Vaida SPANGELEVIČIŪTĖ-KNEIŽIENĖ
Kiekvienas žmogus turi gilų vidinį troškimą susitikti su Kūrėju. Tik kartais šio troškimo nesuvokiame, o gal sąmoningai ignoruojame, pasirenkame jį slėpti, kad nereikėtų apsispręsti keisti gyvenimo. Vieni žmonės Dievo visai nepažįsta, net nebando ieškoti, antri susikuria savo Dievo-Kūrėjo įvaizdį ir bando perteikti kitiems. Kiti, neatpažinę tikrojo Dievo, leidžiasi į Kūrėjo pakaitalo paieškas, ieško kažko, kas padėtų būti laimingiems.
Nagrinėjant pirmąjį Dievo įsakymą, kuris mus ragina neturėti kitų dievų, o tik vieną, skaitytojus kviečiu pažvelgti į dvi temas: susikurtą Dievo įvaizdį ir į Dievo pakaitalus, kurie patys savaime nebūtinai yra blogis.
Neatpažintas Dievas
Šiuolaikinius žmones, ypač jaunimą, vis sunkiau pasiekia tradicinė sielovada. Kodėl taip yra? Ar žmogus ieško Dievo mažiau nei anksčiau? Labai abejotina. O gal tas Dievas, kuris pristatomas, jau „nepagauna“ jauno žmogaus ir neįkvepia radikaliai keisti savo gyvenimo? Atrodo, ne tik jaunimui, bet daugumai Lietuvos katalikų reikia atsiversti, t. y. užmegzti asmenišką ir sąmoningą ryšį su Jėzumi kaip Dievu ir Gelbėtoju. Tai reiškia apsispręsti priimti Jėzų ne kaip istorinę asmenybę, bet kaip gyvą ir šiomis dienomis veikiantį Dievą, kuris keičia gyvenimą ir teikia prasmę; tai kvietimas į santykį su Dievu per Jėzų Kristų.
Rasa Palaimaitė savo straipsnyje „Kai kurie Jėzaus skelbimo jaunimui pliuralistinėje visuomenėje kristologiniai aspektai“ religijos mokslo žurnale „Soter“ teigia: „Daugeliui jaunuolių, – tiek tų, kurie dalyvauja pasirengime Sutvirtinimo sakramentui, tiek tų, kurie atvyksta į masinius renginius – pristatoma Jėzaus istorija geriausiu atveju lieka įsisąmoninta informacija, tokios pat svarbos, kaip ir bet kurio kito svarbaus istorinio personažo, tačiau mirusio ir, nežinia, ar iš tikrųjų prisikėlusio. O jei prisikėlusio, tai įžengusio į dangų ir ramiai pasiliekančio, iki vėl panorės ateiti į žemę. Daugeliui jaunų žmonių siūloma bičiulystė su Jėzumi atrodo kaip pavojus prarasti gyvenimo skonį ir spalvas, o skelbiama Geroji Naujiena – kaip rimta grėsmė jų suprantamam gyvenimo džiaugsmui.“ Todėl dažnam apsisprendimas rinktis Jėzų atrodo nereikalingas ir beprasmis veiksmas: kaip aš galiu dovanoti savo gyvenimą kažkam, ko nepažįstu, o gal ir nenoriu pažinti?
Mylintis ar baudžiantis Tėtis
Koks Dievas pateikiamas jaunam žmogui? Labai dažnai – baudžiantis, draudžiantis, atimantis laisvę. Nuo mažų dienų ne vienas girdėjome, jog ypač per adventą ir gavėnią negalima linksmintis, negalima valgyti mėsos, negalima eiti į šokius, negalima to, ano; daug „ne“, kurie mums Dievą parodo kaip teisėją, skaičiuojantį mūsų nuodėmes. Bet retai kuris išgyveno malonę dar paauglystėje suvokti, kodėl negalima, ir pažiūrėti į Dievo įsakymus ne kaip į „taisyklių rinkinį“, bet kaip į pagalbą žmogui būti laimingam. Ne vienas iš mūsų ėjome į bažnyčią arba melsdavomės ne iš meilės, bet iš baimės, kad Dievas nubaus. Galbūt mums tai ir padėjo šiek tiek mažiau nusidėti, galbūt tai ir buvo Dievo meilės, nors gal nesuprastos, patyrimas.
