Leonas XIV su užsienio šalių diplomatais Vatikano Siksto koplyčioje 2026 m. sausio 9 d. Vatican media nuotrauka
Dr. Mariusz Antonowicz*
Metų pradžioje popiežius Leonas XIV kreipėsi į akredituotus prie Šventojo Sosto užsienio šalių diplomatus. Iš pirmo žvilgsnio tai nėra išskirtinis renginys. Kasmetinis užsienio diplomatų susitikimas su valstybių vadovais – įprasta praktika. Per tokius susitikimus vadovai pristato esmines savo šalies užsienio politikos kryptis ir strategiją joms pasiekti. Pavyzdžiui, vasario viduryje į analogišką susitikimą Lietuvoje akredituotus diplomatus sukvietė ir prezidentas Gitanas Nausėda.
Kuo Leono XIV pontifikatas galėtų skirtis nuo Pranciškaus?
Leono XIV kalba diplomatams galėjo sustiprinti tokių susitikimų neišskirtinumo įspūdį. Popiežius tęsė pirmtakų užsienio politikos liniją: jis nepritarė eutanazijos ir abortų įteisinimui ar didesniam liberalizavimui, pabrėžė religinės laisvės, migrantų ir kalinių žmogiškojo orumo svarbą, pasmerkė seksualinio išnaudojimo nusikaltimus, pateikė pagrindinių pasaulinių krizių bei konfliktų apžvalgą. Verta pabrėžti, kad Leonas XIV vienareikšmiškai į šią apžvalgą įtraukė ir Ukrainos žmonių kančią.
Nepaisant tokių susitikimų formalumo ir rutiniškumo, diplomatai vis tiek į juos eina. Ir ne vien tik dėl protokolo ar mandagumo reikalavimų. Jie stengiasi valstybių vadovų kalbose užčiuopti vieną kitą detalę, mintį, užuominą, galinčią reikšti reikšmingą užsienio politikos pokytį. Vos tik diplomatams pavyksta už ko nors užsikabinti, jie tai užsirašo į savo užrašų knygeles ar tiesiog įsidėmi ir siunčia žinią savo sostinėms. Žvelgiant iš tokios perspektyvos, šiemetinė Popiežiaus kalba buvo išskirtinė, nes pirmoji. Juk visi žino, kad nėra vienodų žmonių, tad diplomatai susirinko išsiaiškinti, kaip Leono XIV pontifikatas ir jo vedama užsienio politika galėtų skirtis nuo popiežiaus Pranciškaus. Taigi ką galėjo pasižymėti savo tikruose ar virtualiuose užrašuose užsienio šalių diplomatai?
Pirma, jie greičiausiai pastebėjo tam tikrus Leono XIV požiūrio į dirbtinį intelektą ir naująsias technologijas apmatus. Popiežius teigė, kad „žodžių prasmės atradimas iš naujo yra turbūt vienas iš didžiausių mūsų dienų iššūkių. Kuomet žodžiai praranda savo ryšį su realybe, o pati realybė tampa debatų objektų ir galop nebeiškomunikuojama, mes tampame kaip du žmonės <...>, kurie yra priversti būti kartu nemokėdami vienas kito kalbos.“* Būtent nuo sugadinto kalbos santykio su tikrove prasideda žmogaus teisių erozija, pirmiausia sąžinės laisvės, nes kalba tampa nebe komunikacijos priemone, o ginklu. Todėl dirbtiniam intelektui ir kitoms proveržio technologijoms reikia „atitinkamo ir etiško administravimo, kartu su reguliaciniais rėmais, sutelktais ties laisve ir žmogaus atsakomybe.“ Be šito iškyla grėsmė susikalbėjimui, o tai veda prie dialogo nutrūkimo.
Jungtinės Tautos – būtinos, norint išvengti katastrofų
Įtrūkiai dialoge ardo daugiašališkumą, ir tai yra antras dalykas, kurį greičiausiai užfiksavo Leono XIV kalbos klausęsi diplomatai. Svarbu pastebėti, kad Popiežiui daugiašališkumas yra neatsiejamas nuo Jungtinių Tautų: „JT buvo sukurta kaip daugiašalio bendradarbiavimo centras išvengti ateities katastrofų, saugoti taiką, ginti fundamentalias žmogaus teises ir skatinti tvarų vystymąsi.“ Daugiašališkumo renesansas yra neįmanomas be JT atsinaujinimo.
Šią Popiežiaus žinią turėtų ypač įsidėmėti Vidurio Rytų Europos diplomatai. Mūsų regiono politikams ir politikos apžvalgininkams būdinga piktdžiuga dėl JT krizės, kuri esą įrodo „humanistų“ kvailumą, nes prieš „blogiukus“ galima ir reikia kovoti tik jėga. Nemažai mūsiškių diplomatų, politikų ar ekspertų tiki iliuzija, kad galima išgyventi be JT ir kitų daugiašalių organizacijų, esą užtenka prisišlieti prie JAV ir kartu su jomis „duoti į kaulus“ Rusijai, Kinijai, Iranui ar Šiaurės Korėjai.
Leonas XIV perspėjo dėl tokio įsivaizdavimo: neįmanoma atsieti augančio apetito naudoti jėgą tarptautiniuose santykiuose nuo daugiašališkumo smukimo. Tik teisės viršenybė užtikrina taikų sugyvenimą. Alternatyva jai yra taika, pasiekiama per ginklą, taip užtikrinant savo dominavimą. Popiežius teigia, kad „JT turi atlikti esminį vaidmenį, palaikant dialogą ir humanitarinę pagalbą pasaulyje, susiduriančiame su kompleksiniais iššūkiais, tokiais kaip geopolitinės įtampos, nelygybės ir klimato krizė, taip padedant kurti teisingesnę ateitį.“ Pažvelgus iš mažų ir vidutinio dydžio valstybių perspektyvos – gal tai nėra tokia naivi idėja?
