yra Lietuvos piliečiai, bet tuo pat metu ir Visuotinės Katalikų Bažnyčios nariai. Visuotinė Bažnyčia turi beveik 1,5 mlrd. narių ir jos centras nėra jokioje valstybėje. Nuo labai senų laikų gyvuoja supratimas, kad Bažnyčia netelpa valstybėje. Kadangi centras yra kitur, tai valstybė žiūri į Bažnyčią kaip į tarptautinį globalų veikėją. Žinoma, kad nacionalinis centras turi įtaką katalikams konkrečioje valstybėje, bet pats faktas, kad santykius su Šventuoju Sostu palaiko valstybės, kurios visai neturi katalikų arba turi jų be galo mažai, (nors ta tradicija prasidėjo nuo katalikiškų valstybių, kurioms reikėjo tartis su popiežiumi, dėl įvairių dalykų), rodo, kad Šventasis Sostas yra pripažįstamas kaip pasaulinis subjektas, įtakingas ir svarbus, su kuriuo reikia kalbėtis, palaikyti santykius – o tai ir yra diplomatiniai santykiai.

Tarp ambasadorių būdavo pasikalbama, kad ne vienos valstybės (gal išskyrus turinčias gilias santykių tradicijas, kaip Prancūzija, Ispanija, Jungtinė Karalystė, taip pat ir tų, kurios turėjo labai sunkius santykius su Šventuoju Sostu), ambasadoriams neišvengiamai tenka dirbti dar vieną darbą, kuris jiems šiaip visai nepriklauso – aiškinti savo valstybės institucijoms, kas yra Šventasis Sostas ir kaip galima palaikyti santykius.

Su Šventuoju Sostu mes turėjome labai rimtų diskusijų įvairiais klausimais – ir dėl Afrikos, Rytų kaimynystės, Krymo. Ambasadoriaus darbas yra ne tik rinkti informaciją, bet ir ją teikti apie savo šalį, valstybės požiūrį ir interesus tai pusei, kurioje savo valstybei atstovauji. Tas daroma paties ambasadoriaus tiesiogine ir netiesiogine veikla, rengiant susitikimus su valstybės atstovais. Pvz., Vatikano valstybės sekretoriaus kardinolo Pietro Parolino vizitas Lietuvoje 2016 m. turėjo ir šį aspektą – mūsų požiūrį į posovietinę erdvę, Rusijos požiūrį į posovietinę erdvę, į mūsų patirtis. Kard. Parolinas perėjo visa tai, ką paskui perėjo Šventasis Tėvas, lankydamasis, pvz., Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre bei Okupacijos ir laisvės kovų muziejuje. Ir tos patirtys, manau, jiems abiem buvo labai stiprios, nes patirties tu negali perduoti, gali tik leisti ją kažkaip išgyventi. Tai tos nesaugumo patirtys, kurios formuoja požiūrį, ir tai – ne kompleksai ar baimės. Manau, daugelyje valstybių mums teko per šitą pereiti, kalbant apie mūsų sudėtingą kaimynystę. Ambasadorius gali daug – organizuoti, kviesti žmones. Yra daugybė įrankių – nuo tiesioginių diplomatinių pokalbių, susitikimų iki meno ir kt.

– Kodėl ambasadorius „prie Šventojo Sosto“, o ne prie Vatikano ar Katalikų Bažnyčios?

– Iš tikrųjų reikėtų sakyti – pas popiežių. Katalikų Bažnyčios sandara tokia, kad popiežius yra Bažnyčios galva, o jis sėdi Apaštalų Soste. Tikrai ne „prie Vatikano“, nes Vatikano valstybė yra darinys, suteikiantis popiežiui visišką suverenumą. Tai istorijos „produktas“, kad popiežius nebūtų Italijos pilietis, valdinys. Italijai užėmus popiežiaus valstybę, iškilo jo statuso klausimas, kuris buvo išspręstas po gana sunkaus konflikto, smarkiai atsiliepusio Italijos katalikams. 1929 m. Laterano susitarimai sukūrė tą 44 ha ploto valstybę su visomis teisėmis ir nustatė visą eilę normų, kad nebūtų kokio nors netgi paviršutiniško nesusipratimo teigti, jog Bažnyčios galva kokiu nors būdu yra Italijos (beje, būtent todėl tas pats asmuo negali būti ambasadoriumi išsyk prie Italijos Respublikos ir prie Šventojo Sosto). Dabar Italija yra prisiėmusi visą eilę pareigų, pvz., užtikrina judėjimo laisvę ir apsaugą į Vatikaną, pas popiežių atvykstančioms kitų valstybių vadovų bei delegacijoms. Netgi tie asmenys, politikai, vadovai, kuriems sankcijos neleidžia atvykti į ES valstybes, gali atvykti į Vatikaną, nes pastarasis sankcijų netaiko. Iš 198 pasaulio valstybių diplomatinius santykius su Šventuoju Sostu turi 193 (neturi Kinija, Šiaurės Korėja ir kelios kitos).

