Į labai tolimus laikus nenuklysiu. Tik į tuos, kuriuos dar mena dabartinė vyresnioji karta.
Taigi, didžioji politika. Sako, kad ji – kompromisų menas. Deja, dažniausiai vadinamieji „kompromisai“ esti tiesiog melas ir išdavystė.
Noko Antrasis pasaulinis karas. Siautėjo Hitleris, o galingųjų valstybių vadovai, ilgai delsę, pagaliau susigriebė, kad pražiopsojo augantį slibiną, laiku jo nesustabdė. Dorovingieji, konservatyvūs britai ir žaismingieji revoliucijų mėgėjai prancūzai nusigando praragėję, jog karas jau visai čia pat. Kad numaldytų pabaisą, didieji melagiai (be to, atrodytų, ir beviltiškai naivūs) sušėrė jai Austriją, paskui Čekoslovakiją. Na, Austrija – tai gražuolė Viena, Strausso valsai, Dunojus... Ak, bet austrai gi vis vien kalba vokiškai! Čekoslovakija?! Tiesą sakant, jos prezidentą Tomášą Masaryką vadino Europos sąžine. Na ir kas? Sąžinė neturi piniginės išraiškos. Todėl britui Neville’iui Arthurui Chemberlainui toji valstybė tebuvo „...tolima, beveik nežinoma, nereikšminga šalis“. Ką gi, primelavo sau ir pasauliui, kad karo nebus, nors puikiai jautė, jog Hitlerio rajumas ne mažės, o tik augs. Net paauglys žino, kad, laiku nenuleidus šliuzo, srovės nebesustabdysi. „Didieji vyrai“ buvo ne naivuoliai, o melagiai. Sau ir kitiems. Juokinga tikėti juos nežinojus, jog laiku nesustabdžius agresoriaus teks mokėti didžiausią kainą. Ir sumokėjo. Ne tik savo, bet ir kitų sąskaita. Karas nusinešė milijonus gyvybių, paliko griuvėsius, sužalotus gyvenimus. Jo randai peršti iki šiol.
Bet baigėsi! Pagaliau! Neilgai trukus išlindo antroji hidra – Stalinas. Ką daryti? Ai, apsimesime, t. y. pameluosime, esą mandagūs ir džentelmeniškai įdėsime į jo tabokinę ne tik Baltijos šalis, bet ir visą Rytų Europą. Užganėdinta hidra kurį laiką tylės, o du melagiai – Franklinas Rooseveltas ir Winstonas Churchillis – mėgausis laikina ramybe ir savo galybe. Didelio čia daikto, kažkokios ne kažin ko vertos tautos. Tarkim, ukrainiečiai ar lenkai. Apie Baltijos tris tautas burnos aušinti neapsimoka: gyventojų po kelis milijonus, bet, svarbiausia, naudingųjų iškasenų jų teritorijose nėra ir nenusimato.
„Didieji“ melavo sau ir kitiems kad, parduodami tautas, nusiperka ramybę, kitaip sakant, taiką. Aišku, pasauliui nuraminti, jam užliūliuoti visada galima pakalbėti: „O, rusų kultūra! Kokios gelmės, koks minčių ir jausmų vingrumas! Tas Dostojevskis, Šostakovičius, Stravinskis! O mokslas, mokslas! Mendelejevas, Lomonosovas, Lobačevskis! Argi gali pasauliui pasiūlyti ką nors lygiaverčio kokie lietuviai, latviai, estai? Arba čekai, vengrai, ukrainiečiai? Tai smulkmė, kurios paisyti neverta.“
Na, bet hidra yra hidra, todėl vėl teko mokėti didžiulę kainą. Dar daugiau milijonų gyvybių, dykynės vietoj miestų, sunaikinta ekonomika, sužaloti daugybės milijonų žmonių gyvenimai. Ir Hirosima, Nagasakis.
Kaip žinoma, hidra turi savybę regeneruotis ir mutuoti. Todėl paskui atėjo botulininis žmogeliukas. Toksai joks. Neįsimenamos išorės, neiškalbingas, pilkas KGB pulkininkas, gerai mokantis vokiškai ir puikiai išmuštruotas KGB mokyklose. Pagal keistą likimo užgaidą žmogeliukas tame pačiame Miunchene, kur prieš karą buvo numestos slibinui į lovį Austrija su Čekoslovakija, kai ką pasakė. Ką? Ogi atvirai ir tiesiai pareiškė, kad Rusija kovos su kiekvienu, kas trukdys jos imperijos plėtrai. Pasaulis po tokio pareiškimo turėjo sunerimti. Bent jau sąžiningi jo žmonės. Tačiau net nesureagavo. Truputį pačirpavo ir tiek. Kai pažadinta po 45 metų miego mutantė hidra-meška pareikalavo maisto, ėmė riaumoti ir ryti Gruziją. Suėdė. Pasaulis vėl, kaip buvo išmokytas Itone, Harvarde ir Jeilyje, išreiškė diiiidelį susirūpinimą. Na, bet pagaliau ką ten ta mažutė Gruzija... Tegu meškutė pasisotina, juk toks mielas gyvūnas. Paskui meška mostelėjo letena, ir tam tikru nepatogiu tikslu skridęs Lenkijos prezidento lėktuvas subyrėjo į šipulius žvėries teritorijoje. Kartu su prezidentu ir politikos bei lenkų kariuomenės asais. Ir ką? Ir nieko. Meška nekalta, lenkų pilotai (prezidentinio lėktuvo!) suklydo ar buvo pavargę.
Romualdo Rakausko nuotrauka
Kadangi „mandagus“ pasaulis sutinka žodžiais pareikšti didelį ir net labai didelį susirūpinimą bei užblokuoti vieną, kitą sąskaitą savo bankuose, meška nušleivojo į Krymą, skaniai suėdė, apsilaižė ir dabar letena talžo Ukrainą. A, tegu sau talžo! Mes primelavome, kad esame susirūpinę ir dabar turime laiko tykiai sau mėgautis gyvenimu. Juolab kad meška turi ne tik naftos, dujų, bet ir medienos, kokių tik nori iškasenų. Tarp jų – urano... Ukrainiečius žudo? Negali būti. Pagaliau jei ir žudo, tai ar dėl to su ja pyksimės? Kad Malaizijos lėktuvą susprogdino, tai jau negerai. Olandai labai garsiai rėkia. Nors tiek to: parėkaus ir primiršę nustos. Antra vertus, ne tokia ir didelė bėda tas lėktuvas. Trys šimtai gyvybių ne priežastis erzinti mešką.
Meluoti galima daug, ilgai ir įtikinamai. Be to, vilkinant laiką. Cinizmas čia nieko nevaidina. Jis už kadro. Žudomieji, skriaudžiamieji, silpnesnieji negali nieko padaryti. Jiems telieka šaukti: „Gelbėkite!!!“ Šauksmai tyruose. Lietuva irgi tai patyrė.
O paskui už melą, apsimetinėjimą, kad nesuvokė pavojaus masto, teks mokėti pačią didžiausią kainą. Ir sumokės. Visi. Didžiausia kvota teks silpnesniems. Bet kol kas galima žaisti „diplomatiją“ reiškiant susirūpinimą, nors Hanibalas jau prie vartų.
