Dovilė ZELČIŪTĖ
Dažnam menininkui, rašytojui įsipareigojimas „ilgam laikui“ tiesiog prieštarauja jų maištingai prigimčiai. Pati, savo gyvenimą susiejusi su kūryba, esu itin spontaniškas žmogus. Per tą impulsyvumą padaryta nemažai man pačiai ir prasmingų darbų, atsiduota ne vienai kūrybos idėjai, ryžtasi kardinaliems žingsniams.
Tačiau spontaniškumas turi ir neigiamą savo pusę: juk dažnai kas greit plyksteli, sužavi, uždega, greit ir užgęsta. Bažnyčios lankymas – tai pirmiausia ne tik kasdienis apsisprendimas eiti su Viešpačiu apskritus liturginius metus, bet ir drąsiai išpažįstama asmeninė laikysena visuomenėje. Kūrybos žmogui, manau, tai kur kas sudėtingiau, nes jis pratęs ginčytis, neigti visa, kas pažinta ir patirta, dažnai paneigiant ir patį save. O svarbiausia, kad meno kūrėjui prireikia didelio nuolankumo prieš suklumpant.
Dažnai būnu chaotiška, ypač kai nėra įkvėpimo rašyti arba kai prispaudžia sveikatos problemos. Dažnai sieloj sutemsta, ir visa, ką lig šiolei darei, atrodo nieko verta. Kai piktasis pasimaišo su siūloma neviltim ir abejonėmis, tada labai greitai galima atsitraukti ir nuo bažnyčios slenksčio. Ateiti ten, kai jausies „be priekaištų“ ir pakiliai arba kai taip prispaus, kad viduj pasigirs inkštimas. Turėjo praeiti daug laiko, turėjau patirti ne vieną tikėjimo pamoką, kol šitą – spontanišką ir pripuolamą – bažnyčios lankymą ėmiau suvokti kaip ydą. Vadinasi, einu tada, kai man labai gerai arba kai jau cypiu iš nevilties ir prašau gelbėti?
Sykį per pokalbį su kunigu man buvo ramiai paaiškinta, kad taip pasireiškia mūsų neištikimybė Viešpačiui. Labai nustebau, nes juk laikiau save aktyvia praktikuojančia katalike. Tačiau „aktyvia“ – kai m a n reikia?! Jėzus kantrus, laukdamas kiekvieno tabernakuly. Bet kas tokia aš, kuri noriai priimu Viešpaties dovanas, bet dalyvauju šv. Mišiose tada, kai m a n patogu? Kuo toliau, tuo labiau spekuliatyvūs ėmė atrodyti pasakymai: „aš meldžiuosi tyliai“, „man tarpininkų nereikia“, bažnyčios tarnų vienokie ar kitokie žmogiški vertinimai „patiko“ ar „nepatiko“. Po truputį nirau gilyn į sunkiai nupasakojamą kiekvienose Mišiose patiriamą egzistencinę malonę, prasidedančią Žodžio liturgija ir pasibaigiančią slaptinguoju Aukojimu bei Viešpaties artumu Švenčiausiojo Kūno pavidalu. Tada tapo nebesvarbu, kurioj bažnyčioj Mišios ir koks kunigas jas aukoja – garsus ir populiarus ar mažiau žinomas, jaunas ir ugningas ar sunkiai judantis. Atėjo žinojimas – niekas nuo to nesikeičia. Žinoma, visuomet mieliau, kai viskas vyksta sklandžiai, kai gauni įkvėpimo džiaugsmo ir pasiryžti po pamaldų kitaip gyventi. Tačiau pastaruoju metu didžiausiu įkvėpimu laikau ne emocijas, o gebėjimą atsakyti Jėzui į Jo kvietimą ištikimybe. Jis viską man davė, ko prašiau. Neįtikėtinai, sukrečiamai daug. Kaip ir atleido, suteikdamas laisvę pačiai padaryti visas klaidas ir iš jų mokytis. Eucharistijoje realiai išgyvenu amžinybės pažadą.
Sunku įveikti puikybę ir rafinuotas piktojo pinkles. Kažin kiek kuriančiųjų pripažintų, kad jų kūrybą pirmiausia paskatino Dievo duotas talentas, kad tai nėra tavo nuopelnas, kad „nieko savo tu čia neturi“ ir už visa privalai Jam dėkoti... Pats būdamas tik kūrinys, šventomis kūrybos akimirkomis dažnai jauti svaiginamą palaimą. Kas tai? Tai bendradarbiavimo su Kūrėju jausmas, jei kuri sąžiningai. O iš kurgi ateina toji malonė?
Man Katalikų Bažnyčios lankymas su visa liturgija, su nuodėmių išpažinimu (per žmogų – Dievui; visiškai tikiu Išpažinties sakramentalumu, todėl dėl jos nė nesiginčiju, tai patirta ir pasitikrinta per daugelį metų) ir atgaila, su ritualais – jau nesvarstytina būtinybė. Žmogui būdinga ieškoti, klausti, nesutikti, abejoti. Tačiau kai tikėjimas apkabina tave visą, jau nesvarstai, nes to ir nebereikia. Atsakymai veriasi tavo kasdienybėje, esi nuščiuvęs, nuolankus, o svarbiausia – lydimas ramybės. Būtent ji, vidinė ramybė, ir yra pagrindinis atsakymas, kodėl aš einu į bažnyčią.
Nuolankumo... Jo linkiu sau ir kuriantiems žmonėms. Shakespeare’as rašė: „Lenkitės, išdidūs keliai!“ Jei patrukdo nesveikata, stengiuosi nepraleisti sekmadienio šv. Mišių bent per radiją ar TV. Labai noriu, kad manasis „aš“ mano gyvenime mažėtų, o Viešpaties būtų vis daugiau. Tačiau kas gi to nenori? Niekas nesidaro savaime. Tik jauti, kaip tavy ima plėstis ilgesys, eini į bažnyčią ir visai savaitei pasiimi „gabalėlį dangaus“. O ir koks orus tuomet jautiesi, kad ir kas ką apie tave galvotų ir sakytų – tebūnie. Juk tavy gyvena patsai Jėzus.