 artuma2009 10 rs 24 3
Nuotrauka iš asmeninio archyvo

– Bažnyčios ir valstybės santykių vienu mostu apžvelgti neįmanoma, tačiau galbūt įmanoma pasakyti, kad Vakarų valstybės pragyveno visas įmanomas tų santykių formas – nuo persekiojimų iki susiliejimų. Ką toji patirtis mums byloja šiandien, galbūt padeda nusistatyti teisingus Bažnyčios ir valstybės santykius?

– Bažnyčios santykis su valstybe sukasi apie jų abiejų autonomijos viena kitos atžvilgiu problemą. Bendra tendencija yra vienai ar kitai pusei kitą valdyti. Ši problema siekia ankstyvus viduramžius, ją atskleidžia garsusis popiežiaus Grigaliaus VII konfliktas su Romos imperatoriumi. Kai Frankų imperijoje vienuolynai pradėjo laisvintis nuo feodalų, karalių ar imperatorių įtakos, pasiskelbdami priklausantys apaštalui Petrui, tokiu būdu išsilaisvino nuo to, kad valdovai jiems skirtų abatus. Iš tokio Kliuni vienuolyno atėjęs popiežius Grigalius VII manė, kad visai neteisinga, jog imperatorius skiria vyskupus ir jiems suteikia valdžią, dalyvauja vyskupų šventimuose ir suteikia bažnytinę galią – bažnytinės valdžios ženklus. Konfliktas buvo labai aršus, atnešė daug kraujo, ne vienas vyskupas, pvz., šv. Stanislovas Krokuvoje, žuvo nuo karalių rankos. Grigalius VII maksimalistiškai įteisino, kad Bažnyčia yra aukščiau už valstybę. Tad galima sakyti, kad Bažnyčia Grigaliaus VII asmenyje atskyrė save nuo valstybės juridiškai. Būtent tada įsitvirtina skirtumas – pasaulietis / nepasaulietis, turintis šventimus / neturintis, ir tas skirtumas veikia abiejose pusėse.

Tol, kol šios abi sistemos buvo hierarchinės, tas funkcionavo. Prasidėjus Reformacijai, o paskui Prancūzijos revoliucijai viskas ima keistis. Pirmiausia Reformacija grąžina tautines Bažnyčias valstybei ir ją iškelia virš bažnytinės valdžios, kitaip tariant, kaip pasakytų Grigalius VII, į Bažnyčios valdymą vėl atveda pasauliečius. Bet nuo Prancūzų revoliucijos – Prancūzijoje karalius turėjo sakralinę, bažnytinę funkciją, – atsiranda kita tendencija – norima Bažnyčią apskritai sunaikinti, o nepavykus – išstumti ir apriboti. Kulminacija buvo 1905 metų Prancūzijos Respublikos įstatymai, kuriais Bažnyčia eliminuojama iš visuomenės. Susitaikoma su tuo, kad Bažnyčia yra ir žmonės praktikuoja religiją, tačiau pripažįstama tik individuali jos praktika. Nieko viešumoje, kas liudytų žmogaus religinius įsitikinimus, atimta teisė juos reikšti. Iš Bažnyčios atimta teisė būti matomai. Prancūzų kunigai ir dabar kartais pasako, jog eidami gatve sulaukia įžeidinėjimų, jei vilki bažnytinį drabužį. Būtent šį teisinį reguliavimą kartojo eilė valstybių, o Sovietų Sąjunga ir jos įtakoje atsidūrusios valstybės reguliavimą papildė drastiškomis represijomis. Nors požiūris į Bažnyčią dabar smarkiai pasikeitęs, tam tikra tendencija tebėra likusi.

