Švęsdami Šeimos – Amoris Laetitia metus tęsiame pokalbius su tėčiais ir kviečiame į susitikimą su Eimintu Sakalausku, drauge su žmona Eligija auginančiu tris atžalas. Eimintui būti tėčiu labai patinka. Iš kur jis semiasi išminties ir kiek pavyksta pabūti su žmona?
– Eimintai, papasakok apie savo šeimą.
– Esame tėtis, mama ir trys vaikai. Emanueliui septyneri, Elžbietai penkeri, Eleonorai dveji, aš – Eimintas, o žmona – Eligija. Visų vardai prasideda raide „E“. Sveikinimus ir laiškus pasirašinėjame „5 x E“.
– Kaip gimė tokia idėja?
– Rinkdami vardą pirmagimiui negalvojome apie jokias raides, tiesiog labai skambėjo Šventojo Rašto vardas Emanuelis – Dievas su mumis. Norėjome, kad Dievas būtų mūsų santuokoje. Gimus dukrai prisiminėme mano mamos tetą Elžbietą, kuri mamą užaugino. Vardas mums labai patiko. Su trečiu vaiku, galvojome, kad kai visi esame „E“, kitokia raidė jau nelabai derės.
– Kaip tau sekasi būti tėčiu šiai trijulei?
– Man patinka būti tėčiu. Pradedant nuo pradžių, buvo sunku, kai gimė Emanuelis – pirmas vaikas, nes įsivaizdavau vaikus gimsiant vėliau. Maniau, kad turėtume būti pakeliavę, pasibuvę dviese. Gal tris mėnesius buvo sunku priimti faktą, kad jau esu tėtis, turiu rūpintis, pradėti mylėti kažką be savo žmonos. Be to, žmona visą dėmesį skyrė pirmagimiui, o aš jaučiausi esantis antrame plane. Ir Eligijai sakiau, kad man reikia laiko, nesugebu taip greitai pamilti naujagimio.
Kai pirmagimis pradėjo panašėti į „žmogų“ – daugiau reaguoti, atliepti, ėmė formuotis ir ryšys, santykis su juo. Pamenu, kad tuo metu džiaugiausi galėdamas daug laiko būti su Emanueliu. Suprantu, kad per tai ir formuojasi santykis, kuris bus reikalingas visam gyvenimui. Kai gimė antras vaikas, pradėjau daugiau dirbti, mažiau laiko skyriau vaikams. O gimus Eleonorai jau dirbu kelis darbus, todėl nepalyginamai mažiau būnu namie.
Su vaikais man labiausiai patinka eiti į gamtą, susikurti laužą, esu truputį survaiveris. Ir vaikams tai patinka, jie atsipalaiduoja. Einame į miestą. Pavyzdžiui, kai Emanuelis susidomėjo rampomis, važiuodavome po visą miestą jų ieškoti.
– Iš kur tavo žinios apie ryšio su vaikais kūrimą, gebėjimas įvardyti, kad reikia laiko pamilti?
– Mano mama daug prisidėjo. Ji labai išmintingas žmogus. Daug kalbėdavomės, diskutuodavome įvairiomis temomis, jokių dalykų man itin nedrausdavo, pavykdavo susikalbėti dėl to, kad turėjome stiprų ryšį. Mačiau, kad ji daug investavusi į tai, ir supratau, kad jeigu aš to nedarysiu, su savo vaikais paauglystėje neturėsiu jokio ryšio ir nesusikalbėsiu. Tuomet bendrauji apribojimais, pasekmėmis, o aš nenoriu taip. Noriu per santykį ir susitarimus.
Universitete studijavau psichologijos dalykus, ir tai davė šiek tiek žinių. Pavyzdžiui, apie vaiko formavimąsi, ypač iki 5 metų – tai svarbiausias amžiaus tarpsnis ryšiui su tėvais ir vaiko saugumui, prieraišumui formuojantis.
Kita – tai mano darbas su paaugliais. Labai daug davė seminarai, mokymai ir tiesioginio darbo su paaugliais patirtis. Jame begalė konfliktų, krizinių situacijų, kurias reikia suvaldyti. Turi turėti tokių derybinių įgūdžių, kokių turi besiderantieji dėl įkaitų išlaisvinimo.
Emocinis intelektas taip ir formavosi nuo vaikystės iki tų veiklų, kuriomis užsiimu dabar.
