Jonathan Borba / pexels.com nuotrauka
Ada Siege
Per Lietuvą (ir ne tik) tįstant vaikų gimstamumo mažėjimo rodiklių šešėliui, demografinės krizės galimas priežastis spaudoje ir medijose narsto ekonomistai, politikai, visuomenininkai, dvasininkai. Tema labai aktuali ir svarbi, tad manęs nė kiek nenustebino, kad Lietuvos socialinėse medijose sužibėjo šių metų kovą Oskarų apdovanojimuose Jessie Buckley (geriausias aktorės vaidmuo filme Hamnet, 2026) pasakyta kalba, šlovinanti motinystės grožį.
Už motinystės chaoso grožį, – taria aktorė, kalbą pradėdama padėka savo vyrui ir sakydama, jog norėtų su juo susilaukti dvidešimties tūkstančių vaikų. Sutikite, koks gražus ir kilnus noras!
Taip pat gan greitai socialiniuose tinkluose po aktorės kalbos perskaičiau aktyvaus visuomenininko teiginį: iš tiesų, kai moteris yra vyro mylima, ji nori gimdyti vaikus. Ir čia savy išgirdau: jokiu būdu!
Labai aiškiai pamenu, kad po pirmagimio gimimo gan ilgą laiką sakiau, jog ir vieno vaiko pakanka. Gana. Jeigu galėčiau pasirinkti – norėčiau pagimdyti iškart trimetį. Kikendavau, kai naršydama internetą matydavau frazes: „Auginu dvimetį. Kada visa tai baigsis?“ arba „Jei nerėki ant savo vaikų – per mažai praleidai su jais laiko.“ Tikrai taip, kaip aktorė Jessie Buckley sako: Už motinystės chaoso grožį!
Poliklinikoje, belaukdama tyrimų, sutinku pažįstamą psichologę. Pasidžiaugusios antragimio laukimu, toliau smagiai pliurpiame mamystės ir vaikų reikalais. Išklausiusi mano nuogąstavimus, kad toliau sėkmingai vis dar norėčiau „pagimdyti trimetį“, šypsodamasi palinki išgyventi ir patirti antragimio gimimo ir auginimo saldumą. „Patikėk, – sako man, – tikrai viskas bus lengviau ir paprasčiau, nes jau turi patirties.“ Ir tikrai, ji teisi. Saldumas. Gimimo ir auginimo. Tikrai lengviau, paprasčiau, kai žinai, kas laukia, bet...
Laukdamasi pirmagimio labai daug skaičiau apie kūdikių ir mažųjų raidą. Tačiau vienas „bet“...
Štai knygoje pro mano akis praslysta tokia frazė: naujagimiai žindo nuo 8 iki 10 kartų per parą. Teiginys besvoris, toks sklandantis ore, gal net kiek savotiškai romantiškas, nes aš dar kol kas net neįsivaizduoju, kad šio teiginio įsikūnijimas man tiesiogiai reikš kokias tris paras kėlimąsi kas pusvalandį, nes, matote, augimo šuolis ir ponaitis mokosi vaikščioti.
Kad ir dabar. Rašau šį straipsnį laikrodžiui mušant gerokai po... Kai p a g a l i a u visi namiškiai miega, kai po dviejų valandų vakarinio nešiojimo, sūpavimo, žindymo etato, tarpuose gūglinant temą „kūdikių verkimas vakarais“ ir konsultacijų su chatgpt, gal tai „raganų valanda“ ar pilvo diegliukai, prasklaidžius mamišką smegenų rūką linkstu prie to, jog noriu jums pristatyti patį svarbiausią, patį gražiausią, patį nuostabiausią mūsų gyvenimo tarpsnį, vaikystės mažiaus tarpsnį (kurį, tiesą sakant, aš kartais norėčiau „prašokti“) – ankstyvosios vaikystės etapas. Nuo 0 iki 3 metų.
Mes pasėjome sėklą, ir laikas pakeisti savo požiūrį į kūdikius.
Ilgą laiką vyravo įsitikinimas, kad kūdikiai nesugeba suvokti, kas vyksta aplink. Juk jie tik „valgo, miega ir verkia“. Vėliau pagaliau sužinojome, kad yra absoliučiai priešingai – pirmaisiais savo gyvenimo mėnesiais jie mokosi labai daug, tad ginkdie, kad tik nepavėluotume su raida, puolėme pirkti brangiausius įrenginius ir žaislus, nors tereikia tik vieno vienintelio stabtelėjimo. Sustokime.
Televizijos laidoje Sentimentai laidos autorė kalbino vieną žymiausių Lietuvos vaikų gydytojų – profesorių Rimantą Kėvalą. Labai ilgai nešiojausi jo žodžius, nes palietė širdį ir išgyvenau kvietimą grįžti prie šaknų. Gydytojas dalijosi savo patirtimi, jog nebežinome, kaip auginti vaikus, nepasikliaujame savo instinktais. Užuot glaudusi, mylavusi, čiūčiavusi savo naujagimį, mama apsistato linguojančiais, grojančiais, vibruojančiais gultukais, be saiko prisisiunčia kūdikiui auginti skirtų programėlių, o akis sukiša į telefoną.
Pažvelkime į kūdikį su unikaliais jo poreikiais: ko jis nori išmokti, ir kaip galime rūpestingiau ir neskubėdami jam padėti.
Norėčiau su jumis pasidalinti knygos Montessori kūdikis įžvalgomis:
• O jeigu su kūdikiais elgtumės pagarbiai ir atsiklaustume jų leidimo, prieš ką nors darydami?
• Jeigu pirma stebėtume savo kūdikį, užuot skubėję viską taisyti?
• Jeigu suvoktume, kad kūdikiai nuo pat gimimo (ir net būdami gimdoje) jau geria į save informaciją visomis juslėmis?
• Jeigu sauskelnių keitimas, maitinimas ir migdymas iš kuo skubiau norimų pabaigti buities darbų virstų ryšio akimirkomis?
• Jeigu nebandytume spausti jų į tokias padėtis, kokioms jie dar nėra pasirengę, nesodintume ir nevedžiotume už rankos, kol jų raumenys dar tam nėra pasiruošę?
• Jeigu išmoktume į kiekvieną kūdikį žvelgti kaip į unikalią sielą, o į save– kaip į jų vedlius šioje planetoje?
Projektą iš dalies finansuoja