Lietuva XX amžiuje perėjo labai įdomias stadijas santykiuose su Bažnyčia. Lietuvos Respublika pradžioje taikė, sakyčiau, amerikietišką valstybės ir Bažnyčios atskyrimą, – kad valstybė neturi kompetencijos Bažnyčios klausimais, ir Bažnyčia turi teisę organizuotis, išsilaikyti ir visiškai laisvai veikti. Šią situaciją pakeitė 1927 m. Lietuvos konkordatas su Šventuoju Sostu. Katalikybė faktiškai tapo valstybinė religija su gana didelėmis privilegijomis. Tiesa, Lietuvos Bažnyčia priešinosi ideologinei tautininkų kontrolei. Tokią Katalikų Bažnyčią Lietuvoje užklupo sovietizmas, kuris viską apsuko 180 laipsnių, persekiodamas visas religijas, o katalikybę labiausiai.

Kai išėjome iš šios situacijos 1990 metais, stengtasi, viena vertus, atstatyti tai, kas buvo, nelabai ir reflektuojant, ką atstatome; kita vertus, Bažnyčia netikėtai tapo matoma, pradėjo kilti į viešumą, ir daliai politikų tai buvo neįprasta. Ji matėsi Sąjūdžio mitinguose, tačiau tik vėliau pradėjo matytis skirtumai, kai Bažnyčia ėmė grįžti į viešąjį gyvenimą. Ne visiems tai buvo ir dabar yra priimtina. Iki šiol dalis visuomenės gyvena su nuostata, kad tikintieji nėra visateisiai piliečiai. Viešai to nesakoma, bet kai kalbama apie švietimą, kultūrą, paveldą, teises į nuosavybės atkūrimą, teisę turėti įsitikinimus valstybės normų, visuomenės gyvenimo klausimais ir pan., iš tikinčiųjų ta teisė iškart yra atimama, teigiant, jog tai yra kišimasis į politiką. Atimama teisė netgi vertinti.

Tačiau turime ir tikinčios visuomenės dalies teokratijos norą, kad visuomenė būtų valdoma kaip visiškai katalikiška. Bet mes neturime ištisai katalikiškos Lietuvos visuomenės. Esame katalikiška visuomenės dalis, katalikų dalis Lietuvos visuomenėje. Katalikai nėra vieningai apsisprendę, kaip, kokiais pavidalais toje visuomenėje dalyvauti. Matome katalikiškos partijos norą; matome katalikus, kurie aktyviai dalyvauja visuomenėje; matome katalikus, kurie kartais nejaukiai jaučiasi viešai deklaruodami savo katalikybę. Tai mixum compositum, yra visko, tokie tie mūsų santykiai. Pagal Konstituciją turime religinių bendrijų įstatymą (kuris, sakykime, irgi yra problemiškas ir atspindi posovietinę būklę), bet tai virsta įstatymais, aptariančiais finansinę sritį, restituciją (nusavintas bažnytinis turtas, didelė dalis jo negrąžinta, o tas, kur grąžintas – nugyventas, kai kada kompensuojamas), ir tada kitiems tai kelia nepasitenkinimą.

Mes neturime bendros, aiškios nuomonės apie tuos santykius ir kokie jie galėtų būti. Skirtingi supratimai reiškiasi viešojoje erdvėje. Jie matomi ir politikoje per politinių jėgų bandymus arba teokratizuoti visuomenę, arba, atvirkščiai – iš jos išstumti Bažnyčią. Sakyčiau, kad nominalaus katalikiškumo Lietuvoje kažkiek mažėja, tačiau dar labai didelė visuomenės dalis ne tik formaliai yra krikštyta Katalikų Bažnyčioje, bet ir laiko save katalikais. Tiesa, nemažai mūsų bendrapiliečių katalikiškumą supranta skirtingais įsipareigojimo lygiais, tad, pavyzdžiui, vargu ar būtų plati parama skyrybų uždraudimui, bet bandymas uždaryti kurią nors bažnyčią ar neleisti krikštyti vaikų iki jų pilnametystės tikriausiai sukeltų platų pasipriešinimą.