– Kaip sekasi derinti tėvo, sutuoktinio, darbuotojo vaidmenis? Susidaręs įspūdis, kad jūs su Eligija sugebate pabūti dviese. Gal turite kokių receptų?
– Buvo laikas, kai suskaičiavome, kad pasimatyme su žmona buvome prieš dvejus metus. Kai daugiau dirbu ir galiu mažiau namie būti, kyla sąžinės graužatis, kad per mažai skiriu laiko vaikams, Eligijai, prisidėjimui buityje.
Mūsų su žmona pagrindinis laikas yra vakare, vaikams užmigus. Laikas ant sofos, kai kalbamės ar tiesiog žiūrim filmą. Laukiame, kol baigsis karantinas, ir galėsime išeiti į pasimatymą. Svajojam, kada dviese galėsim praleisti parą, palikę vaikus seneliams. Mūsų laikas dviese paprastas, bet labai brangus.
– Kokie Tavo didžiausi džiaugsmai ir nusivylimai tėvystėje?
– Kai leidžiu laisvalaikį su vaikais, pasirenku tas veiklas, kurios ir man patinka. Ryšys su vaikais ir priklauso nuo to, kaip jį formuosiu. Jei su neigiamomis patirtimis, tai bus neigiama ir buvimo su vaikais asociacija. O kai būnu su jais tose veiklose, kurios man patinka, kyla teigiamos emocijos ir laikas su vaikais kelia teigiamą asociaciją.
Džiaugsmas ir didelis įvertinimas, kai vaikai apkabina ir sako, kad mane myli, rodo, kad jie nori su manimi būti. Žinau, kad vėliau jų prioritetas bus laikas su draugais, todėl manau, kad jeigu pavyksta, reikia kuo dažniau dabar būti kartu.
O nusivylimai ir sunkumai... Kai esu pavargęs nuo darbų, jautriau veikia vaikų prašymai, labai norisi laiko atsitraukti, skirti jo sau. Anksčiau bandydavau tai daryti, bet dažniausiai vaikai veiklą pertraukia ir tik dar labiau susierzini. Dabar grįžęs po darbo kartais sakau: „Tėčiui reikia pusės valandos poilsio, o tada galėsim kažką veikti.“ Geriau vaikus anksčiau paguldyti, o tada užsiimti savo reikalais. Taigi sunku, kai šeimoje turi mažai laiko ir erdvės sau.
Visąlaik kyla klausimas, kaip vaiką auklėti ir su juo bendrauti, kad leistum jam atsiskleisti, kad jis turėtų „tvirtą stuburą“, savo vertybes, žinotų, ką pasirinkti, kuria linkme eiti. Tai ne nusivylimas, o didelis rūpestis.
– Kaip tavo tėvystę veikia tikėjimas ir priklausymas Katalikų Bažnyčios bendruomenei?
– Galvoju, ar elgčiausi kitaip, jei nebūčiau tikintis. Gal draugų ir Bažnyčios bendruomenė įpareigoja prisiimti atsakomybę už pavyzdį, kurį rodau. Labai svarbu leisti žmonėms suprasti, kad katalikai vyrai nėra kaip Flandersas iš Simpsonų (animacinė situacijų komedija – red. past.). Jie gali būti „kieti“, dėti daug pastangų, būti atsakingi ir patikimi, tai man yra labai svarbu gyvenime. Esi ne prašytojas iš Dievo, o kryptingai einantis, dirbantis, prisidedantis prie visuomenės gerovės.
– Ką galėtumei pasakyti apie šv. Juozapą?
– Eligija visąlaik apie jį primena kaip tėčio ir darbininko pavyzdį. Ne iš vieno kunigo esu girdėjęs, kad galima melstis Juozapui, kai būna sunku su darbu ir pinigais. Kasdien pamirštu jį. Dabar atsikraustėme į Šv. Juozapo parapiją, gal santykis su juo formuosis stipresnis. Opus Dei bendruomenės, su kuria bendraujame, įkūrėjas jį laikė pavyzdžiu. Reikėjo turėti labai daug drąsos, nesavanaudiškumo ir pasitikėjimo Dievu, kad priimtum besilaukiančią Mariją. Pavyzdys mylėti artimus ir kitus nesavanaudiškai, nesitikint grąžos. Juozapas darė tai, ką turėjo daryti, negalvodamas, kaip jaučiasi. Pavyzdys: per daug nesileisti į apmąstymus, ar man sunku, gerai, negerai.
Esame gavę daug malonių iš Dievo, galėtume daugiau liudyti apie tai.
