Paskutinė Antano nuotrauka JAV, grįžtant iš Kultūros dienų Neringos stovykloje. Fotografavo Dana Grajauskaitė
Dr. Marija Stankus-Saulaitė
Kai Antanukas pirmąkart išvyko į Kennebunkporto berniukų stovyklą, tris dienas savo kambarėly verkiau, jo nuotrauką apsikabinusi. Po daugelio metų, kai jį Brazilijoje lankydavau, pakeliui namo Urugvajuj sustodama, jėzuitas tėvas Giedrys bei mano draugės, draugai jau žinojo, kad visą pirmą dieną verksiu. Algis, mano vyras, taip gerai su mano broliu sutardamas ir juokaudamas, visgi rūpindavosi mano sveikata, kai dėl Antanuko tiesiog susirgdavau.
Visa tai prasidėjo nuo pat mano gimimo, dvidešimt vieną mėnesį po paties Antanuko gimimo. Jis Kaune, o aš – Allensteine, tris dienas po tėvų su Antanuku būtino iš Lietuvos išvykimo, Sibiro grėsmei apsupus. Nors mažyčiai, kartu pergyvenom karą su visais bombardavimais, slėptuvėmis, grioviais, nuolatiniu alkiu, negyvais bei sužeistais žmonėmis aplinkui, jau karste kūdikėliu, su visu tuo išgąsčiu. Abu viską prisiminėm, nors buvom maži. Visada apsaugoti, kiek tai per karą įmanoma, mūsų tėvų rūpesčiu ir malda.
Iš pat mažumės meldėmės. Mūsų mama buvo Panevėžio liuteronų pastoriaus Rudolpho Lichtensteino duktė, gerai mokanti Šventąjį Raštą ir maldos pobūdį. Tėvelio mama, katalikė, Antanina Sauliūtė, savo kaimely vaikelius mokė katekizmo prie kapinaičių, skersai gatvės nuo jos namelio Jauniūnuose. Mūsų oma, Marie Lichtenstein, pateko į Augsburgą kaip ir mes. Ji tvirtai laikėsi Šv. Rašto. Su ja kartais sekmadieniais ir į liuteronų pamaldas nueidavom, kur išgirsdavom Šv. Rašto skaitinius vietine kalba, suprantamą pamokslą ir melodingas giesmes, ir kur pastorius prie durų net tais sunkiais laikais kiekvieną dalyvę, dalyvį asmeniškai išlydėdavo. Karo vaikams – tai neišdildomi įspūdžiai. Mums įlipus į traukinį iš Augsburgo į Bremerhaveno uostą, kelionei į JAV, bet mūsų omai pasirinkus likti Vokietijoje, Antanukas atsistojo prie lango, kol ji dar matėsi, o kai nutolom, atsisėdo, pasilenkė ir pradėjo raudoti. Tai buvo pirmas kartas, kiek atsimenu, jį mačiusi verkiant.
Atsimenu Antanuko nelaimes. Haunstetteno lagery, žaisdamas ant malkų krūvos, nukrito ir prasiskėlė antakį. Po daugel metų, jau mums gyvenant namely Oakville, nuo kalno rogutėmis pasileidęs atsidavė į spygliuotą vielą, perplėšusią delną. Jam dažnai ausį skaudėdavo. Visa tai kartu pergyvenau. Tačiau didžiausias skausmas mūsų laukė ateity, jau Antanukui dirbant Lietuvoj, kai jam pirmiau uždraudė su jaunimu kalbėtis, o paskui pašalino iš Lietuvos. Tą kartą trūko žodžių... Su Algiu Antanuką pasitikom JFK aerodrome NY (Kenedžio oro uoste Niujorke, red. past.), parvežėm namo ir tylėjom. Antanukas tris dienas tylėjo, mums budint, ir po to tik pasakė, kad jam gaila žmonių, kuriuos gal suvedžiojo. Tai buvo nesąmonė, bet gerbėm jo tylą. Tą vienintelį kartą pagalvojau, jog gerai, kad mūsų tėvai, kuriuos taip mylėjom, mirę, nes jiems dėl Antanuko būtų buvę baisu, jį iš esmės taip gerai pažinojusiems ir ypač sudariusiems mums sąlygas Lietuvą mylėti ir ja rūpintis.
Antanukas gyvenimo kelią pasirinko, man atrodo, pagal mūsų šeimos vertybes ir gyvenimo būdą. Skaitė knygas, rinkosi mokslo sritį, galop gyvenimo kelią. Jis buvo atviras, nuoširdus, gabus, visuomeniškas, kuklus, puikaus humoro ir tikras mokslininkas. Hochfeldo lagery per jo egzaminus sėdėdavau ant laiptukų prie klasės rūpindamasi, kad jam gerai sektųsi. Žinoma, gerai praėjo. Jau būdamas jėzuitas jis pasirinko ne chemijos doktorato siekti, kaip jam siūlyta (nes liktų universitetuose), bet dirbti su žmonėmis. Gavęs leidimą iškeliavo į savo mylimiausią kraštą – Braziliją. Jis kviestas ir JAV, ir Brazilijos provincijų prie jų prisijungti, bet laikėsi tuo metu pavergtos Lietuvos provincijos, kurioje liko ir kuri jį išlydėjo iš šio, jo taip mylėto, pasaulio.
Beveik dvejus metus prieš jo mirtį, man lauke keletą dienų nepasirodžius, kaimynas, įėjęs į mūsų namus, mane rado be sąmonės, daktarai sakė, kad išgelbėjo mano gyvybę. Buvau komoj – sepsis, inkstų ir kt. bėdos, visai netikėtai. Mirti būtų buvę lengva, kiek patyriau, jos prisiliesdama. Atsigaudama ir atsigavusi nesupratau, kodėl likau gyva. Kai mane į aerodromą skrydžiui į Antanuko laidotuves vežė artima draugė Misi, prieš metus Antanuką atvežusi ir nuvežusi ten pat, ji patvirtino, kad ir jos, mano draugės, svarstė, kaip būtų geriau: ar Antanui mane laidoti, ar man jį. Priėjo prie tos pačios kaip mano išvados: geriau kad aš jį; kad jam nereikėtų manęs laidoti.
Kai mudvi, mudu su Antanuku augom, mūsų mama, mums esant vasaros stovyklose, universitetuose ar kitur, kasdien parašydavo popierinį laišką. Iš jos ir iš šv. Ignaco, nuolat laiškus rašiusio, pavyzdžio Antanukas uoliai ir mielai siųsdavo atvirukus ir laiškus draugams, draugėms. Taip ir darė paskutinį kartą namie būdamas vasarą prieš mirtį. Viena paskutiniųjų mūsų tarpusavio žinučių, jam jau esant lėktuve atgal, buvo „vienos širdies“.
Neringos stovykloje, kurios Kultūros dienose abu dalyvavome 2024 rugpjūčio gale, mačiau pasikeitimus. Jam trūko oro. Nebuvo toks linksmas, kaip būdavo, nors visur dalyvavo, tikrai nuostabiai šventė šv. Mišias, bendravo. Aiškiai skirtumą pajutau, kai dalyvavęs meno būrely antrą kartą nuėjo darbelio baigti, o jis juk stovyklose rankdarbius pravesdavo; mūsų namuose daug jo meno. Supratau tada, kad kažkas esminiai kitaip.
Dievas mūsų broliui Antanui davė nuostabią dovaną: mirtį Didįjį penktadienį savo kambaryje, savo brolių jėzuitų tarpe.
Projektą iš dalies finansuoja