Tarp šitų kraštutinumų plyti labai platus laukas, kurio gerai nepažįsta nei valstybė, nei Bažnyčia. Tačiau praėjus 30 metų po sovietinio laikotarpio, turime gana daug išsilavinusių ir aktyvių pasauliečių, atgavome vienuolijas, kurių vaidmuo Bažnyčioje ir visuomenėje auga bei stiprėja, ir tai stiprus konsoliduotas liudijimas bei veikimas. Klerui tenka didžiulis krūvis, darbų nemažėja, pasauliečių įsitraukimas daugiausia yra savanoriškas. Daugybė darbų ir atsakomybės, kurių galėtų imtis pasauliečiai, ir toliau gula ant kunigų pečių (arba jie jų neatiduoda).

Dabar pastebime, ir tai ypač susiję su šiuo pontifikatu, vidinius katalikų ginčus ar net kovas – yra grupės, kurios labai nori kovoti ir veikti bendrąjį lietuviškos katalikybės pobūdį bei ypatybes. Tai, sakyčiau, yra ideologijos atėjimas į katalikybę. Šv. Jonas Paulius II niekada nepasidavė jokiai ideologinei krypčiai; jo tarnystėje Bažnyčiai labai aiškiai matyti, kad jis nesileido į ideologinius ginčus, jam Bažnyčia visada yra apie asmenį, apie jo kelią į Dievą, žmogų, o ne apie kažką kita, kas nėra tikėjimas, visos „kairės“ ir „dešinės“. Iš išorės primetama ir į Bažnyčią ateina „konservatyvumo“, „progresyvumo / liberalumo“ ir kt. tapatybės, nieko bendro neturinčios nei su tikėjimu, nei su bažnytiškumu.

 

– Esame įtampoje. Iš vienos pusės, tebėra likęs iš sovietmečio ideologizuotas žvilgsnis į kataliką kaip nevisavertį pilietį; kita vertus, paternalistiškas, klerikalinis požiūris į kataliko gyvenimą, kai jis lieka pasyvus maldininkas, laukiantis, kad jam būtų pasakyta „iš viršaus“, kaip elgtis. Kaip tarp šių iš praeities besivelkančių patirčių ir ideologijų rasti teisingą vidurį? Vis dar dažnas požiūris – Bažnyčioje tvarkomės kaip šeimoje; tačiau Vatikano II Susirinkimas įvardijo mus kaip Dievo tautą ir kalba apie visų jos narių, t. p. ir pasauliečių, atsakomybę, kuri yra nemenkesnė. Ką daryti, kad tai išgirstume ir įgyvendintume?

– Niekada, žvelgiant į Bažnyčios istoriją, pasauliečiai nebuvo tik tie, kurie meldžiasi, atneša pinigų ir paklūsta. Sovietinė valstybė elgėsi kaip paternalistinė tuo atžvilgiu, kad žmogaus autonomija buvo maksimaliai ribojama. Jis nieko negalėjo daryti savo iniciatyva, o bet kokios visuomeninės organizacijos, nekontroliuojamos valstybės, buvo neleistinos (netgi labdara negalima buvo užsiimti), be to, religinis ugdymas buvo visiškai draudžiamas. Taigi būtent autoritariniuose režimuose žmogus galėjo rinktis iš dviejų autoritetų – valstybės arba kunigo, tai yra valstybės arba Bažnyčios per klerą. Jei tau nepriimtina valstybė, tai tu renkiesi Bažnyčią. Bet ši galėjo veikti tik savo viduje, tiesiai ir tiesiogiai tik tarp bažnyčių sienų. Dalis katalikų nesijautė visiškai kompetentingi kažką savarankiškai veikti politiškai, nes politinė sfera iš jų buvo atimta, o dalyvavimas joje buvo suvokiamas kaip kolaboravimas, ir labai dažnai toks ir buvo. Vienintelis politinis veikimas – tiesioginė rezistencija, iš pradžių ginkluota, o paskui ir neginkluota.

