Posovietiniam žmogui būdingas silpnavališkumas; žmonės nepasitiki savo jėgomis ir sprendimais. Juk būtent drąsos, drąsių žmonių ir sprendimų sovietmečiu mažiausiai reikėjo. Ar verta šiais laikais, kai smarkieji pelno laurus, būti romiems, nuolankios širdies ir turėti krikščioniškos drąsos?
Tikintysis turi būti drąsus žmogus. Jėzus savo mokiniams yra kartojęs: „nebijokite“, drąsiai išpažinkite savo tikėjimą (plg. Lk 12, 4–9). Vienas iš skleidžiamų mitų apie krikščionybę – krikščionys yra pastumdėliai, į bažnyčią vaikšto neturintieji valios ir nemąstantieji. Taip kalba tie, kurie nepažįsta krikščionybės ir jos istorijos. Iš tikrųjų tik atkaklūs ir ryžtingi žmonės gali išsaugoti bei skleisti tikėjimą – tai mums liudija ir šventųjų gyvenimai. Vien drąsus žmogus gali pasitikti patyčias, panieką, pašaipą, su kuriomis neišvengiamai susiduria dėl to, kad, pavyzdžiui, tiki ne mokslo pažanga, o Jėzumi Kristumi.
Nors tikėjimas yra neregimas (tai vidinis apsisprendimas), tačiau galima pamatyti tai, ką jis žmoguje pažadina ir kokius padarinius sukelia. Taip tikėjimas pastebimas išorėje ir gali reikštis kaip drąsa. Tam tikromis aplinkybėmis tikėjimas netgi privalo būti drąsus, antraip kiltų pavojus jo įtikinamumui. Drąsos neturėtume painioti su jėga. Net jei sau atrodome silpni, negabūs ir pažeidžiami, net jei taip apie mus kalba kiti, neverta išsigąsti. Tikroji drąsa yra tuomet, kai matydami savo silpnąsias puses ryžtamės priimti tikėjimo ir meilės iššūkį, drįstame artintis prie Jėzaus, leidžiamės su juo į gyvenimo avantiūrą.
Dauguma žmonių kartais būna drąsūs, kartais bailūs. Deja, baimė dažniau pasirodo esanti galingesnė už drąsą. Be to, pastebėtina, kad net aiški Dievo parama savo žodžiu ir buvimas šalia per ženklus bei antgamtinius apsireiškimus, – regis, būtent tai, ko taip dažnai trokštame, – nekildina herojų, net priešingai – atskleidžia visas žmonių baimes. Tačiau tuomet atsiveria erdvė Viešpačiui.
Iš kur randasi žmonių drąsa? Atsakymas tegali būti dvejopas: arba iš jų pačių, arba iš išorės.
Graikų filosofai dažniausiai laikėsi pirmosios nuomonės: dorybės glūdi mumyse; reikia tik teisingo supratimo bei valios, ir gėrio sėkla sudygs. Biblija priešinasi tokiai optimistinei žmogaus sampratai. Ji neapeliuoja nei į mūsų vidinį gėrį, nei į dieviškumą. Mes galime būti drąsūs todėl, kad egzistuoja Dievas, kuris veikia, reikiamu metu gali ateiti ir padėti. „Mano jėga ir drąsa yra Viešpats, – jis mane išgelbėjo“ (Ps 118, 14) – štai kur drąsos šaltinis! Kad jį parodytų, Dievas dažnai rinkosi silpnuosius ar tiesiog skystablauzdžius (pvz., Mozė pašaukimo metu arba Petras). Todėl ir bailys Dievo malonės ir meilės dėka tikrai matys Dievo karalystę.
Mes bijome visokių blogybių: skurdo, ligų, vienatvės, blogo vardo, senatvės, mirties. Baimių sąrašas yra begalinis. Žinome ir tai, kad baimė sugrįžta kasdien, metai po metų. Atrodo, baimė yra žmogaus genuose, ir mes vienaip ar kitaip turime su ja kovoti. Nors Viešpats myli bijančius žmones, jis pats ir baimė yra nesuderinami, nes „tobula meilė išveja baimę“ (1 Jn 4, 18). Dievas nesiūlo naujų priemonių baimei įveikti – jis tiesiog sako, kad nebijotume.
Jėzus pažįsta baimės jausmą – jis grūmėsi su baime Getsemanėje. Ne vaizduotė ar keistas nakties triukšmas privertė jį prakaituoti krauju, bet gerai pažįstamas skausmas, atskyrimo nuo Tėvo ir mirties baimė, su kuria susidūrė. Kristus įveikė ne tiktai mirtį, bet ir baimę.
„Laiminga įtikėjusi, jog išsipildys, kas Viešpaties jai pasakyta“ (Lk 1, 45) – sakė Elzbieta Marijai, patvirtindama, kad laimė neturi nieko bendra su palankiomis aplinkybėmis. Laimė – tai imtynės su baime ir apsisprendimas paklusti Dievo įsakymui nebijoti ir tikėti, kad jis myli ir rūpinasi.
Kas nori sekti Jėzumi, privalo tai daryti, priimdamas savo meto abejones, naštas ir nesusipratimus, kuriuos nelengva paaiškinti. Reikia ne akivaizdžių žygdarbių, bet atkaklių pastangų, padedančių atsiliepti į šiandienos žmonių poreikius bei lūkesčius.
Ugdyti ir puoselėti drąsą visada tenka pačiam – niekas tau jos negali įsiūlyti, lygiai kaip ir tu kitiems negali jos perduoti vien gražiais žodžiais. Tai vidinis vyksmas, kurį išgyvename, jei iš tiesų krikščioniškai tikime. Baimės kupinas tikėjimas yra netikras. Tik drąsaus tikėjimo laukiama kaip savaime suprantamo.
