Irutės Jaruševičiūtės nuotrauka iš PJD Madride, 2011 m.
Didžioji atradimų šalis– Portugalija, kažkada atvėrusi vartus naujam pasaulio pažinimui ir išplėtusi žemėlapių ribas, šiais metais liepos paskutinę ir rugpjūčio pirmąją savaites priims jaunuolius į 37-ąsias Pasaulio jaunimo dienas (PJD). Kas ketverius metus PJD vyksta vis kitame pasaulio krašte, suburdamos tūkstančius tikinčio jaunimo iš viso pasaulio!
Šia proga susitikau su gerai nusiteikusia jaunimo grupe: Andriumi Kiliumi iš Kauno arkivyskupijos Jaunimo centro, Justina Tamošiūnaite iš Kauno arkivyskupijos akademinės sielovados komandos, Kristina Trinkūnaite iš Vilniaus arkivyskupijos Jaunimo centro ir LVK Jaunimo reikalų tarybos pirmininku, Telšių vyskupu Algirdu Jurevičiumi.
Kas jus motyvuoja vykti į Pasaulio jaunimo dienas?
Algirdas: Lietuvos Vyskupų Konferencijoje veikia pastoracinė Jaunimo reikalų taryba, kurią sudaro Jaunimo centrų, akademinės sielovados vadovai ir paskirtasis vyskupas. Šiandien mūsų tikslas – pasirengimas Pasaulio jaunimo dienoms. Darome viską, kad kuo daugiau jaunuolių galėtų išvykti į Portugaliją, bei organizuojame kelionę.
Kristina: Skatina patirtis keliauti, kurią įgijau Krokuvoje (2016) ir Madride (2011) vykusiose PJD. Suprantu, kad Portugalijoje bus kitaip vien dėl to, jog keičiuosi amžiumi ir suvokimu, todėl intriguoja pamatyti, kaip dabar jose dalyvausiu. Taip pat azartas vežti grupę, matyti jos dinamiką, pažinti bendrakeleivius, smalsumas, kokių naujų žmonių sutiksiu šįkart, ir leistis į nuotykius, kurie mūsų laukia. O labiausiai skatina piligrimystė, kai nešiesi intenciją ir trokšti susitikti Viešpatį, pajusti Jo artumą. Tokios kelionės – tai šansas. Išėjimas iš patogios zonos – visada ypatingas laikas, kuomet gali leistis būti Viešpaties vedamas.
Andrius: Motyvuoja važiuoti tai, jog šis renginys yra pats didžiausias pasaulyje, skirtas jaunimui. Sutikti daug naujų jaunų žmonių iš viso pasaulio ir pamatyti, kad dauguma jų tikintys. Tuomet supranti, kad nesi vienas. Lietuvos mažesnėse parapijose jaunimo nėra daug, tad masiškumas motyvuoja. Be to, man svarbu susitikti su mūsų visų ganytoju – Popiežiumi bei gauti įkvėpimo darbui Lietuvoje. Popiežius man – lyderis, o tai įkvepia, leidžia pasitikrinti, ar esi teisingame kelyje.
Justina: Svarbus draugystės išgyvenimas su kitais: juk kelionė suartina, joje pamatai visokių žmonių ir visaip. Kadangi ši piligrimystė ilga – tai puikus būdas atviriau pasikalbėti su kiekvienu, ypač su savo komandos nariais. PJD – tai ir galimybė pakviesti netikinčius draugus į kelionę, nes šiose dienose vyrauja šventinė atmosfera bei dvasia. Netikinčiai draugei, kuriai, kaip ir man, patinka futbolas, paaiškinau, kad šis renginys yra kaip Pasaulio futbolo čempionatas, į kurį suvažiuojama iš skirtingų šalių, kur šalys dėvi savo komandos marškinėlius ir pan. Kita netikinti draugė po pirmos kelionės į PJD dabar pati kviečia drauge važiuoti savo draugus, giminaičius!
Šių metų renginio tema „Marija susiruošusi skubiai iškeliavo“. Ką ji reiškia? Kokių minčių įkvepia kelionei? Įdomu, kad PJD Panamoje (2019) tema buvo Mergelės Marijos atsakymas į Dievo kvietimą: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei.“
Algirdas: Mergelės Marijos asmuo įdomus jaunimui. Popiežius posinodiniame apaštališkajame paraginime Christus vivit daug apie ją rašo, nes Marija, būdama labai jauna, apsisprendė grandioziniams dalykams – tapti išgelbėjimo bendradarbe, priimti Dievo dovaną – Jo Sūnų į savo įsčias.