Ta rezistencinė tradicija pamažu transformuojasi į aktyvų ir pozityvų politinį veikimą. Bet sakyčiau, kad turime ir atkritimų į rezistencinę laikyseną per vadinamuosius kultūros karus, kai socialinių grupių tapatybė kuriama ir žmonės telkiami remiantis keliais lengvai indentifikuojamais kriterijais. Dažniausiai tai būna siekis arba ką nors uždrausti (pvz., skaras Prancūzijoje), arba ką nors įtvirtinti (pvz., tas pačias skaras Turkijoje).

Katalikų Bažnyčia visada manė, kad pasauliečiai jos nevaldo, jie veikia pasaulyje aktyviai ir nėra kažkokie invalidai, nevisaverčiai. Kaip agresyvi sekuliari valstybė žiūri į tikinčius kaip į nevisaverčius, taip ir labai klerikalinė Bažnyčia žiūri į pasauliečius kaip į nevisaverčius. Pačiam tikinčiajam reikia pasijusti autonomiškam. Būdamas pilietis, tu negali nepaklusti įstatymams, nebent jie yra visiškai neteisingi (pvz., tironiški). O ir Bažnyčioje katalikas yra laisvas daryti tai, kas neprieštarauja tikėjimui, Bažnyčios įstatymams, normoms. Dvasinis vadovavimas yra žmogaus ugdymas, o ne jo valdymas. Čia negali būti atskirties tarp tikėjimo ir gyvenimo, tie du dalykai turi žmoguje susitikti ir integruotis, bet to siekti gali tik asmuo. Bažnyčia jam duoda sakramentinę, dvasinę ir socialinę paramą (per bendruomenę) augti. Matau daug asmenų, kurie būdami aktyvūs pasaulyje yra giliai tikintys; tai nedalija žmogaus, kad čia būsiu toks, o čia kitoks. Visa tai išvirsta į moralinę prieigą: tu neturi galvoti, kad esi geras katalikas tik todėl, kad esi ištikimas savo žmonai; bet jei nemoki mokesčių arba skriaudi savo tarnautojus, tuomet nusikalsti ir valstybei, ir Bažnyčiai, nes yra Dievo įsakymai, kuriuos tu laužai.

 artuma2009 10 rs 24 1
Marijos Stanulytės asociatyvi nuotrauka

– Ką patarti katalikui, kuris neturėjo ugdymo, o dabar blaškomas įtampų, kaip jam rinktis, kaip atskirti grūdus nuo pelų? Kaip atskirti ideologinius apžavus nuo realybės? Vieni sako, kad tikėjimas – visiškai privatus dalykas, kone „miegamojo“ sritis; kiti gi, kad pagal tą tikėjimą būtų tvarkomas valstybės gyvenimas... Koks galėtų būti patarimas, ugdantis katalikų pasirinkimus?

– Rinkimuose katalikai yra laisvi. Lietuvoje yra aštrus socialinio teisingumo klausimas. Socialinis teisingumas kalba apie žmogų, jo orumą, teisę į orų gyvenimą. Žmogus turi būti orus ir pačioje Bažnyčioje. Mano manymu, didžiulė Bažnyčios atsakomybė padėti žmonėms tą orumą susigrąžinti, pripažinti. Tai visiškai ganytojiška veikla. Tai ir santykio klausimas – padėti žmonėms nežiūrėti į save kaip į pusiau neįgalius. Būtina ugdyti teisingumo supratimą ir teisingumo refleksą. Sykiu Bažnyčia turi ir ginti, kai yra neteisingi darbiniai santykiai, kai valstybė kuria perviršines normas arba neteisingus įstatymus, riboja, diskriminuoja. Yra ir teisingo atlygio už darbą klausimas. Labai gerai, kad profsąjungos jį kelia, bet daugiau nėra šiuo laiku, kas dar tą klausimą nuosekliai keltų. O tai juk esmė pagal Šventąjį Raštą – meilė, bet ir teisingumas.

