Fausta Palaimaitė
Mergelės Marijos mirtis ir ėmimas į dangų. Fragmentas. Fra Giovanni Masi pagal Fra Angelico piešinius, 1434 m.
Marija Motina, Valdovė, Dangaus ir žemės Karalienė... Nuostabus įvairiausių vaidmenų ir pamaldumų Mergelei Marijai, Jėzaus Mamai, lobynas, kuris formavosi istorijoje ir išreiškė to laikmečio giliausius žmogaus širdies troškimus: jie vieni kitus papildo ir praturtina. Šį kartą atkreipsiu Marijos šlovinimo giesmę Magnificat (Lk 1, 46–55):
Mano siela šlovina Viešpatį, mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju, nes jis pažvelgė į nuolankią savo tarnaitę. Štai nuo dabar palaiminta mane vadins visos kartos, nes didžių dalykų padarė man Viešpats, ir šventas yra jo vardas! Jis maloningas iš kartos į kartą tiems, kurie jo klauso. Jis parodo savo rankos galybę ir išsklaido išdidžios širdies žmones. Jis numeta galiūnus nuo sostų ir išaukština mažuosius. Alkstančius gėrybėmis apdovanoja, turtuolius tuščiomis paleidžia. Jis ištiesė pagalbos ranką savo tarnui Izraeliui, kad minėtų jo gailestingumą, kaip buvo žadėjęs mūsų protėviams – Abraomui ir jo palikuonims per amžius.
Marija taip pat yra ir mūsų sesuo, nuėjusi visą sudėtingą žmogaus egzistencijos kelią be palengvinimų. Ji ryžtasi Dievui sakyti „TAIP“, kai išgirsta angelo žinią, kad ją kviečia bendradarbiauti ir tapti Dievo Sūnaus Motina. Ne, ji visko negali suprasti, negali nieko žinoti, kaip bus. Ji gali viltis, kad nebus užmėtyta akmenimis, kai paaiškės, jog laukiasi, bet ne nuo savo vyro, tikėtis, kad kažkaip viskas bus padedant Dievui...
Marijos nuolankumas matomas visame jos gyvenime, ji visiškai nesitiki jokių lengvatų, gyvena normalų anuometinės žydų moteris gyvenimą, rūpinasi buitimi, lanko giminaitę Elzbietą ir jai pagelbsti, keliauja į šventyklą aukoti Jėzų kaip ir kiekviena motina – savo pirmagimį sūnelį. Marija tampa našle, ji netgi palaidoja savo sūnų. Su tuo pačiu nuolankumu, kuriuo ji besąlygiškai ir visiškai paaukojo tada dar kūdikį šventykloje. Vėliau, po Kristaus įžengimo į dangų, su visais tikinčiais gyvena paprastą normalų gyvenimą. Tačiau Marija savo gyvenimu gieda šią šlovinimo giesmę kiekvieną dieną. O Bažnyčia mums šią giesmę ir Marijos gyvenimą pasiūlo kaip kasdienio gyvenimo modelį. Valandų liturgijos vakarinėje maldoje nuskamba ši giesmė kasdien. Norėčiau pakviesti pamilti šią giesmę ir pirmiausia įtraukti į savo vidinį maldingumą. Tad kokios nuostatos reikalingos?
Šlovinu Viešpatį su Marija, kai galiu pakelti žvilgsnį nuo savo rūpesčių ir skausmų į Dievo didybę. Prisiminti, kad ištikima yra Viešpaties meilė, kad nėra Jam negalimų dalykų ir šiandien (su visais tais reikalais, su kuriais susiduriu) mane tikrai Viešpats gano ir man nieko netrūksta (plg. Ps 23). Ši nuostata atplėšia žvilgsnį nuo karo baimės, nuo ligos rimtumo, priklausomybės keliamo skausmo, sugriuvusios santuokos ar kito laikino skausmo – į nepaliaujamai vykstančią išgelbėjimo istoriją, kuri neneigia akimirkos skausmo ir egzistencijos dramatiškumo, bet kviečia jį įprasminti tikėjimo visoje Dievo veikimo istorijoje. Šlovinimas tuo gilesnis, kuo rimtesni iššūkiai aplinkui: vadinasi žengtas didelis pasitikėjimo Dievu žingsnis.
