Indrės Česonės asociatyvi nuotrauka
Dr. Bronė Gudaitytė
Pasibaigus Vyskupų sinodo asamblėjai paskelbto Baigiamojo dokumento „Dėl sinodinės Bažnyčios: bendrystė, dalyvavimas, misija“ įžangoje nuskamba svarbi mintis: „Sinodinis procesas nesibaigia, bet apima įgyvendinimo etapą. Dokumente išreiškiamas suvokimas, kad pašaukimas į misiją yra kiekvienos dalinės Bažnyčios, kartu ir visos Bažnyčios pašaukimas atsiversti žvelgiant į dar popiežiaus Pranciškaus paraginimą Evangelii gaudium nurodytą perspektyvą (plg. EG, 30). Tikrasis atsivertimas įmanomas tik Jėzaus Kristaus galia, todėl svarbu kiekvienam krikščioniui apsvarstyti savo pašaukimą sekti tą, kuris yra Kelias, Tiesa ir Gyvenimas.
Asmeninis susitikimas
Kai Jėzus atėjo pas savo pirmuosius mokinius, Jis kalbėjo jiems tiesiogiai ir buvo kartu su jais kūno pavidalu. Tas pats Jėzus mirė ir prisikėlė. Kaip Jo pašaukimas perduodamas mums šiais laikais? Juk šiandien Jis nepasako mums: „Sek paskui mane“, praeidamas pro šalį kūnu, kaip kad pašaukė muitininką Levį. Ar turime teisę viską palikti ir sekti paskui Jį, kad ir kaip nuoširdžiai trokštume išgirsti Jo pašaukimą? Ar galime Levio pašaukimą tiesiogiai pritaikyti sau? Juk Jėzus pašaukdavo įvairius žmones tam tikromis aplinkybėmis ir kalbėdavo konkrečiai jiems. O ką pasakytume apie paralyžiuotąjį? Jis gavo atleidimą ir išgydymą. O Lozorius? Jis buvo prikeltas iš numirusiųjų. Nei vienam, nei kitam Jėzus neliepė mesti darbus ir sekti paskui Jį, bet paliko juos namuose su šeimomis ir darbais. Jų asmeninis susitikimas su Jėzumi, be abejo, pakeitė gyvenimą – jie širdyje jau buvo Jėzaus sekėjai.
Jėzus Kristus nėra miręs, o gyvas ir kalba mums šiandien kiekvienam iš mūsų. Jeigu trokštame išgirsti Jėzaus pašaukimą sekti Juo, turime būti ir klausytis ten, kur Jį galima atrasti, – Bažnyčioje per Žodžio skelbimą ir Sakramentinį gyvenimą. Juk mokinystės esmė nėra vienoks ar kitoks konkretus mūsų pačių pasirinktas veiksmas: greičiau tai apsisprendimas „už“, arba „prieš“ Jėzų Kristų. Taigi mūsų situacija nė kiek ne mažiau aiški negu evangelijoje minimų mokinių ar muitininko atvejais. Kai Jėzus pašaukė savo pirmuosius mokinius, jie pakluso ir nusekė paskui Jį, nes atpažino Jį kaip Kristų. Pažinti Kristų galime per tikėjimą ir pasitikėjimą Jo žodžiu, pažinti Jį kaip savo gyvenimo Viešpatį ir Gelbėtoją. Jėzaus mokymo tikslas visuomet išliko tas pats – sužadinti iš visos širdies kylantį tikėjimą ir kad mes mylėtume Dievą bei savo artimą visa širdimi ir visa siela. Jėzaus mokiniai taiko vienintelį metodą spręsti įvairias problemas – meilės metodą.
