Vido Venslovaičio asociatyvi nuotrauka
Tęsiame sausio Artumoje pradėtą dr.Irenos Eglės Laumenskaitės ir Simono Bendžiaus pokalbį apie moteris Bažnyčioje. Šis klausimas apie moters vaidmenį ar vietą yra tarsi siūlų kamuolys: truktelėjus vieną giją, su ja išsivynioja visa kita... Bet moteris yra žmogiškasis asmuo, todėl nereikia nei sakralizuoti jos, nei demonizuoti. Jei jos raiškos amplitudė yra platesnė nei vyro (nuo raganos iki šventosios?), moteris, būdama jautresnė santykiams, labiau reaguoja į juos taip, kaip su ja elgiamasi.
Popiežius neseniai priėmė sprendimą dėl galimybės moterims būti lektorėmis ir akolitėmis. Atrodo, kokia gi čia naujiena, nes moterys jau seniai (taip pat ir Lietuvoje) skaito Mišių skaitinius.
– Taip, bet kad jos, kaip sakoma, „sukinėtųsi prie altoriaus“ – na, šitai nebuvo leista... Nebent Bernardinų parapijoje mergaitės atneša žvakes arba palaiko Komunijos taurę. Tačiau parengti altorių, kaip tai atlieka akolitas, šito tikrai nėra buvę. Ar tai jau yra didžiulis proveržis, kad moteris pasirodys „šventoje erdvėje“? Popiežius sprendimą tam įteisino, bet ar šitai vyksta, pvz., Lietuvoje? Nevyksta, bet ne dėl to, kad šis sprendimas nėra esmiškai svarbus, o todėl, kad mums „tradicija“ yra aktualesnė. Kokiu pagrindu jos laikomės? Prisibijoma seną tvarką ardyti vengiant galimo kunigų nepasitenkinimo, tarsi presbiterijabūtų pagrindinė jų išskirtinumo garantija. Bet gal nemažiau prisibijoma nepagrįstos parapinių aktyvisčių reakcijos, kuri mūsuose, regis, yra svarbesnė ir už teologiją, ir už popiežiaus sprendimus. Todėl, šiukštu, niekas nekeičiama vis aiškinant, jog „žmonės nesupras“. Pavyzdys gali būti ir tai, kad vengiama būtinų pataisymų Mišiole ir kasdienėje Sveika, Marija maldoje, kuria mes meldžiamės išskirtinai savaip, nei visi kiti pasaulio katalikai. Suprask, taip žmonės jau priprato – kas bus, jei keisime? Bet apie ką kalbame – apie balsingas katalikes-aktyvystes, kurių paiso net vyskupai? Štai koks paradoksalus moters vaidmuo Lietuvos Bažnyčioje, kuris vertas atskiro aptarimo, nes taip pat turi ištakas istorinėje patirtyje.
Todėl ir svarstau, ar aukšto dvasininko pasisakymas juoko ar ne juoko forma, kad moterys stokoja proto, tad netinkamos jokiems atsakingiems sprendimams, nėra moters pažeminimas? Jis mūsuose būna išreiškiamas ir kitais būdais.
Jums teko tą išgirsti pačiai?
– Patys kunigai prasitarė, kad dar palyginti neseniai kai kuriose Lietuvos seminarijose klierikai būdavo mokomi į moterį žvelgti kaip į plytą, jau nekalbant apie grubesnius palyginimus. Tad bent dalis vyresnės kartos dvasininkų greičiausiai yra paliesti požiūrio, kad moteris nėra savaime vertingas asmuo. Pirmiausia tai rodo neadekvatų jų santykį kaip su savo vaidmeniu, taip ir su savimi pačiu – kūnu, juslėmis ir žmogiškais jausmais, nes iki šiol seminarijose stokojama rimtesnės žmogiškosios formacijos, o ypač lytiškumo klausimais. Dabar, kai internetinėje erdvėje itin daug pornografijos, suprantama, kodėl jau seminarijoje, o dar labiau kunigystėje ne vienas patiria sunkių iššūkių, nemoka megzti sveikų santykių. Todėl griebiasi alkoholio, kartais narkotikų, azartinių žaidimų, leidžiasi į seksualinius ryšius arba su moterimis, arba su vyrais.