Nuolankumo nuostata primena, kad esu tik žmogus, kuriam bet kas, bet kada gali nutikti (liga, karas, mirtis, išdavystė), kad nevaldau šių dalykų, bet pasitikėdama keliauju po vieną dieną su Dievu, priimdama ir lengvas, ir sunkias dovanas. Nuolankumas reiškia, kad absoliučiai viską, kas esu, ką turiu, net ką nuveikiau, esu gavusi iš Dievo, tad man niekas ir nepriklauso – tik dėkoti! Džiugesys, nes Viešpats pažvelgė į mane. Taip, į mane, ne tik į Mariją! Nes aš Jo asmeniškai mylima, norėta, Jis su manimi asmeniškai trokšta meilės santykio, už mane asmeniškai mirė Jėzus ant kryžiaus. Mano ir kiekvieno tikinčiojo dvasiniame dienoraštyje daugybė maldos ir gyvenimo patirčių primena momentus, kai buvo juntamas Dievo artumas, kone ranka paliečiamas, jis tikrai žvelgia į žmogų kasdien augindamas savo meile amžinybei. Pats didžiausias dalykas, kurį padarė Viešpats: Jis pašaukė gyventi ir dovanojo tikėjimą. Jei esu gyva ir tikiu, to pakanka sakyti: „<...> didžių dalykų padarė man Visagalis“, – juk pati to pasiimti negaliu. „Palaiminti, kurie tiki nematę!“ (Jn 20, 29) – visoms kartoms yra paskelbta Evangelijoje, tad ir mane visos kartos vadins palaiminta, jei nuėjau gyvenimo kelionę tikėdama prisikėlusiu Kristumi.
Antroji Magnificat dalis kalba apie Dievo veikimą istorijoje ir primena, kurią pusę rinktis praktiniame gyvenimo tikėjime. Pirmiausia sako, kad Dievas visus padės į vietą: ir puikuolius, ir galiūnus, kurie naudojasi savo galiomis žeminti ir engti žmones. O jei man Jis suteikė kokių nors žinojimo, turtų, mokėjimo ar vadovavimo gabumų – žinau, kad turiu tarnauti tiems, kuriems tokie gabumai nesuteikti.
Šlovinimo tekstas užsibaigia jau istorijoje ne kartą apsireiškusia ištikima Dievo meile išlaisvinant ir pakeliant tuos, kurie Juo pasikliauja.
Šios šlovinimo maldos dvasioje tinka peržvelgti dieną: atrasti, kokių šiandien didžių dalykų padarė Visagalis; pasirūpinti, ar nesielgiu kaip išpuikėlė, ir prisiderinti savo nuostatomis prie šios giesmės.
Nors šio himno nuotaika yra pakili, tačiau žinome, kad gyvenimas nuolat toks nebūna ir neturi būti. Yra daugybė skausmo psalmių, kai Dievo žmogus šaukiasi būdamas prislėgtas ligos, priešų, nuodėmės, persekiojimo, tremties, nevilties. Savo skausmo dieną nuolankiai kartodama Magnificat žodžius išpažįstu savo pasitikėjimą, kad Viešpats tikrai mane perves per šią tamsą ir šios tamsos man būtinai reikia, kad nukeliaučiau ten, kur esu vedama.
Marija, kaip sesuo, esanti šalia, visiškai kukli, nuolanki, tvirtai kviečia keliauti kartu ir visa siela šlovinti Viešpatį: juk jau praėjo tą kelią ir mus su rūpesčiu lydi pas Sūnų.
Projektą iš dalies finansuoja
