Lygiai prieš metus spalio Artumoje kalbėjomės su misionierių pora iš Malaizijos – Jude ir Veronica Antoine. Jie taip pamilo Jėzų, kad paliko pelningus verslus ir tapo misionieriais. Norėdami atsidėkoti, kad iš Europos atvykę misionieriai jiems paskelbė Gerąją išgelbėjimo žinią, dabar jie patys nori čia sugrįžti ir priminti bei liudyti, kaip Dievas mus myli ir nori išgelbėti kiekvieną žmogų...
Šįsyk pakalbinom Lietuvoje ir apsilankiusias jų dukras Lavinią ir Alicią Antoine: kaip nutiko, kad jos ne tik nenusigręžė nuo savotiško tėvų gyvenimo būdo, bet jau septynerius metus pačios misionieriauja? Viena pradėjusi dirbti psichologe, o kita – rinkodaros kompanijoje, norėjusi pradėti mados žurnalą... Tačiau dabar abi vadovauja jų pačių įkurtai tarptautinei misijų organizacijai, vienijančiai katalikų misionierius visame pasaulyje.
– Užaugote katalikų misionierių šeimoje. Krikščionims tėvams vienas svarbiausių rūpesčių – perduoti tikėjimą savo vaikams.Taigi, kaip jūs šeimoje su tokiais aktyviais tėvais išgyvenote savo tikėjimą?
Lavinia Antoine
Lavinia: Šį klausimą mums užduoda daugelis. Mūsų tėvai užsidegę pasakodavo, kas yra Dievas ir ką Jis daro. Augant tai labai padėjo, tačiau vis tiek reikėjo asmeninio susitikimo. Tėvai tarsi padėjo tam pagrindą.
Alicia Antoine
Alicia: Stebėdama juos mačiau, koks realus Dievo buvimas jų ir mūsų šeimos gyvenime.
– Ar vaikystėje nemaištavote, tarkim, neatsisakydavote eiti į mišias?
Lavinia: Tėvai suteikė mums daug laisvės, normalų jaunimo gyvenimą. Mūsų nevertė dalyvauti rekolekcijose ar seminaruose, o į sekmadienio mišias eidavome savo noru. Jei pasiimdavo į misijas užsienyje, visada pasirūpindavo, kad ką nors pamatytume ar nusipirktume. Be abejo, mes nežinome, ką reiškia tėvai, ryte tradiciškai išeinantys į darbą, o vakarop grįžtantys.
Alicia: Man jie yra tikrai puikus Jėzaus meilės ir gerų tėvų pavyzdys. Kai klausinėdavom apie tikėjimą, Bibliją ir pan., jie kantrai aiškindavo, atsakydavo. Tikrai mums padėjo jaustis saugiai. Nereikėjo maištauti. Jie linksminosi kartu su mumis. Dažnai drauge žiūrėdavome filmus arba kur nors išeidavome. Kai suaugome ir norėjome paragauti alaus, tai padarėme su tėvais. Negalvojom, kad tai, ką jie sako apie Dievą, yra nesąmonė, buvom visi artimi.
Lavinia: Jie labai atviri, taip pat turintys savo silpnybių, kaip visi normalūs tėvai. Didžiausias maištas paauglystėje, kurį galiu prisiminti, buvo toks: „Aš nenoriu eiti į šią programą, todėl neisiu.“ Bet tai niekada nebuvo nukreipta prieš Dievą.
Alicia: Galbūt labiau maištavome prieš tapimą misionierėmis, nes kiti aplinkiniai dažnai porgnozavo, kad jomis tapsime. Visada atsakydavome: „Ne, ne, ne, tai ne mūsų gyvenimas!“ Patys tėvai niekada mūsų neskatino tapti misionierėmis.
– O draugai jūsų aplinkoje buvo tokie kaip jūs?
Lavinia: Buvome vienintelės tokios. Malaizijoje yra labai daug religijų. Sakyčiau, visi mano draugai buvo kitokie. Jie negalėjo suprasti, ką reiškia būti misionieriumi ir gyventi tikėjimu. Iš tėvų išmokome nestatyti sienos su pasauliu. Jie tolerantiški gyvenantiems kitaip.