Evangelizuodami ir kalbėdami apie Dievą kaip mylintį Tėtį, vis dažniau renkamės atsargesnius žodžius, ir štai dėl ko. Pusė jaunų žmonių ne tik negyvena su tėčiais, bet niekada taip ir nepatyrė jų meilės. Kai kalbame apie Dievą kaip apie Tėtį, kokios mintys ateina į jiems į galvą: tėtis baudžiantis, paliekantis, pykstantis, neištikimas, tas, kuris neapkabina, nepaguodžia, nesididžiuoja savo vaiku?.. Ne vienam, kuris nepatyrė savo gyvenime žemiškojo tėvo meilės (tie, kuriems pasisekė, nepamirškite už juos padėkoti Dievui), sunku patikėti, kad dangiškasis Tėtis yra mylintis ir ištikimas, besididžiuojantis savo vaikais, norėjęs kiekvieno gimusio po šia saule ir būtent tokio – su tokia šypsena, nosimi, tokiu gyvenimu.
„Nusaldintas“ Jėzus
Daug metų, žvelgdama į įvairius Jėzaus atvaizdus bažnyčiose, vis galvodavau, koks tas mano „svajonių jaunikis“; rinkdavausi Dievo paveikslą, kaip tikriausiai dabar daug paauglių renkasi savo išrinktąjį(-ąją) žurnalų viršeliuose ar interneto erdvėje; rinkausi to asmens, kuriam nebūtų gaila padovanoti savo gyvenimą, įvaizdį. Radau panašių ir stipriai kitokių, radau karingų ir „pasaldintų“, vaizduojamų tarp gėlių, radau kenčiantį ant kryžiaus ir prisikėlusį, apleistą ir gailestingą, laukiantį ir mylintį, bet tikriausiai nei vienas paveikslas neatspindėjo to mylinčio Dievo, kuris apsigyveno mano širdyje.
Kviesdami jauną žmogų pažinti Dievą, negalime perteikti tik „savojo“ Dievo įvaizdžio. Turime padėti jam pačiam atrasti Dievą, kurį geriausiai atspindi Šventasis Raštas. Svarbu nesistengti Dievą apibūdinti kaip viską leidžiantį, „patogų“, bet kartu ir nepasilikti vien tik prie kenčiančio ir baudžiančio Jėzaus įvaizdžio. Svarbu jaunam žmogui parodyti Jėzaus radikalumą, kiek įmanoma atskleisti Jo Asmenį. Jaunuoliui svarbu suprasti, kad Dievas buvo tapęs žmogumi, pamatyti visas Jo žmogiškąsias savybes, kartu atrasti Jo išgelbėjimą ir beribę meilę. Taip jaunas žmogus nustoja bijoti savo žmogiškumo ir suvokia, kad yra laukiamas Dievo pirmiausia toks, koks yra. Tik tada, kai atrandamas santykis su Dievu, palengva, su meile Dievas keičia žmogų. Negalime pristatyti Jėzaus kaip „patogaus“ Dievo, nes Šventajame Rašte gausu jo radikalaus gyvenimo ir mokymo liudijimų. Mes, Jėzaus mokiniai, esame kviečiami išgyventi radikalaus apsisprendimo momentus, ir kiekvieną dieną vėl iš naujo apsispręsti taip, kaip rinktųsi Jėzus.
Nėra Dievo, yra „dievai“?
