Tėvas Antanas Saulaitis SJ
Ahmed Akacha / pexels.com nuotrauka
Sausio maldos intencija: Melskimės, kad migrantai, pabėgėliai ir karo aukos visada turėtų teisę ir prieigą prie švietimo, kuris būtinas kuriant geresnį pasaulį.
Pokarį ketverius metus lankęs pradines klases, aš atsimenu du dalykus. Kai įeidavome į klasę, akys pirma krypdavo prie lentos: gal kartais lovelyje po juoda siena yra kreidos gabalėlis. Net ir vaiko kūnas nujaučia, kai trūksta kalcio. Nejučiomis čiumpi ir sukramtai. O žiemą ketvirtoje klasėje mokiniai iš eilės ateidavo į mokyklą anksčiau už kitus ir užkurdavo metalinę krosnelę. Nemalonu, kai per klaidą per daug užkuri, krosnelė labai karšta, kone reikia atidaryti langą ir duris...
Prie švietimo priklauso ir vietos sąlygos, kad būtų erdvės pertraukoms ir pažaisti, ypač karo nusiaubtose srityse. Labai pavojinga žaisti su plytgaliais, sudaužyta įranga ar prietaisais, o jeigu tai dar pašauti lėktuvai, nutilusios patrankos... Kol nėra viešai tvarkomo švietimo, tėvai ir motinos stengiasi patys savo vaikus pamokyti, lyg pamokėlę pravesti ar palydėti dėmesiu jų skaitymą ar rašymą. Kartais kelios šeimos apsiima kartu savo vaikus ganyti ir kiek pamokyti.
Pabėgėlių, migrantų skaičius pasaulyje milijoninis. Ir juos priėmusios šalys, ir pasaulinės įstaigos stengiasi kuo greičiau parūpinti patalpas, gaminti vadovėlius, rasti mokytojų, aprūpinti mokyklas bandelėmis ir kakava, maistu gal du kartus per dieną. Kartais tenka mokytis ne tik savo, bet ir naujos gyvenvietės, kur įsikurta, kalbos. Ar tarptautinės. Prie viso to priklauso ir sveikatos priežiūra – mokinių akių, dantų ir visa kita, kad galėtų kuo saugiau, sveikiau augti, mokytis ir bendrauti.
Norintieji paremti vaikų globą bei ugdymą, paprastai jungiasi į draugijas, savanoriškas organizacijas, pagal galimybes prisidėdami prie jaunuomenės auklybos ir pagarbios benamių globos.