Nei griežtesnė drausmė, nei nuobaudos šių problemų neišspręs, kaip nespręs to ir vis garsesnės kalbos apie celibato panaikinimą. Bažnyčioje išlikus skandalams dėl pažeidžiamų asmenų seksualinio išnaudojimo, kažkodėl nekalbama, kad pasaulyje beveik trys ketvirtadaliai tokių nusikaltimų padaromi artimoje aplinkoje – vaikus slapčia seksualiai išnaudoja tėvai, dėdės, vyresni broliai ar kiti vyrai, kuriais vaikai savaime pasitiki. Ir neretai pačios moterys tą žino arba bent nuvokia, tačiau tyli – negali patikėti, kad taip vyksta (apie tai Artuma rašė š. m. sausį, p. 24–28; red. past.)... Tai turėtų būti ir Bažnyčios ypatingo rūpesčio akiratyje, jei žmogus yra jos pagrindinis kelias, kaip mėgo teigti šv. Jonas Paulius II.
Visa tai didžiulė žmogiškojo nebrandumo ir ugdymo problema, kurią didina vartotojiškas požiūris, taip pat ir į moterį. O tai reiškia ir pačios moters susivokimo bei savivertės problemą, kurią didėjanti seksualinės raiškos laisvė dar padidina. Dabartiniuose trumpalaikiuose santykiuose visą atsakomybę už jų pasekmes naudodama kontracepciją ar abortą prisiima moteris, tuo patvirtindama vyro teisę būti laisvu jos teikiamo malonumo vartotoju.
O kaip nepagarba moteriai dera su mūsų pamaldumu Mergelei Marijai?
– Ne per seniausiai Kaune lankėsi vienas Šventojo Sosto atstovas, atsakingas už kunigų ugdymą. Susitikime su kunigais jį pakvietė nusifotografuoti. Dvasininkas kalbėjo itališkai, ir šalia buvęs kunigas lietuviškai išvertė: „Norėčiau nusifotografuoti su jumis ir netgi su moterimis.“ Sunku pasakyti, ar svečias taip ir pasakė, ar vertėjas pridūrė tą juokelį su šitaip išreiškiamu požiūriu į realias moteris. Todėl verta klausti, kaip galima Bažnyčioje taip aukštinti Mariją, jei negerbiama konkreti šalia esanti moteris?
Mes savo garbinimu Mariją iškeldami į padanges greičiausiai užmirštame, jog ji nėra angelas – tapdama Dievo Motina, ji pirmiausia gyva, žemiška moteris, kuri, būdama žmogiškai ribota, buvo tiek atvira Dievo veikimui, kad tapo pirmąja Jėzaus mokine ir Bažnyčios Motina. Todėl kyla rimtas klausimas dėl Bažnyčios motiniškumo, kai šis išreiškiamas vien žodžiais.
Bažnyčioje užsilikusį dažnai nesąmoningą seksistinį (t. y. diskriminuojantį dėl lyties) požiūrį neretai sąlygoja ne tik žmogiškas nebrandumas, bet ir tam tikros nuostatos, su kuriomis ateinama į seminariją. Gal moters prisibijoma dėl patirtų emocinių žaizdų, gal yra kitų problemų. Kaip gali iki šiol tarpti nepagarbus požiūris į moterį, jei jis nėra netiesiogiai palaikomas?
Belieka pasakyti, kad Bažnyčia Lietuvoje neugdo seminaristų kaip vyrų-kunigų, kurie gerbtų moterį kaip lytišką asmenį. Šiandien aktualus seksualumo, lytiškumo bei lytinės tapatybės klausimas paliekamas savieigai, tarsi būsimi dvasininkai yra gimę ne vyrais, bet iškart kunigais. Geriausiu atveju, seminarija pasikviečia dr. Gintautą Vaitošką pakalbėti apie homoseksualumą arba vienai-kitai paskaitai kitą vyrą psichologą. Net jei pakviečiamas tą problemą gerai išmanantis užsienietis kunigas, tai tėra vienkartinis dalykas, neįtrauktas į kunigų ugdymą, idant vyktų rimtesni pokalbiai (taip pat ir tarpusavyje) su tinkamomis užduotimis, kurios padėtų ugdyti seminaristų vyrišką savimonę. Ar patys kunigai-ugdytojai išdrįsta kalbėtis apie patiriamus lytiškumo ir seksualumo iššūkius, kurie liečia visus vyrus, taigi – ir būsimus ar jau esamus kunigus? O galiausiai kas ir kiek išdrįsta jau šeimoje ir mokykloje kalbėtis su moterimis ir vyrais šiais aktualiais klausimais? Jie tikrai negali apsiriboti žiniasklaidos straipsniais apie sekso patirtis ir patarimus tam, nes lytiškumas yra asmens tapatybės dalykas, o ir seksualumas yra gilesnė tikrovė, nei potraukis ar seksas su rūpesčiu, kaip apsisaugoti nuo nepageidautinų jo pasekmių.
