Amos Gonzalez / unsplash.com nuotrauka
Kunigas Jonas Jūraitis
„Tik didelis sielos kančių kapitalas gali sąžiningą išpažinimą esant elgeta paversti išmaldos gėriu.“ Šį sakinį apie elgetą Martinas Liuteris parašė likus kelioms dienoms iki savo mirties. Ir gera linkinčio šio žmogaus draugo, ir jo tikro priešo vertinimai sutampa. Martynas Liuteris, kaip reta kuris iš dvasingų jo laikmečio žmonių, kentėjo dėl žmogaus širdies tamsumo ir su tuo susijusio nutolimo nuo Dievo, bedugnės tarp švenčiausiojo Dievo ir žmogaus. Mintis apie elgetą gimė iš baisios sielos kančios. Mes negalime pritarti Liuterio įsitikinimams. Tačiau mintis apie elgetą yra teisinga.
Meldžiu! „Melskit už mus“, – meldžiasi katalikų bendruomenė. Apaštalai, kankiniai, išpažinėjai, mergelės ir našlės bei visas Dievo liudininkų debesis Visų šventųjų litanijoje žygiuoja per įkaitusių akmenų plokštes ir besidriekiančias pievas. Jiems užtariant, tegul Dievo gailestingumas tinkamu laiku siunčia saulę ir lietų.
Prašytojų procesijoje visi yra elgetos. To įrodinėti nereikia. Žmonės yra per daug priklausomi nuo aukščiausio Davėjo. Bet ne kiekvienas elgeta nusistatęs kaip elgeta. Tai nėra dovanojama, o tik iškovojama individualios valios ir vienatvės sąskaita. Sumenkinant savigarbą prašančiojo maldoje ima augti tikras elgetos jausmas. Tarp maldautojų žygiuoja visokio plauko elgetos.
Primityviausiame elgetos lygyje stovi tie žmonės, kurie eina savo ydingais keliais, kol poreikis nepriverčia juos pamąstyti apie Davėją. Priversti jie palieka tuščią kiaulių lovį, kad grįžtų pas savo tėvą kaip elgetos. Vos pasisotinę, jie vėl grįžta į savo seną mėšlą, į nuodėmę.
Prie procesijos prisijungia nemažai nedėkingų elgetų. Tai žmonės, kurie niekada nėra patenkinti savo likimu. Jie slapta nekenčia Davėjo, nuo kurio priklauso. Toks elgetavimo būdas yra plačiai paplitęs. Kiekvieną dovaną jie priima kaip savaime suprantamą dalyką. Nedėkingumas yra tikriausias žemo ir primityvaus elgetos požiūrio ženklas. Daugelis žemiškų davėjų įžeidinėja ir žemina elgetą iki jo asmenybės gelmių. Bet Dievas yra labai malonus Davėjas. Jis duoda daugiau, nei žmonės moka paprašyti. Jis tausoja ir vertina jų pačių sugebėjimus.
Prašytojų procesijoje yra labai ypatingų elgetų. Jie tiki, kad yra aukščiau bet kokios dovanos ar atlygio. Jie niekina Dievo pažadą atlyginti ir niekina visus, kurie to siekia. Savo prieblandoje jie galvoja, kad myli gėrį dėl jo paties. Jie yra nelaimingi save apgaudinėjantys „šventieji“, laikantys save tobulesniais, nei yra iš tikrųjų. Tokio tipo elgetas labai sunku demaskuoti. Vien tik Dievas gali siekti gėrio dėl jo paties. Visi kūriniai, nuo primityviausių vienaląsčių moliuskų iki giliamintiško profesoriaus, yra labai vienpusiški Dievo pilnatvės, žinojimo ir galios gyvenimo dalyviai. Kiekvienas sutvėrimas priklauso nuo to, kuris suteikia „atlygį“, kuris yra pats būties ir turėjimo tobulumas – nuo Dievo. Tik Dievas sau pakankamas. Pamišęs žmogus pretenduoja į Dievo privilegiją siekti ir mylėti gėrį dėl jo paties. Tarsi viskas priklausytų jam vienam.
Dievą dėl Jo paties netobulai myli „tobuli elgetos“ – šventieji. Iš tobulo žinojimo apie savo menkumą išauga šventųjų meilė Dievui kilniausia jos forma, t. y. meilė Dievui, nes Jis yra Dievas, nes yra vertas besąlygiškos meilės. Bet tobulas elgeta žino, kad viskas yra jam dovanota. Šie elgetos yra reti.
Prašančiųjų procesija nutrūksta. Žmogus turi augti tikro elgetos dvasioje. Kiekviena dovana ir kiekviena tobula dovana ateina iš Šviesos Tėvo, kurio turime prašyti Jėzaus vardu. Prašyti atlygio, kuris bus pats Dievas.
Galutinis kiekvieno krikščionio gyvenimo sakinys yra tobulo elgetos išmintis: viskas yra malonė!
Projektą iš dalies finansuoja