Šventojo Rašto tyrinėtojai sutaria, jog Marija buvo labai jauna ir tikrai turėjo būti paauglė, kai Dievui pasakė taip ir iškeliavo pas gerokai vyresnę savo giminaitę Elzbietą pasidalyti patirtimi. Jaunos mergelės skubėjimas iš Nazareto pas vyresnę moterį ir pasidalijimas naujiena liudija Mariją buvus evangelizuotoją. Šio Evangelijos epizodo parinkimas nepaprastai tinka jaunimo piligrimystei ir jaunuoliams, kurie grįžę namo taip pat evangelizuos savo bendraamžius bei vyresnius.
Liepos 23-iąją bus minima popiežiaus Pranciškaus paskelbta Pasaulinė senelių diena ir pagyvenusių žmonių diena. Popiežius ją susiejo su PJD, kviesdamas jaunuolius prieš išvykstant į piligriminę kelionę ir apmąstant dviejų skirtingų kartų moterų susitikimą aplankyti senelius.
Kristina: Popiežiaus žiniose jaunimui, jo kalbose nuolat pasikartoja veiksmažodžiai: pakilk, išskubėjo, svajokite drąsiai, bėkite kaip pašėlę – tai žodžiai, skatinantys veiksmą. Teko būti Vatikane, kuomet buvo pristatytas posinodinis apaštališkasis paraginimas jaunimui ir visai tautai Christus vivit viso pasaulio jaunimo atstovams. Tuomet akcentavo, kad popiežius kviečia jaunus žmones jau dabar būti veikėjais. Nelaukti, kol užaugsi, kol pasieksi tam tikras pozicijas. Jau dabar su visu širdies atvirumu, entuziazmu kurti Bažnyčią. Kai kur popiežius labai drąsiai kviečia pasakyti vyresniajam, jei matai jį klystantį. Pasaulio jaunimo dieną, kuri vyksta lapkritį, skambėjo tas pats leitmotyvas: eiti, keliauti, atsistoti, išeiti, išskubėti ir kiti žodžiai, kviečiantys į intensyvų veiksmą, keliavimą, susitikimą ir darymą.
Ar šįsyk jaunimas turi noro ir drąsos, ar atsiliepia į kvietimą keliauti į Portugaliją?
Algirdas: Kol kas nežinome galutinio skaičiaus, bet yra daugiau kaip 400 užsiregistravusių dalyvių. Dar neturime informacijos apie pavienius bei išeivijoje gyvenančius ir žadančius atvykti lietuvius. Tikimės, kad Lietuvos Bažnyčiai atstovaus apie 500 jaunų žmonių. Be to, registracija tęsiasi iki liepos 11 d.
Jaunimas kviečiamas keliauti, ir visi su noru rengiasi, bet ne visiems leidžia galimybės. Kelionė kainuoja, taigi atsiranda finansinių kliūčių. Jaunimas turi įsipareigojimų: dirba, nes reikia užsidirbti mokslams. Kai kurie džiaugsmingai užsiregistravę vėliau rūškanu veidu atsisakė kelionės, nes gavo pasiūlymą vasarą dirbti. Kai kurie jaunuoliai, turėdami mažiau finansinių galimybių, naudodamiesi savo kūrybiškumu viską daro, kad kelionė pavyktų. Pvz., parapijose Verbų sekmadienį ruošė ir pardavinėjo verbas už auką, Kaune prie arkikatedros dalijo simbolines dovanėles ir rinko aukas, sakydami: „Mes norime pamatyti popiežių, padėkite mums.“ Ir žmonės atvėrė širdis bei pinigines, kad daugeliui nepasiekiama svajonė būtų įgyvendinta.
Kaip vyksta pasirengimas ir kokia pati kelionės struktūra?
Kristina: Piligrimystė prasideda dar neišvykus, ruošiant širdį, mąstant intenciją, susipažįstant su žmonėmis, su kuriais ilgai reikės būti kartu. Taip pat svarbu suvokimas, kur ir kaip važiuoju, juolab turime temą, kurią reflektuojame pasirengimo metu. Kiekvienas piligrimas turi savo tikėjimo „ūgį“: vieni nepraktikuojantys, kiti –brandūs. Todėl svarbu būti „tame pačiame puslapyje“ ir pamėginti kartu melstis. Kalbėdamiesi pasirengimo grupėse žmonės turi galimybę kartu augti. Todėl sakome, kad pasirengimas labai svarbus.
Pasirengusios grupės vyksta į PJD šalies vyskupijas ir ten praleidžia pirmąją savaitę. Visos Portugalijos vyskupijos, priimančios jaunimą, turi panašias programas, pasiūlytas PJD komandos. Vyskupijų dienos – tai tarsi sumažintas PJD formatas, kai jau susitinka jaunimas iš įvairiausių pasaulio šalių, gyvena portugalų šeimose, susipažįsta su įspūdingiausiomis to regiono vietovėmis, meldžiasi kartu parapijose, dalyvauja kultūrinėje veikloje. Atvykę piligrimai prisiliečia prie parapijų gyvenimo ir priima jų svetingumą, o žmonės atveria savo širdis ir dalijasi tuo, ką turi geriausio. Tačiau kartu kažkuria prasme „sūdoma“ Portugalija, tai yra vyksta evangelizacija.