Alicia: Vaikystės draugai mus paerzindavo. Tačiau Bažnyčios aplinkoje tikintys draugai gerbė mūsų šeimos pasirinkimus. Tai visada padrąsindavo. Universitete turėjau daug draugų katalikų, jau seniai nebeinančių į bažnyčią. Jie dažnai pasišaipydavo, bet aš vis tiek gyvenau pagal savo tikėjimą.
– Ar nebandei jų sugrąžinti į Bažnyčią?
Alicia: Pasakodavau apie savo kelionę su Dievu.Niekada jų nespaudžiau. Pakviesdavau prisijungti prie susitikimų. Kartais ateidavo.
Lavinia: Mano patirtis šiek tiek kitokia. Man buvo labiau gėda. Prisimenu, ėjau į pokalbį dėl stipendijos krikščioniškame koledže. Pasiruošiau atsakyti į visus klausimus apie išsilavinimą, kodėl man reikia stipendijos. Bet direktorė paklausė: „Ką dirba tavo tėvai?“ Nustėrau: „O ne, kodėl šis klausimas?!“ Teko pasakyti, kad jie dirba Bažnyčioje. Ir ji labai susidomėjo, pokalbis sukosi tik apie mano tėvus ir jų darbą, jokių klausimų apie mano pasiekimus. Juokingiausia, kad iš maždaug dviejų šimtų studentų jie atrinko keturis, ir aš buvau tarp gavusių visą stipendiją. Šlovė Dievui!
Alicia: Aš buvau drąsesnė kalbėdama žmonėms, o Lavinia šiek tiek uždaresnė. Mūsų charakteriai skirtingi.
– Vaikystėje ir paauglystėje turėjote daug asmeninės Dievo patirties. Tai padėjo augti ne tik tėvų, bet ir savo tikėjime. Ar galėtumėte daugiau papasakoti?
Lavinia: Vaikystėje daug įtakos darė rekolekcijos ar susitikimai, į kuriuos vesdavosi tėvai. Mes ten būdavome, girdėdavome Dievo Žodį, mokymus. Gal tai padėjo pamažu atverti širdis ir skatino apie tai galvoti. Prieš miegą tėtis ateidavo į kambarį, prisėsdavo ir labai paprastai, vaikui suprantamai, mokydavo, kaip melstis, netgi kurti santykį su Dievu.
Tačiau svarbiausias įvykis – 2016-aisiais nuvykus į Pasaulio jaunimo dienas Lenkijoje. Tėtis surinko 40 žmonių komandą iš Malaizijos. Nuvykome ten kaip dalyviai. Pamenu, ten dažnai pati atsiversdavau Šventąjį Raštą.
Alicia: Augdamos apčiuopiamai jautėme Dievo veikimą. Tėtis visada pasakoja istoriją apie batus (žr. Artuma, 2024 m. nr. 10, p. 25–24, red. past.). Nuo mažens buvome skatinamos pačios ieškoti Dievo. Tai tikrai padėjo, nes buvo daugybę mažų susitikimų su Juo.
– O kaip atsitiko, kad galiausiai tapote misionierėmis?
Alicia: Baigusios mokslus, metus padirbėjome ir pagalvojome, kad prieš tęsdamos savo darbą norime bent vienerius metus skirti Dievui. Taigi paskyrėme Jam 2019-uosius. Pasakėme tėčiui ir mamai: „Siųskite mus arba leiskite pasirinkti vietas, kur niekas nežino, kas jūs esate.“
Lavinia: Mes tiesiog norėjome rasti erdvę, kurioje galėtume patirti Dievą savarankiškai, padėkoti Jam už dvidešimt gyvenimo metų ir tęsti savo planus.
Alicia: Pamenu pirmąją misijos mokyklos dieną Australijoje, sėdėjau prie vakarienės stalo ir kalbėjau su naujais man žmonėmis. Viena moteris pažvelgė į mane ir pasakė: „Tu atrodai kaip pamokslininkė.“ Pagalvojau: „O ne! Stengiamės pabėgti nuo žmonių, lipdančių mums etiketes, ir pirmą dieną kažkas man jau aiškina.“ Kai maždaug aštuoni nepažįstami žmonės man pasakė panašiai, tariau Dievui: „Jei tai yra tai, ką nori man pasakyti, pasakyk tiesiogiai.“ Jis tylėjo. Buvo ir daugiau ženklų, bet aš juos neigiau. Kol vienas pamokslininkas, meldęsis už mūsų grupę, kreipėsi tiesiai į mane: „Mergina salės gale, su mėlynais marškinėliais, – Dievas man sako, kad tu atmeti Jo pašaukimą.“ Tą akimirką aš tiesiog palūžau, nebegalėjau pasakyti „ne“. Pamenu, kaip labai išsigandau ir pajutau didžiulę pagarbą Dievui. Kas Jis toks? Jis daug didesnis už visa, ką žinojau iki šiol! Tą akimirką sutikau Jį gyvą savyje ir pasiryžau darbuotis.