Išties, ne pirmą kartą girdžiu, kad pas mus kunigai neparuošiami situacijai, kas bus, jeigu netyčia įsimylės.
– Kažkada Lietuvoje seminaristams dėstęs kunigas Dominykas Valentis yra prasitaręs, jog nepriimtų į seminariją nė vieno, kuris nebuvo bent kartą įsimylėjęs. Kaip gali jaunuolis apsispręsti kunigiškajam gyvenimui ir celibatui, jei jis iš tikro neturi tam malonės ir nepatyręs bent nebrandžios meilės, kad suprastų nors dalį būsimų iššūkių? Apie tai turi būti kalbama Bažnyčioje, nes ir kunigiškajam pašaukimui tinkama žmogiška formacija yra būtina.
Pavyzdys, kad tokius iššūkius dera suprasti: Tiberiados broliai, organizuodami šeimų ir jaunimo stovyklas, laiške užsiregistravusiems dalyviams prašydavo savo apranga gerbti jų vienuolinį pašaukimą ir vieni kitus, juokais primindami, kad Baltriškės nėra Palanga. Tiberiados broliai seksualumo iššūkius ne tik reflektuoja, bet ir drįsta apie tai kalbėtis, o pastaruoju metu iniciavo jau antros knygos apie skaistumą išleidimą lietuviškai (Skaistumo akibrokštas, Apsčiai gyvenimo: skaistumo dorybė kunigams ir vienuoliams). Jų autentiškai vyriškas ir atviras bendravimas su visais džiugina ir patraukia ne tik šeimas, bet ir vaikus bei jaunimą.
Tačiau svarbu pabrėžti, kad ir Bažnyčioje pirmiausia reikėtų ugdyti sąmoningą moterį, kuri nelakstytų į zakristiją, nepataikautų kunigui, jo neprovokuotų ar kaip didžiausia tvarkytoja nevarinėtų žmonių. Yra tokių „aktyvisčių“ parapijose. Vyrai privengia bažnyčios, kurioje vien kunigas, zakristijonas ir „moteriškės“, nes jiems ten nėra kaip būti. Ir tai nesveika nei moterims, nei kunigams.
Vido Venslovaičio asociatyvi nuotrauka
Kaip Jūs suprantate orią, sąmoningą katalikę moterį?
– Pirmiausia reiktų kalbėti apie žmogišką bei dvasinį brandumą lytiško asmens, atpažįstančio savo besąlygišką vertę ir unikalumą. To nereikia „užsitarnauti“ nei grožio konkursais, nei kosmetinėmis procedūromis, nei pasiekimais visuomenėje, Bažnyčioje ar namuose. Kodėl trūksta brandžių kunigų-dvasios tėvų ir išvis labai opi dvasinės tėvystės problema? Ar ne todėl, kad Bažnyčioje nėra brandžios motinystės? Juk tėvystė be motinystės atskirai neegzistuoja. Tėviškas ir motiniškas pradas yra kilęs iš paties Dievo, nes Dievas yra ir tėviškas, ir motiniškas, o ne vyriškas ir moteriškas, nes nėra kūniškas. Tad tai turėtų reikštis ir Bažnyčioje, juo labiau, kad Marija vadinama Bažnyčios Motina. O ir pačią Bažnyčią taip vadiname, girdėdami „Motina Bažnyčia mane pašaukė“... Kuo reiškiasi jos motiniškumas?
Bet lyg ir turime vienuolių – dvasinių motinų.