Kur yra vienas narys, ten ir visas kūnas
Tad akivaizdu, jog negalima supriešinti pirmųjų mokinių pašaukimo su mūsų pašaukimu ir taip pat mums nereikia lygintis ar tapatintis su Naujojo Testamento mokiniais arba kitais veikėjais, nes lemiamas dalykas yra pats Jėzaus Kristaus asmuo ir Jo mokymas. Mums tereikia išgirsti Jo kaip pačios Tiesos žodį ir paklusti Jo neklystančiam Gyvenimo mokymui. Šventajame Rašte nepateikta eilė įvairiausių krikščioniško gyvenimo ar pašaukimo modelių, kad galėtume pasirinkti, kurį panorėję, ir prisitaikytume sau; kiekvienu atveju mums skelbiamas vienas ir tas pats Jėzus Kristus. Jo vieno aš privalau klausyti. Jis visur yra vienas ir tas pats.
Pirmieji mokiniai suprato, ką reiškia pasakymas: kur yra jų Viešpats, ten turi būti ir jie; o kur jie yra, ten pasiliks ir Viešpats, ir taip iki pasaulio pabaigos. Mokinys yra Bažnyčios narys, ir visa jo veikla yra dalis bendro Bažnyčios gyvenimo. Kristaus Kūno gyvenimą valdantis dėsnis yra toks: kur yra vienas narys, ten yra ir visas kūnas. Kad ir kur mes būtume, kad ir ką darytume, viskas vyksta „kūne“, Bažnyčioje, „Kristuje“. Krikščionis yra stiprus arba silpnas „Kristuje“ (Fil 4, 13; 2 Kor 13, 4), jis darbuojasi ir džiaugiasi „Viešpatyje“ (Rom 16, 9. 12; 1 Kor 15, 58; Fil 4, 4), kalba ir padrąsina „Kristuje“ (2 Kor 2, 17; Fil 2, 1), parodo svetingumą „Kristuje“ (Rom 16, 2), jis būna įkalintas „Viešpatyje“ (Fil 1, 13. 23), jis yra vergas „Viešpatyje“ (1 Kor 7, 22). Visas krikščionių gyvenimo ir santykių sferas apima Kristus.
Žiūrėti tik į Jį, o ne į save
„Venkite daryti savo teisumo darbus žmonių akyse, kad būtumėte jų matomi, antraip negausite užmokesčio iš savo Tėvo danguje. Todėl, dalydamas išmaldą, netrimituok sinagogose ir gatvėse, kaip daro veidmainiai, kad būtų žmonių giriami. Iš tiesų sakau jums: jie jau atsiėmė užmokestį. Kai tu daliji išmaldą, tenežino tavo kairė, ką daro dešinė, kad tavo išmalda liktų slaptoje, o tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins“ (Mt 6, 1–4).
Penktame Mato evangelijos skyriuje kalbama apie tai, jog Kristaus mokinių bendruomenė turi būti regima savo Mokytojo Kristaus sekėjo charakteriu. Išskirtinis krikščionių bruožas – tai pasaulio standartų nepaisymas, mokinių „nepaprastumas“ pasaulio akyse. Pašaukimas gyventi „nepaprastą” gyvenimą – tai neišvengiama rizika, kurią žmonės turi prisiimti, sekdami Kristumi. Todėl Jėzus mus ir įspėja – žiūrėkite, saugokitės. Jis ragina mus apmąstyti tai, ką darome, – aklai neprisirišti prie išorinių, regimų dalykų.