Lavinia: O aš vis dar nenorėjau to daryti. 2019-uosius sutikau skirti misijai, o vėliau tikėjausi grįžti prie ankstesnio gyvenimo ritmo. Kai Alicia pasakė: „Aš tarnausiu visą laiką“, pagalvojau: „Ji nusprendė, o man teks keliauti sava kryptimi.“ Man buvo svarbu nepriimti sprendimo tik dėl spaudimo. Norėjau, kad Dievas man patvirtintų, kad būtent tai yra Jo valia man. Ir vieno sekmadienio mišiose pagalvojau: „Dieve, man tikrai reikia aiškumo.“ Kaip įprasta Malaizijoje, mišiose buvo labai daug žmonių, gal apie du tūkstančius. Pamokslo pabaigoje kunigas tarė: „Ko dar lauki? Turėtum eiti į misiją.“ Jaučiausi tarsi būčiau vienintelė bažnyčioje ir Dievas kalbėtų tiesiai man. Nebereikėjo jokio kito patvirtinimo.
– O ką veikia jaunos misionierės iš Malaizijos Slovakijoje?
Lavinia: Kai abi gavome pašaukimą, apie aštuonis mėnesius svarstėme, klausėme Viešpaties, ko Jis nori. Dievas davė viziją įkurti misijų organizaciją, ugdančią jaunus katalikų misionierius visame pasaulyje, kurie būtų pasirengę palikti viską ir tarnauti Viešpačiui. Mums tai pasirodė keistoka idėja, bet Dievas pažadėjo atsiųsti žmonių. Tad Malaizijoje įkūrėme mokinystės mokyklą. Į ją atvyko žmonės maždaug iš 40 šalių. Baigę programą jie patys sakydavo: „Jaučiu, kad Dievas mane kviečia į misiją, tik nežinau, kaip atsiliepti. Ar galiu prie jūsų prisijungti?“
Alicia: Iš pradžių tėvai nebuvo tikri dėl mūsų pašaukimo. Ypač mama. Manau, jie suprato, kaip sunku gyventi tokį gyvenimą, todėl ir nebuvo tikri, kol nepamatė Dievo veikimo.
Lavinia: Tačiau jautėme, kad Viešpats kviečia kurti kažką apčiuopiamo, tarsi bazę. Tik kur? Klausėme Jo. Nenorėjome rinktis tik pagal savo norus, nes mums gerai ir Malaizijoje. Daugiausia kvietimų sulaukėme iš Europos. Sakoma, kad Bažnyčia Europoje miršta, o mes ten matome jaunuolius, norinčius tapti misionieriais. Meldėmės: „Dieve, ar Tu mus ten vedi, ir kur tiksliai Europoje?“
Alicia: Į penkias šalis – Švediją, Vokietiją, Angliją, Lenkiją ir Slovakiją – mus kvietė atvykti kunigai. Kelis mėnesius svarstėme. Galiausiai per mišias pasakėme: „Viešpatie, turi mums parodyti, kur eiti, nes Europoje žmonės laukia.“ Po jų tėtis sutiko seną draugą, kurio nematė daug metų. Tas tiesiog mašinų aikštelėjeje prie bažnyčios už mus ėmė melstis: „Viešpatie, parodyk, kur nori, kad jos eitų?“ Staiga sako: „Ar galvojote apie Slovakiją?“ Aš pravirkau. Lavinia verkė. Jis mums ką tik davė atsakymą!
Lavinia: Kitą rytą užsisakėme lėktuvo bilietus į Slovakiją. Trims mėnesiams – maksimaliam laikotarpiui, kurį Malaizijos piliečiai gali praleisti Slovakijoje. Neturėjome kur apsistot, konkrečios tarnystės ar idėjos. Bet bent jau žinojome, kad tai būtent ta šalis.