Šiandienis žmogus ieško savęs, gyvenimo prasmės, laimės, bet kartais paieškas pradeda ne ten, kur reikėtų, – pradeda ieškoti nuo savęs, o ne nuo Dievo. Tam, kad kuo geriau suvoktų save, dažnai renkasi įvairias „pagalbas“ – būrėjų, astrologų. Nors pradžioje dauguma pas juos eina tik dėl įdomumo, ilgainiui pastebi, kad pradeda gyventi ne savo, bet Palmyros, Janinos ar dar kurios nors „visažinės“ reguliuojamą gyvenimą. Nors daug kas pradžioje nepatiki, bet vėliau supranta, kad tampa marionetėmis ateities spėjikų ir būrėjų rankose, pasirinkdami ir pasitikėdami jais labiau, nei pasitiki Dievu, savo Kūrėju.
Egzistuoja daug „nuostabių“ būdų, kuo galima pakeisti Dievą. Tai visiems gerai žinomi interneto portalai, televizorius, pinigai, karjera, draugai ar net svarbūs mūsų gyvenime žmonės. Nors šie dalykai patys savaime yra geri, tačiau greitai gali atimti Dievui skirtą laiką, o vėliau ir Dievui skirtą vietą bei tapti „dievais“, be kurių neįsivaizduotume savo gyvenimo. Jei bent dalele to, kuo dalijamės facebook’e vos spėjus įvykti renginiui, mes dalytumės su realiais žmonėmis, galbūt keistųsi mūsų santykiai. O jei su kiekvienu džiaugsmo pliūpsniu, kurį nunešame į facebook’ą, nubėgtume pas Dievą ir Jam padėkotume, manau, tada dažniau Jį šlovintume, nei ko nors prašytume.
Juk stabas yra ne blogas daiktas, o gal kartais ir reiškinys, bet labiau netinkamai naudojamas. Interneto erdvė yra nuostabi galimybė skleisti informaciją, netgi evangelizuoti, diskutuoti, bet tol, kol ji mūsų „nesuvalgo“, arba tol, kol ji neužima Dievo vietos. Jei mums atrodo, kad neišlaikius egzamino visas gyvenimas netenka prasmės, kas atsitinka?.. Net mokslai gali nepastebimai užimti Dievo vietą ir tapti stabu, dėl kurio gyventume ar vien savo jėgomis bandytume susikurti tą gyvenimą. Tik, deja, jame nebeliktų vietos Kūrėjui.
Lesterio universiteto Didžiojoje Britanijoje mokslininkai atliko apklausą ir nustatė, kad 13–24 metų amžiaus jaunimas savo idealais šiandien laiko ne poetus, mokslininkus ar politikus, o žvaigždes ir žvaigždutes. Apklausoje dalyvavo 2,5 tūkst. jaunuolių. Į labiausiai dievinamųjų dešimtuką Jungtinėje Karalystėje pateko futbolininkas Davidas Beckhamas, aktorius Bradas Pittas, popmuzikos atlikėjai Justinas Timberlake’as, Michaelas Jacksonas, Britney Spears ir Jennifer Lopez. Jėzus Kristus ir JAV prezidentas atsidūrė populiariausiųjų sąrašo apačioje – 123 vietoje, teigia vienas interneto portalas.
Akivaizdu, kad šiais laikais tam tikru mastu kiekvieną, taip pat ir mūsų jaunimą, traukia daugybė stabų, kurie užima Dievo vietą ir tartum teikia viltį. Deja, tik reliatyvią, nes tikroji viltis neįmanoma be To, kuris yra didžiausias mūsų gyvenimo troškimas. Svarbu sąžiningai pažvelgti į save ir savo apsisprendimus: kas užima pirmą vietą mano gyvenime ir kuo pasitikiu labiau – Dievu ar... O gal tiesiog nepatikiu tuo Dievu, kuris yra man pristatomas, nes mano Dievas ne toks...