„Nepaprastąją“ savybę mokiniai išsaugos tik tol, kol bus budrūs; jie turi stebėti, kaip su ja elgiasi, jos nevalia naudoti dėl savęs ar siekiant pasipuikuoti. Mokinystė turi ir regimą išraišką, tačiau tas matomumas negali būti tikslas, o jei taip įvyksta, vadinasi, nukrypome nuo svarbiausiojo savo tikslo – sekti Jėzų. Tai, kas regima, taip pat turi būti ir slepiama. Jėzus mus įspėja saugotis ir būti budriais todėl, kad nesusikoncentruotume į savo nepaprastą padėtį. Mes turime saugotis, kad nepradėtume žiūrėti į savo teisumą. Priešingu atveju „nepaprastoji“ mūsų savybė bus ne sekimo paskui Jėzų, o mūsu pačių valios ir troškimo vaisius. Nuo ko mes turėtume slėpti savo, kaip mokinių, regimą veiklą? Akivaizdu, jog ne nuo kitų žmonių, nes mums pasakyta, kad turime leisti jiems pamatyti mūsų šviesą. Tai mes turime slėpti nuo savęs. Mūsų pagrindinis uždavinys – visų pirma sekti paskui priekyje einantį Mokytoją ir žiūrėti tik į Jį, o ne į save ar į tai, ką mes savo valia darome. Savo teisumo mes apskritai turėtume nepaisyti ir matyti jį tik tiek, kiek žiūrime į Jėzų.
Antra, turime sugrįžti į penktą Mato evangelijos skyrių, kuriame „nepaprastasis“ elementas ir tai, kas matoma, apibūdinama kaip Kristaus kryžius, po kuriuo stovi mokiniai. Kryžius kartu yra ir būtinas, ir paslėptas, ir matomas – žodžiu, jis ir yra tas „nepaprastas“ elementas.
Trečia, mokinystė – išskirtinis atsidavimas Jėzui. Jeigu mokinys koncentruotųsi tik į „nepaprastąją“ krikščioniškojo gyvenimo savybę, jis nebebūtų Kristaus sekėjas. Mokiniui ši „nepaprastoji“ savybė yra absoliučiai neatskiriama nuo Viešpaties valios, ir kai jis ją vykdo, žino, kad nėra jokios kitos alternatyvos, išskyrus atliepimą Dievo valiai.
Savanoriškas krikščionio „aklumas“
Labiausiai Jėzaus sekėjui turėtų rūpėti tai, kad jo paklusnumas, sekimas ir meilė išliktų spontaniški ir iš anksto neapgalvoti. Jeigu darai gera, tegul tavo kairė ranka nežino, ką daro dešinė, – kitaip tariant, turėtum to net nepajusti. Priešingu atveju demonstruoji savo dorybę, o ne tą, kurios šaltinis yra Jėzuje Kristuje. Tikras meilės darbas visuomet yra paslėptas darbas Dieve. Jeigu mes patys norime pajusti ir pamatyti savo gerumą ar meilę – tai jau nebėra meilė. Tokia pat nejuntama mums patiems turėtų būti ir mūsų meilė priešams. Galų gale, jeigu mylime juos, jie nebėra mūsų priešai. Toks nepriverstinis, savanoriškas krikščionio „aklumas“ (o iš tiesų – tai Kristaus apšviestas regėjimas) yra jo užtikrintumas, ir tai, kad mokinio gyvenimas paslėptas nuo jo paties akių, yra jo tvirtumo pagrindas.