Alicia: Tad žengėme šį tikėjimo žingsnį, ir per tris mėnesius įvyko neįtikėtinų dalykų. Dievas siuntė progas tarnystei. Žmonės, kurių nepažinojome, skambino ir kvietė: „Girdėjome, kad esate misionierės, gal galėtumėte ateiti ir pakalbėti mūsų bažnyčioje, pasidalinti savo istorija per rekolekcijas?“
Lavinia: Po trijų mėnesių gavome vizą, kurią paprastai išduoda tik ypatingiems žmonėms. Vienas kunigas parašė net užsienio reikalų ministrui, kad Slovakijai būtinai reikia šių dviejų merginų. Taip mes ir likome Slovakijoje.
– Papasakokite plačiau apie „Misijų namus“...
Lavinia: Programa skirta 20–35 metų jaunimui. Gali dalyvauti ir susituokusios poros, ir vieniši. Mes pačios svajojame turėti šeimą ir gyventi misionieriškai. Manau, kad Dievas kažkuriuo metu pasirūpins ir tuo.
Yra keli įsipareigojimo etapai. Pirmasis – tai mokinystės mokykla. Ji trunka 10 savaičių. Prie jos galima prisijungti nuotoliu iš bet kurios pasaulio vietos. Po to suteikiama galimybė dalyvauti penkių savaičių misijoje. Paprastai rengiame tarpkultūrinę misiją. Vėliau galima įsipareigoti ir prisijungti prie bazės šešiems mėnesiams arba metams. Stengiamės kiekvieną ugdyti asmeniškai. Todėl tiek daug įvairovės, maža mokykla su nedidelėmis grupėmis.
Alicia: Palikti darbą ir įprastą gyvenimą yra labai didelis iššūkis, todėl per tą laiką žmogus atpažįsta, ar jo pašaukimas tinkamas. Mūsų vizija – būti misionierių pašaukimo palydėtojais, o ne „daryti misionieriais“. Turime nuolatinius misionierius, o kiti atvyksta mokytis, kad vėliau grįžtų atgal į savo šalį ir bendruomenes.
Lavinia: Žmonės atvyksta iš viso pasaulio. Jaučiame, kad šiais metais Dievas kviečia atidaryti antrąją bazę Azijoje.
Alicia: Turime viziją, kad misionieriai butų siunčiami į svečias šalis. Taigi, jei esi europietis ir nori dalyvauti tarptautinėje misijoje, vyksi į Aziją arba Afriką, o iš ten – į Europą. Remiamės apaštalo Pauliaus žodžiais korintiečiams, Dievo meilės siunčiamas turi išeiti ir patirdamas Dievo apstybę keliauti ir skelbti žmonėms.
Lavinia: Kaip pasaulietinė misijų organizacija esame tiesiogiai pavaldūs Slovakijos Spišo vyskupijos vyskupui. Susitinkame su juo gana dažnai. Teikiame jam ataskaitas. Misionieriai irgi susitinka. Siekiame, kad jis kasmet teiktų siuntimus misionieriams.
Alicia: Malaizijoje, kurioje pradėjome, priklausome Kvala Lumpūro arkivyskupijai. Kai atvykstame į misiją Malaizijoje, atvedame misionierius pas vietos vyskupą.
– Kaip jūs pragyvenate?
Lavinia: Beprotiškai. Kai sutikome būti misionierės, nusprendėme pasitikėti Dievu ir neimti jokio mokesčio už programas. Nėra stabilumo, bet Dievas kiekvieną mėnesį atsiunčia įvairius žmones, kurie, matydami mūsų darbą ir vaisius, paremia mus finansiškai. Taigi norintys būti misijos dalimi gali prisidėti ir šitaip.
Alicia: Esame visiškai priklausomos nuo Dievo. Jau šešerius metus taip gyvename, ir Dievas pasirūpina viskuo: ir smulkiais, ir dideliais dalykais.
– Jau keletą metų gyvenate Rytų Europoje. Susitikote su įvairiais žmonėmis. Koks jūsų įspūdis apie mus, mūsų Bažnyčią, kuri yra sena? Juk jūs atvykę iš palyginti jaunos Bažnyčios Malaizijoje.