Kai dėstydama pasakau studentams, kad pagal Šventąjį Raštą Dievas yra nuskriaustųjų ir pažemintųjų pusėje, dalis jų pakelia galvas, nes būna niekada šito negirdėję. Krikščioniui negali nerūpėti visuomenės, savo artimųjų gerovė ir sveikata – fizinė, dvasinė ir socialinė. Jeigu manysime, kad tie, kurie skursta, patys dėl to kalti, nes yra dykaduoniai, vadinasi, negirdime, ką sako sociologai apie tai, kad skurdas – paveldimas, kad vaikams, kurie gimsta skurde, iš jo išbristi beveik neįmanoma, nes skurdas reiškia kitokią mokyklą, specifinę informaciją, kurią tu gauni. Ir visi kito orumo klausimai, pvz., požiūris į moteris, senus žmones. Mūsų visuomenė sužalota be galo stiprių ideologinių šukių, kurios yra įstrigusios ir akyse, ir širdyse. Žmonės turi tokių bendrų įsitikinimų, kurių jiems niekas nebando paneigti, o sociologų balsas yra mažai girdimas.

Mes giname šeimą, kur yra vyras ir žmona, bet faktiškai nematome, kad dabar tokia šeima tampa pasiturinčios klasės privilegija. Nes jeigu žmogus augo nepilnoje šeimoje, ir galbūt tai jau antra arba trečia karta, tai jam tos pilnos šeimos sąvoka visiškai nesuvokiama. Ką tai reiškia? Kad vienišos motinos, kaip rodo sociologija, mūsų sistemoje yra pasmerktos... Pasisakome už gyvybės gynimą, bet ką darome, kad ta gyvybė tikrai būtų apginta? Net jeigu profesiją turinti motina apsisprendžia viena auginti kūdikį ir nėra palaikančios šeimos, šansai, kad ji neskurs, yra minimalūs. Manome, tai nėra pilna šeima, tad pati kalta, o ar tas vaikas – ne gyvybė?

Bažnyčioje per mažai kalbame apie socialinį teisingumą ir tai, jog Katalikų Bažnyčia, skirtingai nei kitos, turi labai gilų socialinį mokymą. Tai, ką vadiname gerovės Europa, pvz., Vokietija, yra katalikiškos socialinės doktrinos rezultatas. Kitose šalyse, Prancūzijoje, Italijoje, krikščioniškoji demokratija nesusitvarkė. Tai reiškia, kad partijos nebūtinai tai išsprendžia. Tai labai priklauso ir nuo Bažnyčios požiūrio, ne tik partijų. Galima vadintis krikščioniu demokratu, bet iš tikrųjų juo nebūti. Krikščioniškoji demokratija vis dėlto nėra dešinioji partija. Ji nesiremia liberalistine ekonomika ir individualistiniu požiūriu į žmogų. Ji atsirado kaip atsakas į socializmą, tiksliau, kaip krikščioniškoji socialinės politikos forma. Jeigu krikščioniška besivadinančioje partijoje nesimato socialinės doktrinos išmanymo ir bandymo ją įgyvendinti – kas tai?!

– O ir popiežiaus Pranciškaus pontifikatas iš esmės juk irgi apie tai – atkurti žmogaus orumą!

– Absoliučiai! Jis atėjo, galima sakyti, iš žiauraus socialine prasme, pasaulio, todėl ypač įsakmiai primena: pirmiausia turime rūpintis žmogumi, nes Dievas dėl to atėjo į šį pasaulį ir tam Kristus įkūrė Bažnyčią.

– Ačiū, miela Irena, už pasidalijmą ir dar labiau – už visą Pačios liudijimą per tarnystę.

 

Spaudai parengė Dalė Gudžinskienė

Sutrumpintas tekstas skelbiamas 2020 m. rugsėjo / spalio „Artumos“ nr.


Reklama

NAUJAUSIAS NUMERIS
2020 m. rugsėjis-spalis

Artuma - artuma202009 10 vir

 Kontaktai

Redakcijos adresas:
Papilio g. 5
44275 Kaunas
Tel./faks. (8 37) 20 96 83,
8 677 60 970

redakcija@artuma.lt
www.artuma.lt

Rekvizitai:
Viešoji įstaiga Caritas leidykla „Artuma“
Įmonės kodas 134460120
PVM mokėt. kodas LT344601219
Sąsk. Nr. LT097300010002264553
AB „Swedbank“
Banko kodas 73000,
SWIFT kodas HABALT22