– Tiesa, viena kita yra. Bet koks yra jų vaidmuo Bažnyčios gyvenime? Jos veikia daugiausia vienuolijose – tarp moterų, o bažnyčioje tik „patarnautojos“. Ar jos ugdomos kaip moterys ir dvasinės motinos? Juk dvasinės motinystės reikia ir kunigams, kad jie sustiprėtų kaip dvasios tėvai. Jeigu Bažnyčia yra pirmiau Marijos, o tik po to – Petro, kaip rašė Hansas Ursas von Balthasaras ( o popiežius Pranciškus tai išsamiai aptarė savo interviu Amerikos jėzuitams, žr. š. m. sausio Artuma, p. 15–16; red. past.), akivaizdu, kad Bažnyčiai reikia dvasinės motinystės.
Prisiminkime Dykumų tėvus ir motinas – abas ir amas. Tose atsiskyrėlių bendruomenėse nebuvo tokio moterų eliminavimo, kuris vėliau atsirado Bažnyčioje.
O, apie Dykumų motinas net nebuvau girdėjęs.
– Jų tikrai buvo. Paskaitykite Johno Chryssavgis knygąDykumos širdyje: Dykumos tėvų ir motinų dvasingumas. Yra ir knyga Užmirštos Dykumų motinos, kurioje aptariamos ir pirmosios diakonės. Apie jas gan išsamiai aiškino ir vyskupas Algirdas Jurevičius („Ar į Bažnyčią sugrįš moterys diakonės? Pokalbis su vysk. A. Jurevičiumi“, bernadinai.lt). Tad ir amų, ir diakonių indėlis Bažnyčioje neturėtų būti kvestionuojamas. Be to, žurnale Artuma (2021 m. kovą) buvo publikuotas ir arkidiakono Johno Chryssavgis, patriarcho Baltramiejaus patarėjo teologijos klausimais, straipsnis apie nuolatinį diakonatą. Lietuvoje turime devynis nuolatinius diakonus vedusius vyrus, dar penki tam rengiami. Tačiau jie tik iš kelių vyskupijų. Suprantu, kokias problemas ganytojai įžvelgia, bet jau galime matyti, kad jos išsprendžiamos. Ir Vilniuje atsirastų puikių šeimos vyrų, kurie norėtų būti rengiami šiai s tarnystei drauge su žmonomis, pritariančiomis šiai jų tarnystei.
Taip, čia dar viena svarbi tema. Vilnius kažkodėl nenori nuolatinių diakonų.
– Manyčiau, Bažnyčia Lietuvoje yra jiems pribrendusi. Yra pasauliečių – vyrų ir moterų, pasirengusių dalyvauti joje priimant sprendimus drauge su dvasininkais ir dalijantis skirtingomis užduotimis.
Savo ruožtu gal reikėtų klausti, kodėl Vilniaus arkivyskupija daugiau kaip per trisdešimt Lietuvos nepriklausomybės metų iki šiol nesurengė nė vieno savo vyskupijos sinodo, kai Kaune toks jau vyko prieš du dešimtmečius, jame dalyvaujant ir pasauliečiams?
Manau, kad tai susiję pirmiausia su pasauliečių rengimo problema – būtent tuo, kuo iki šiol nėra rūpinamasi, ir kas yra stabdis realiam Sinodiniam keliui. Greičiausiai vis dar nesama poreikio pasauliečių aktyvesniam dalyvavimui Bažnyčios gyvenime. Gal ne vyskupai turėtų rašyti viešus laiškus ir šeimos klausimais? Bet šiems svarstyti tėra pernelyg siauras krikščionių pasauliečių ratas ir menkas pasirengimas socialinio Bažnyčios mokymo srityje. Pašaukimų į kunigystę mažėja, mažai rengiama nuolatinių diakonų, tad kokia Bažnyčios ateitis, kai katalikais save laikantis jaunimas Lietuvoje mažiau nei Belgijoje lanko bažnyčią ir asmeniškai meldžiasi?
Kaip manote, ką reiktų daryti, kad moterys Bažnyčioje Lietuvoje būtų labiau gerbiamos – ir save labiau gerbtų?
– Viena vertus, kaip minėjau, turėtų būti kitoks žmogiškasis ir bendruomeniškas kunigų ugdymas, tai ugdytų ir atviresnius būsimų kunigų tarpusavio santykius, ir kunigo, kaip vyro, santykį su moterimis. Lietuviškai yra išverstas Popiežiškosios teologinės komisijos dokumentas apie vyro ir moters bendradarbiavimą Bažnyčioje ir pasaulyje. Tačiau kol kas tai labiau teologinės antropologijos, nei praktikos dalykas. Tad kunigų formacijoje, kartu ir nuolatinėje, šis realus klausimas neturėtų būti nutylimas.