Vėliau visi iš vyskupijų susirenka Lisabonoje. Taip vyksta evangelizacija, nes tokiu būdu visa šalis turi progą atkreipti dėmesį į Bažnyčią ir jaunimą. Kitą savaitę Lisabonoje būna įvairiausių veiklų – nuo kultūrinių iki dvasinių renginių. Žmonių paprastai PJD mieste būna neįtikėtinai daug. Svarbiausi šioje dalyje, mano nuomone, yra bendri renginiai – kai visi piligrimai eina Kryžiaus kelią, vėliau vienoje didžiulėje erdvėje vyksta Mišios kartu su popiežiumi. Tada naktinė vigilija bei visų piligrimų nakvynė po atviru dangumi – tai PJD „vinis“. Ryte paprastai pažadina, jei ne kaimynai iš Afrikos arba Pietų Amerikos, tai muzika nuo scenos, kviečianti rengtis sekmadienio išsiuntimo Mišioms kartu su popiežiumi Pranciškumi.
Pats įsimintiniausias momentas man buvo adoracijos naktis tyloje su keliais milijonais jaunų žmonių. PJD Madride (2011) adoracijos metu pakilus didžiulei audrai visi išlikome tyloje nieko nepaisydami. Drauge buvo ir popiežius Benediktas XVI, nors jo drabužius plaikstė vėjas ir jį kalbino pasišalinti, popiežius liko kartu su jaunimu audroje. Šis įsimintinas momentas žadino apmąstymus: juk panašiai vyksta ir mūsų kasdienybėje. Tad linkiu mums ne audros, o gelmės toje tylos akimirkoje.
Andrius: Vyskupijų dienose galėsime pažinti vietinę Portugalijos kultūrą ir Bažnyčią, žmonių svetingumą, o atkeliavus į Jaunimo dienas Lisabonoje jau antrą dieną patirsime jaunimo festivalį visame mieste, truksiantį visą savaitę. Įvairiausi renginiai vyks gatvėse, skveruose. Žinau, kad Lietuvos jaunimo dienų choras taip pat ten turės savo pasirodymą. Tris dienas rytais bažnyčiose šalys turės savo katechezes. Lietuviai taip pat susitiks, o katechezes jiems sakys net trys iš Lietuvos atvažiavę ganytojai: vyskupas Algirdas Jurevičius, arkivyskupai Gintaras Grušas ir Kęstutis Kėvalas.
Irutės Jaruševičiūtės nuotrauka iš PJD Madride, 2011 m.
Po Panamoje vykusių PJD turėjo būti Lietuvos jaunimo dienos, bet neįvyko dėl pandemijos. Vėliau mažai buvo girdėti apie didesnes jaunimo veiklas Lietuvoje. Ar gali būti, kad pandemija paveikė bažnytinio jaunimo gyvastingumą?
Algirdas: Visų Jaunimo dienų tikslas yra suteikti jaunimui galimybę ir įgalinti, kad jis būtų aktyvesnis savo bendruomenėse ir parapijose. Šventės duoda impulsą ir pakylėja. Taip, mums nepavyko padaryti Jaunimo dienų Lietuvoje dėl pandemijos, o vėliau prasidėjo pasirengimas PJD. Taip pat artėja 2025-ieji jubiliejiniai metai, kai visas pasaulis keliaus į Romą. 2024 m. rengsimės į pasaulinę ministrantų piligrimystę Romoje. Taigi, galbūt labiau orientuosimės į dalyvavimą tuose renginiuose. Lietuvoje labai pasiteisino Jaunimo sielovados forumas, kuris jau numatytas kitų metų kovą. Matome, jog svarbu rengti jaunimo vadovus-lyderius. Ieškome įvairių formų, kurios pasiteisintų, būtų vaisingos jaunimui ir įveikiamos.
Kristina: Pandemija formavo naujus mūsų įpročius ir padarė poveikį. Neturėjome didesnių renginių jaunimui keletą metų, kurie yra ir labiau matomi, apie juos kalbama. Tuomet susidaro įspūdis, kad darbai vyksta. Kai tokių renginių nėra, atrodo, kad nieko nevyksta, tačiau buvo daroma nemažai lokalių darbų. Mums kilo klausimas: ar tikrai reikia tik didžiųjų renginių? Galbūt geriau dirbti lokaliai ir tik paskui daryti didžiuosius renginius? Į pastoracijos tarybą sunešame požiūrius iš skirtingų vyskupijų, taip turime bendrą Lietuvos Bažnyčios vaizdą.