Alicia: Kai čia atvykome, pamatėm, koks didelis skirtumas. Azijoje krikščionys persekiojami dėl tikėjimo Jėzumi. Malaizijoje neteisėta kalbėti apie Jėzų, galima patekti į kalėjimą arba dingti be žinios... Bet tas persekiojimas padeda atrasti ryšį su Dievu, nes neturi kur kitur eiti. Persekiojimo metu Dievo buvimas apčiuopiamas. Tuomet tikrai nėra kelio atgal.
O Europoje viskas taip laisva. Bažnyčia čia labai patogi, sava ir žinoma. Tai tiesiog kažkas, kas visada su tavimi ir už tai nereikia mokėti. Į Europą žvelgiam viltingai: žmonės ateina į Bažnyčią, susitinka Dievą taip, kad nori palikti dėl Jo viską... O tai kainuoja. Jei kiti sako, kad Bažnyčia Europoje miršta, mes matome tuos lobius. Juk iš pradžių daugiausia žmonių į mūsų misiją atvyko iš Europos.
Lavinia: Galbūt Europoje tiesiog „kitas sezonas“. Europiečiams sakome, kad kai suprasite, kokią turite laisvę ir kiek atsakymų į daugelio žmonių problemas ir neviltį, galėsite keisti gyvenimus. Kai dalinatės su kitais, patys gaunate gyvenimą.
Patyrėme, kad atpažinus būdingas kliūtis galima jas įveikti. Pavyzdžiui, europiečiams didžiulė kliūtis yra protas. Jūs labai įpratę naudoti protą. Bet per daug galvojant, analizuojant, atsiranda ir daug problemų. Baimė, abejonės, nerimas prasideda prote. Kai mokai žmogų pasitikėti Dievu ir tuo remiantis kurti santykius su Juo, protas nebeturi galios.
Alicija: Tai, manau, yra Europos viltis. Matome, kad vyksta proto atsivertimas, proto transformacija. Tai leidžia žmonėms išpildyti savo pašaukimą evangelizuojant Europą. Galbūt ne masiškai, bet tai vyksta mažose grupėse.
Lavinia: Regis, čia žmonės, ypač jaunimas, jau daug ką išbandė, bet tai jų netenkina. Ir tada jie suteikia šansą Dievui. Tai puikus momentas pasiekti žmones, nes jie yra atviri.
„Ačiū Lietuva“ – Jude, Veronika, Lavinia ir Alicia Antoine
– Tai, ką darote, yra nuostabu, didelė dovana Europai. O kaip žmonės galėtų jums padėti ir jus paremti?
Lavinia: Kas norėtų bendradarbiauti mūsų misijoje ar tiesiog išgirsti mūsų istorijas, ką Dievas daro, galėtų susirasti mus internete: www.khom.org.
Jei kas nori išsiaiškinti, gal Dievas kviečia į kažką didesnio, būtume labai laimingos, jei kreiptųsi į mus ir galėtume padėti patirti kažką naujo. Taigi, jauni Lietuvos žmonės, mielai padėsime!
Alicija: Manau, kad Lietuvai tinka žodis „pakilti“. Esu čia tik dvi savaites, daug nežinau, bet matau, jog kiekviename sutiktame lietuvyje yra erdvė, didelis atvirumas Dievui. Reikia žengti toliau.
– O kaip žengti norint pakilti? Juk tai taip sunku...
Alicia: Išgirsti Dievą Žodyje, leistis būti Jo perkeistam. Kalbėjomės su daugybe lietuvių, ir visi taip bijo ateities. Tačiau ta baimė išnyksta, kai tik įsišakniji Dievo Žodyje, kai esi perkeistas to, ką Jis sako.
Lavinia: Sakyčiau, pirmas žingsnis yra užmegzti asmeninį ryšį su Dievu. Būti nuosekliam savo kelyje su Juo. Skaitykite Šventąjį Raštą ir tiesiog klauskite Dievo: „Viešpatie, ko Tu iš manęs nori?“ Ir Jis pasakys, ką daryti. Nemanau, kad reikia viską žinoti. Dievas tau parodys pirmą žingsnį, ir tada jau tu rinksiesi – būti paklusniam ar ne.
– Kai žmonės mato jūsų, misionierių, tokias laimingas akis ir veidus, lengviau patiki, kad būti misionieriumi ne baisu, o nuostabu. Didis dėkui už jūsų liudijimą, tarnystę ir misiją.
Projektą iš dalies finansuoja