Antra vertus, Bažnyčioje turi būti ugdoma ir moteris, kad ji nesąmoningai nesielgtų taip, kaip žiniasklaida ar žurnalai moterims neretai skatina elgtis – patraukliai manipuliuoti vyrais. Manipuliacija dažnai yra nesąmoningas procesas, siekiant kompensuoti patiriamą nuvertinimą, tokiu būdu įgyjant galios. Kaip visuomenėje, taip ir šeimoje vyrui būdingesnis dominavimas pasitelkiant socialinę galią, o moteriai – dažniau manipuliavimas, pasitelkiant emocinę jėgą, ką ir socialiai nėra kaip sukontroliuoti. Jei pati moteris šį pavojų santykiams pradėtų reflektuoti ir išreikšti vyrui suprantamesniu būdu, ji palengva gebėtų šią problemą ir įveikti.
Moters sąmoningumą, krikščionių tikėjimo žinias ir orią laikyseną bendradarbiaujant su kunigu kaip vyru, gerbiant jį ir jo celibato pasirinkimą reikia ugdyti, nes tai savaime neišeina. Kaip? Tai jau atskiras klausimas. Bet pirmiausia reikia vyro ir moters atviro kalbėjimosi šeimoje, vėliau darbo santykiuose, atitinkamai ugdant ir mokykloje – visa tai, kam stinga ir vyrų, ir moterų didesnio sąmoningumo bei siekio gilesnių ir asmeniškesnių, o ne vien funkcinių tarpusavio santykių. Juk ir vyras, ir moteris yra unikalūs savo gabumais, įžvalgomis, emociniu pasauliu, santykiu su kitu asmeniu. Popiežius Jonas Paulius II tą atskleidė kaip vyro ir moters papildomumo dovaną, kai, autentiškai reiškiantis vienam, ir kitas gali autentiškai reikštis.
Ir trečia – turime daugiau apie tai viešai kalbėti ir Bažnyčioje, ir visuomenėje.
Vido Venslovaičio asociatyvi nuotrauka
Popiežiaus suburta teologų (vyrų ir moterų) komisija tebesvarsto klausimą dėl galimo moterų diakonato Bažnyčioje. Kol kas nepasiekta jokių rezultatų. Ar Jūs matytumėt moterų diakonystės teologinį, pastoracinį ar kitokį poreikį?
– Moterų diakonystė – tai ypatinga tarnystė ir tarnyba Bažnyčioje, kuri remiasi moters turimomis Dievo dovanomis. Bent dalis dabartinių vienuolių jau pasirengusios diakonystei, o tiksliau – to neįvardijant, ją jau vykdo, savo dovanomis patarnaudamos Bažnyčios žmonėms ne tik „prie stalų“, bet ir kitose veiklose. Greičiausiai kol kas bijomasi diakonato šventimų, kažkodėl manant, kad įšventintos diakonystei moterys sieks ir kunigystės. Popiežius Benediktas XVI dokumentu Omnium in Mentem pakoregavo Kanonų teisę, suformuluodamas, jog diakonia yra savita tarnystė, savo esme besiskirianti nuo kunigystės.Tuo jis sukūrė ir kanonines prielaidas moterų diakonatui atsirasti.
Kita vertus, tai ir pašaukimo klausimas. Pašaukimą dažnai suprantame kaip žmogaus norą ar įsitikinimą „aš jaučiu, kad Dievas mane šaukia“. Bet jausena nėra aiškus ir tam pakankamas dalykas. Ankstyvojoje Bažnyčioje pašaukimą atpažindavo bendruomenė: matydavo, kad štai šitas ar anas asmuo turi diakonystei, kunigystei ar vyskupystei reikalingų dovanų, turi charizmą, ir jo klausdavo, ar sutinka šiuo keliu eiti, įgyvendindamas tas dovanas. Jei mūsų bendruomenės gebėtų atpažinti skirtingus pašaukimus, apie ką kalba apaštalas Paulius, šiandien neturėtume tiek daug problemų.