Ar jaučiate tai, ko jaunimui reikia šiandien? Ar jaunimas turi galią laisvai išsakyti savo požiūrį ir veikti Bažnyčioje? Ar vis tik vyskupų įgaliojimai lemia jūsų pasirinkimus?
Kristina: Pastoracijos taryboje kalbamės tik apie didžiuosius renginius. Aš galiu kalbėti tik apie Vilniaus arkivyskupijos patirtį. Arkivyskupijos jaunimas bendrauja su savo arkivyskupu, ir aš jaučiu, kad visada galiu sakyti, ko reikia jaunimui ir kas šiuo metu svarbu. Kartu su arkivyskupu Gintaru Grušu bendraujame ir kalbamės, jis visada klausia mano nuomonės ir koks yra poreikis. Kadangi arkivyskupas nuolat keliauja, tai mes tampame akimis ir rankomis, galinčiomis atnešti pojūtį, kuo dabar gyvena jaunimas. Visada galime drąsiai išsakyti savo mintis. Aišku, ne visada pavyksta rasti efektyvių sprendimų, bet visada ieškome, ką galime padaryti kartu. Du kartus per mėnesį su savo ganytoju susitinku einamajame posėdyje, ir tai parodo, kad jis nori girdėti, žinoti ir kartu spręsti dalykus.
Andrius: Jaunimas turi daug galių Bažnyčioje. Svarbu, kad jis tik rodytų iniciatyvą. Jei jaunimas eina tinkama linkme, kunigai leidžia jaunimui veikti.
Ko tikitės iš PJD? Ar vykstant karui Ukrainoje šios PJD nešasi širdyje šį įvykį?
Algirdas: Popiežius visada kukliomis savo priemonėmis stengiasi judinti taikos klausimą Ukrainoje. Arkivyskupas Visvaldas Kulbokas, neseniai lankęsis Lietuvoje, perdavė, kad taikos klausimas yra labai komplikuotas, ir žmogiška puikybė, noras spręsti ginklais yra labai galingi. O kai jaunimas susirenka, visada meldžiasi už taiką, ypač Ukrainoje. Manau, kad PJD bus akcentuojama taika. Taip pat neabejoju, kad šiame renginyje susitiksime jaunimo iš Ukrainos. Kai dalyvavau PJD dar praeitame tūkstantmetyje Paryžiuje (1997), buvo pristatytos atvykusios jaunimo grupelės iš kariaujančių kraštų, ir mums tai buvo liudijimas. Įdomu, jog kai buvo pasirinkta Portugalija rengti Jaunimo dienas, karas Ukrainoje nevyko. Turint galvoje Mergelės Marijos apsireiškimus ir žinias Fatimoje, tai rodo, kaip Dievas veda Bažnyčią ir jai duoda ženklų.
Andrius: Mano vidinis troškimas, kad grupė, su kuria važiuojame į PJD, tie jaunuoliai, kurie dar yra neatradę tikėjimo, pamatytų platesnį Bažnyčios vaizdą. O tikintys būtų įkvėpti sugrįžę namo pasilikti ir tarnauti Bažnyčioje bei norėtų padėti kitiems ją atrasti.
Justina: Sau ir kitiems linkiu būti nustebintiems šioje piligrimystėje. Noriu važiuoti atvira širdimi ir kad kiti tai pastebėtų. Taip pat pažinti kitus, kitą kultūrą. Labai norėčiau, kad važiuojantis jaunimas taptų bent kiek artimesnis Bažnyčiai, ją pamatęs kitoje šviesoje ir kitomis spalvomis.
Kristina: Norėtųsi, kad kiekvienas patirtų asmeninį susitikimą su Dievu. Iš šio susitikimo kyla visa kita: tarnystė, pasišventimas kasdienei maldai ir evangelizacija.
Algirdas: Du dalykai – kad jaunimas patirtų Dievo veikimą savo gyvenime ir kad įvyktų susitikimas su kitais, ypač su Viešpačiu. Kad jaunimas iš skirtingų parapijų sugrįžęs nebijotų savo nuotaikos ir dvasios perteikti parapijiečiams, jaunimo grupei. Kad sugrįžę neužgesintų tos dvasios.
Ar yra sumanyta kokia nors programa arba PJD tęstinumas grįžus? Kaip padėti jauniems žmonėms, kurie sugrįžta užsidegę kurstyti tą ugnį toliau?
Algirdas: Jaunimo pastoracinėje taryboje jau esame kalbėję, kad rudenį norėtume pakviesti grupes organizuoti susitikimus, kai aprims pirminiai įspūdžiai ir liks dalykai, turintys išliekamąją vertę, ir jais pasidalyti.