Labai tikėtina, kad diplomatai taip pat pastebėjo tariamą Popiežiaus naivumą kitu klausimu. Nepaisant teroristinės organizacijos „Hamas“ atakos prieš Izraelį, visiškos Gazos ruožo destrukcijos, žydų naujakurių plėtros Vakarų krante ir Izraelio politikos radikalizacijos, Šventasis Sostas vis dar pasisako už dviejų valstybių sprendimą Izraelio ir Palestinos konflikte. Be to, šioje koncepcijoje numatoma, kad Jeruzalė turėtų specialų statusą ir būtų tiek Izraelio, tiek Palestinos sostinė. Tokia pozicija gali pasirodyti utopinė: tarp diplomatų ir Vidurio Rytų ekspertų egzistuoja kone konsensusas, kad dviejų valstybių sprendimas nebeįmanomas.
Ką Augustino Dievo miestas gali pasakyti mūsų tikrovei?
Šioje vietoje turėtume prisiminti, kad Leonas XIV yra ne tik Vatikano valstybės vadovas, bet ir Katalikų Bažnyčios galva. Šalių vadovai užsienio politikoje turi vadovautis savo valstybių nacionalinio saugumo ir kitomis strategijomis. Šventasis Tėvas privalo visų pirma vadovautis Evangelija ir Bažnyčios magisteriumu, tad ne veltui kalboje užsienio diplomatams jis ne kartą nurodė į šventąjį Augustiną, ypač jo veikalą Apie Dievo miestą. Leonas XIV teigė: „Nepaisant tragiškos situacijos prieš mūsų akis, taika išlieka sudėtingas, bet realistiškas tikslas.“
Diplomatai, kurių valstybės ruošiasi aštrėjančiai geoekonominei ir geopolitinei konfrontacijai, šią Popiežiaus žinią greičiausiai nusprendė ignoruoti. Bet tai nereiškia, kad tą privalo daryti visi tikintieji. Tačiau kur jiems rasti vilties, kad taika vis dėlto yra galima? Juk jie mato didėjančią jėgos reikšmę tarptautiniuose santykiuose, tarptautinių taisyklių ir teisės eroziją, ir ne vienam tampa sudėtinga pasipriešinti gan paplitusiai nuojautai, kad tarptautinės įtampos išsispręs tik per kažkokį didžiulį konfliktą.
Leonas XIV priminė, kad Augustinas veikalą Apie Dievo miestą parašė po Romos nusiaubimo 410 metais, atsakydamas pagonių kaltinimams esą krikščionių Dievas nesugebėjo apsaugoti Romos nuo barbarų. „Augustinas pabrėžia, kad krikščionys yra pašaukti Dievo gyventi žemiškame mieste [t.y., mūsų nacionalinės valstybės, miestai ir t. t.; M. A.], bet jų širdys ir protai yra nukreipti į dangiškąjį miestą, jų tikrąją tėvynę, – kalbėjo popiežius. – Nors kontekstas, kuriame mes gyvename šiandien, skiriasi nuo V a. konteksto, kai kurie panašumai išlieka svarbūs. Šiandien, kaip ir anuomet, esame didelių migracinių judėjimų eroje; kaip ir tada gyvename geopolitinių balansų ir kultūrinių paradigmų giluminių persidėliojimų laikotarpiu.“
Ką visa tai reiškia? Taip, mes gyvename gilėjančio chaoso laikais. Bet tai nėra pirmas kartas mūsų istorijoje. Per ankstesnes turbulencijas žmoniją lydėjo Dievas, tikime, kad Jis su mumis ir dabar. Mūsų, krikščionių, pareiga yra bendradarbiaujant su Dievu keliauti ir padėti savo bendruomenėms šiame chaose judėti Dieviškojo miesto link. Tikėjimas yra pagrindinis vilties šaltinis, neleidžiantis pasiduoti siekiant taikos.
Kalbos diplomatams pabaigoje Leonas XIV priminė šventąjį Pranciškų kaip taikos ir dialogo pavyzdį. Be to, Popiežiaus svarstymus galima papildyti dar vieno šventojo – Benedikto – pavyzdžiu. Jis irgi gyveno itin neramiais laikais, nepaisant to, išliko taikos ir susitaikymo žmogus. Koks buvo Benedikto atsakas į tuometinį chaosą ir griūvančią socialinę tvarką? Jis neieškojo įkvėpimo „senuose geruose laikuose“, nebandė atkurti Romos imperijos, nesiekė „saugoti tai, ką turime“. Benediktas pasielgė radikaliai: pradėjo vienuolių judėjimą, kuris ilgainiui teigiamai pakeitė ne tik Europos, bet viso pasaulio raidą.
Tad į pirmąją Leono XIV kalbą užsienio valstybių diplomatams galima žiūrėti dvejopai. Jeigu jame matome valstybės vadovą, tuomet tai buvo tvarkinga programinė kalba, kurioje papildomai susirūpinta daugiašališkumo krize bei pradėtas formuluoti Šventojo Sosto požiūris į naująsias technologijas. Tačiau jeigu Popiežiuje matome ir šventojo Petro įpėdinį, tuomet kalba diplomatams buvo drauge priminimas, kad, nepaisant gilėjančio chaoso, Dievas mūsų neapleido, vadinasi, išlieka ir krikščionių pareiga ieškoti sprendimų šiandienos krizėms.
* Dr. Mariusz Antonowicz, VU TSPMI dėstytojas, VDU tyrėjas
Projektą iš dalies finansuoja