Lygiai taip pat turėtų būti ir su nuolatiniais diakonais ar diakonėmis. Joms, kaip ir vyrų, rengimui nuolatinei dia-
konystei taip pat bus atitinkami reikalavimai, o realus jų bendradarbiavimas Bažnyčioje patvirtins karališkosios kunigystės esmę ir drauge Krikšto sakramento svarbą. Krikšto metu mūsų žmogiškoji prigimtis įskiepijama į Kristaus Asmenį, kad Jis galėtų ją veikti. Gal tuomet Krikštas neturėtų būti taip neatsakingai teikiamas bei priimamas, ką šiandien liudija jau madingi demaršai jo atsisakyti. Tai turėtų keisti ir Sutvirtinimo sakramento prasmės suvokimą, kurio praktiškai nėra, jei jis jaunimo matomas pirmiausia kaip „bilietas“ galimybei tuoktis Bažnyčioje. Bet juk šis sakramentas, skirtingai nuo Krikšto, turėtų būti teikiamas tuomet, kai asmuo sąmoningai apsisprendžia priimti Šventosios Dvasios dovaną, kad ją įgyvendintų Bažnyčios bendruomenėje, o ne pasidėtų „į spintą“.
Tai leistų Bažnyčioje atsiskleisti ir savitai moters dovanai tarnauti asmeniui, kas padėtų ir kitokiam moters dalyvavimui viešajame, ypač politiniame, gyvenime, kur ji kol kas labiau seka „maskulinizuoto“ dominavimo orientyrais, nei rūpinasi žmonėms aktualiomis, ne vien ekonominėmis, problemomis.
Kaip manote, ar Šventasis Sostas anksčiau ar vėliau patvirtins moterų diakonystę?
– Manau, kad taip – ortodoksų Bažnyčioje jau senokai tas svarstoma, tad ir katalikai šia linkme pajudės. Ir ne vien todėl, kad mažėja pašaukimų į kunigystę. Mes turėtume daugiau kalbėti apie karališkąją kunigystę , kurią visi esame gavę su Krikšto sakramentu; taip pat ir žmogišką pajėgumą bei pašaukimą dalyvauti Bažnyčios gyvenime, priimant joje didesnes atsakomybes. Mūsų, pasauliečių, misija nėra tik pray, pay , obey – melskis, mokėk, paklusk. Toks siauras požiūris Bažnyčioje greit nebebus įmanomas.
O ką Jūs pasakytumėte apie moterų kunigystę? Vokietijoje šį klausimą iškėlė Sinodinio kelio dalyviai, kitur apie tai taip pat kalbama. Protestantai kunigėmis, o kai kur net vyskupėmis šventina moteris. Todėl daugeliui kyla klausimas, kodėl būtent katalikų ir ortodoksų Bažnyčios atkakliai tam priešinasi kartu nesureikšmindamos to, kad protestantai daro kitaip?
– Daugiau nei prieš tris metus ir kelios mūsų jaunos katalikės surengė Birštone diskusiją dėl moterų kunigystės, kur joms iš biblinės perspektyvos oponavo tik dr. Ingrida Gudauskienė. Jos pačios rimtesnių argumentų už kunigystę neišsakė, išskyrus tuos tipiškus, kad moteris tam tikrai yra socialiai pajėgi, reikėtų atkurti teisingumą, nes moteris, neprileidžiama prie kunigystės, yra nuvertinama. Tad jos nekėlė klausimo apie tai, ką Bažnyčiai, skirtingai nei vyras, gali dovanoti moteris, gebėdama matyti unikalų asmenį nepriklausomai nuo socialinių jo charakteristikų. Mano nuostabai, toje diskusijoje nebuvo paliesta kunigystės šventimų esmė, tarsi kunigo tarnystė ir tarnyba tebūtų tai, apie ką kartais svarsto „paprasti“ katalikai: „Negi jiems seminarijoje reikia taip ilgai mokytis, kad galėtų „pakilnoti“ Mišių taurę, duoti Komuniją ir dar šiek tiek pakalbėti?!“
Prieš porą dešimtmečių dalyvavau Europos katalikių moterų teologių kongrese, vykusiame Kretos saloje. Jau tuomet Vokietijos teologės aštriai kėlė moterų kunigystės klausimą, pasirengusios visų vardu rašyti popiežiui peticiją, nuo ko mudvi su graike teologe vos atkalbėjome. Teologijos daktarė iš Lenkijos liūdnai pasakojo, jog ne tik jai, bet ir kitoms, turinčioms šį laipsnį, tekę seminarijoje užleisti dėstytojo vietą, kai į ją supretendavo vos apsiplunksnavęs, dar tik teologijos licenciatą gavęs kunigėlis. Ji nemanė, jog moteriai reikia siekti kunigystės, bet tokia situacija ją skaudino.