Taigi tai, kas paslėpta, bus ir matoma, nes nieko nėra slapta, kas nebūtų apreikšta. Mūsų Dievas yra toks Dievas, prieš kurį atviros visų širdys ir nuo kurio nieko nepaslėpsi. Dievas parodys mums, kas paslėpta, ir padarys tai matoma. Atskleidimas – už slaptumą numatytas atpildas, tik lieka klausimas, kur mes tą atpildą gausime ir kas jį mums įteiks. Jei siekiame viešumo žmonių akyse, jau esame atsiėmę savo atlygį. Ir visai nesvarbu, ar mes norime didelio viešumo, kad visi regėtų, ar menkesnio ir subtilesnio, kad matytume tik mes patys. Jeigu mūsų kairė ranka žino, ką daro dešinė, jeigu pradedame didžiuotis savo paslėpta dorybe, mes jau atsiimame savo atlygį, nesulaukę to, kurį Dievas yra numatęs mums įteikti deramu metu. Tačiau jei liekame patenkinti ir slepiame savo gyvenimą nuo savęs pačių, gausime atlygį iš Dievo laikui atėjus. Jei norime tikros meilės, turi mirti mūsų senasis žmogus su visomis savo dorybėmis ir savybėmis, o tai įmanoma tik tokiu atveju, kai mokinys pamiršta save ir visiškai atsiduoda Kristui. Kai Jėzus ištarė „tenežino tavo kairė, ką daro dešinė“, Jo lūpomis nuskambėjo laidotuvių varpai senajam žmogui. Spontaniška meilė, iš anksto neapgalvotas veiksmas senajam žmogui reiškia mirtį, nes tikrąją savo prigimtį žmogus atgauna tik per Kristaus ir savo artimo teisumą. Nukryžiuotojo Kristaus meilė, atiduodanti mirčiai mūsų senąjį žmogų, yra meilė, gyvenanti tuose, kurie seka Juo. „Ir daugiau ne aš gyvenu, o gyvena manyje Kristus“ (Gal 2, 20). Mokiniai turi džiaugtis ir dėkoti už tai, kad gali tarnauti savo Viešpačiui. Jėzus nesako, kad šypsena veide turi būti stereotipinė krikščionybės išraiška; Jis akcentuoja deramo krikščionio elgesio slaptumą, savęs nepastebintį nusižeminimą – taip, kaip akis puikiai regi kitus žmones, tačiau niekad nemato savęs. Vieną dieną už tokį slaptumą bus atlyginta viešai, bet tai įvertins Dievas, o ne mes patys.
Indrės Česonės asociatyvi nuotrauka
Mes keičiami į Kristaus atvaizdą
Dabar galime suprasti, kodėl Naujajame Testamente nuolat kalbama apie mūsų tapimą „panašiais į Kristų“ (καθώς Χριστός). Mes keičiami į Kristaus atvaizdą, todėl mums lemta tapti tokiems kaip Jis. Jis yra vienintelis pavyzdys arba modelis, į kurį turime lygiuotis. Ir kadangi Jis iš tiesų gyvena mumyse, ir mes galime elgtis, kaip Jis elgėsi (1 Jn 2, 6), daryti, kaip Jis darė (Jn 13, 15), mylėti, kaip Jis mylėjo (Ef 5, 2; Jn 13, 34; 15, 12), atleisti, kaip Jis atleido Kol 3, 13), būti tokio nusistatymo kaip Kristus Jėzus (Fil 2, 5), sekti tuo pavyzdžiu, kurį Jis mums yra palikęs (1 Pt 2, 21), aukoti savo gyvybę už brolius, kaip ir Jis darė (1 Jn 3, 16). Mes galime tapti tokie kaip Jis tik todėl, kad Jis tapo toks kaip mes. Galime tapti panašūs į Kristų tik todėl, kad susitapatiname su Juo. Kadangi esame perkeičiami pagal Jo atvaizdą, pajėgsime ir savo gyvenimą kurti ant Jo gyvenimo pamato.
Kai žmogus seka Jėzumi Kristumi ir nešioja įsikūnijusio, nukryžiuoto ir prisikėlusio Viešpaties atvaizdą, kai jis tampa Dievo atvaizdu, galime pagaliau pasakyti, jog jis pašauktas būti „Dievo sekėju“. Tikras Jėzaus mokinys yra Dievo sekėjas ir mato Dievo akimis.
Šventasis Tėvas Pranciškus, sukvietęs Bažnyčią į Sinodą, drąsina kiekvieną geros valios žmogų tęsti savo kelionę palaikomiems vilties, kuri „neapgauna“ (Rom 5, 5). „Taigi, kaip esate priėmę Viešpatį Kristų Jėzų, taip ir gyvenkite jame; būkite jame įsišakniję ir ant jo statykitės, tvirtėkite tikėjimu, kaip esate išmokyti, kupini dėkingumo“ (Kol 2,6).