Tuomet man šis klausimas išties parūpo ir pradėjau gilintis, nes nuoroda vien į Bažnyčios tradiciją, kad Jėzus Kristus apaštalais išsirinko tik vyrus ir vien jiems per Paskutinę vakarienę prisakė švęsti Eucharistiją, man atrodė nepakankamas argumentas. Kodėl Jis, metęs rimtus iššūkius ir fariziejų, ir sadukiejų mokymui, buvęs ypač atidus ir gailestingas moterims, būtent jas savo pasakojimuose rodęs tikėjimo pavyzdžiu, tokiai tarnystei jų vis tik nepaskyrė, nors ir jos visur Jį lydėjo bei pagelbėjo tuo, kuo galėjo? Ir kodėl katalikų bei ortodoksų Bažnyčioms nekelia problemų protestančių kunigių buvimas?
Ilgai gilinausi, kol patikrinusi ir kitokius šaltinius priėjau prie sau netikėtos išvados. Šventimų sakramentas kunigystei (bendras tik katalikams ir ortodoksams), reiškia kunigo pašventinimą Eucharistijos liturgijoje atstovauti Kristui kaip Asmeniui – būti joje in persona Christi, kai Kristus Eucharistijoje realiai veikia kunigo asmenyje. Tai reiškia, jog tik mums ir ortodoksams Eucharistija yra ne Paskutinės vakarienės prisiminimas-paminėjimas, o ne kraujo būdu atkartojama reali Kristaus auka. Kiek gilinausi, neradau, kad kurioje nors religijoje aukojimo ritualą, kam aukomis būdavo skiriami paukščiai, galvijai ir net žmonės, būtų vykdžiusi moteris. Kai kur moterys palaikydavo indus, bet pačiõs ritualinės aukos kraujo nepraliedavo – tą darydavo tik vyrai. Moteris lieja savo kraują, kai pasauliui gimdo naują gyvybę, todėl kito gyvybės, ir dar ritualiniu būdu, ji žudyti negali.
Jei sakysite, kad štai Senojo Testamento pasakojime Judita nukerta priešo kariuomenės vadui Holofernui galvą, šis jos žingsnis greičiau rodo ką kita. Kai vyras kovoje patiria krizę, moteris gali tam kartui išeiti į priekį, kad padėtį atitaisytų, bet vos tik vyras sutvirtėja, ji iš kovos lauko pasitraukia. Tą pasakoja ir Tolkienas Žiedų valdove: galingasis blogio kunigaikštis, visiems įvaręs baimę, mūšyje pareiškia, kad jo negali nugalėti joks vyras karys; tuomet Eovynai nukrinta šalmas, ji atsistoja tardama: „Aš moteris“ ir tąjį nukauna.
Gal būtent todėl žudomo Jėzaus neapleido tik jį ištikimai lydėjusios moterys ir vienintelis jo mokinys, kai kiti apaštalai išsilakstė? Marija Magdalietė netapo apaštale, bet buvo prisikėlusio Jėzaus pasiųsta kitiems mokiniams pranešti, jog Jis prisikėlė. Tuo ji tapo apaštale apaštalams, kad šie išdrįstų Jo mokymą nešti į pasaulį.
Svarbus argumentas...
– Visa tai kelia klausimą apie moters vaidmenį ir Bažnyčioje, nes moteris joje pirmiausia yra pasaulietė su kitokiomis dovanomis nei vyras. Jei atidžiai skaitome Pradžios knygą, kur pasakojama apie moters sukūrimą, kai tam Dievas paima dalį iš žmogaus-Adomo šono (šonkaulio), Adomas pabunda ir atpažįsta save kaip vyrą būtent moters akivaizdoje. Todėl popiežius Jonas Paulius II Kūno teologijoje sako, jog vyro vyriškumas visiškai atsiskleidžia moters moteriškumo akivaizdoje, priimant ją kaip dovaną. Ir atvirkščiai: moteris atskleidžia savo moteriškumą tik vyro vyriškumo akivaizdoje, taip pat priimdama jį kaip dovaną, kas duoda galimybę judviejų kūrybinei sinergijai ir vaisingam bendradarbiavimui. To tikrai stokojame Bažnyčioje.
