Alex Bodini / unsplash.com nuotrauka
Kai atsitinka kas blogo, ne tik vaikai, bet ir užaugusieji nevalingai šaukiame: „Mama!“. Todėl dažniausiai ligoninėje vaikus ir lieka slaugyti mamos. Tėčiai ateina aplankyti. Atveža daiktus. Ir maisto. Išsiveža pasveikusius. Eina pakalbėti su daktaru. Nors mamai jau viskas būna pasakyta. Aiškiai ir suprantamai, kaip pacientų teisių įstatymas reikalauja.
Iš tų atėjusių pakalbėti gerai įsiminiau du. Su dideliais pinigais buvo atėję. Dar vieną prisimenu, nes pažadėjo nušauti. O dar vienam esu labai dėkingas, kad nuleido mane iš medicininių aukštumų, pamokė mandagumo, padorumo, nuolankumo, kuklumo. Kai važiuoju į darbą, dabar tokią maldelę kartoju: „Laimink, Dieve, mane darbe, padėk „nesusimauti“ santykiuose, padėk būti atidžiam, susikaupusiam, rūpestingam, dėmesingam, mandagiam; apsaugok nuo sunkių atvejų ir profesinių klaidų.“
Kai jau tapau plikas ir žilas, tie jauni tėčiai supranta, kad susidūrė su išmanančiu ir patyrusiu. Autoritetą pripažįsta. Dažniausiai bendraujame maloniai. Galiu patarti, pamokyti, paguosti. Retai pasitaiko nemokytini. Tie, kur viską tikrai žino. Duodu kelią. Gyvenimas pamokys.
Iš tų tėčių, kur pasiliko su vaiku, vienas sugebėjo slapta nuo daktaro ir seselių palatoje „gramą padaryti“. Gerokai įkaušusį teko raminti. Niekas nenukentėjo, apsiėjom be valdžios įsikišimo. Tik vieną kartą policiją dėl tėvo elgesio kviečiau.
Smagu buvo stebėti, kaip vienas slaugantis tėtis tobulėjo. Mama, tik pagimdžiusi, buvo izoliuota ir gydoma kitoje ligoninėje dėl atviros tuberkuliozės. O jaunas ir išsigandęs tėvas liko pas mus su naujagimiu, nes tą vaikelį irgi reikėjo ištirti ir profilaktiškai gydyti. Nieko jis nemokėjo, bijojo prie vaiko net prisiliesti. Seselės gailestingos, ėmėsi mokyti. Sauskelnes keisti, mišinuką paruošti, nešioti, perrengti, šutimus patepti, galiausiai net vaistus sugirdyti. Su tuberkulioze niekad greit nebūna. Ir tyrimai, ir gydymas užtrunka. Po kelių mėnesių tėvelis jau tvarkėsi puikiai.
Bėgant metams pastebim, kaip daugėja pasiruošusių, vaiko auginime aktyviai dalyvaujančių tėvelių. Tai, kad valdžia per jėgą primetė tas tėvystės atostogas, labai į naudą išeina. Kai šitie „teigiami“ tėčiai lieka su vaikais, medikams rūpesčių sumažėja. Tačiau yra ir statinė deguto. Neapsirikau. Tikrai didelė bėda. Ateina tėvelis vaiko ir žmonos lankyti. Ir ką matom? Guli abu lovoje „valetu“ ir išmaniuosius brauko. O vaikas šone, savo lovytėje padėtas linguoja. Pabrauko tėvai, pabrauko ir lankytojas išeina. Dažniausiai ne pats susipratęs, kad lankymo valandos jau baigėsi, bet aktyviai išprašytas.
Dauguma tėčių, atėję į skyrių, pasisveikina. Malonu. Dauguma sutinka vykdyti nurodymus – užsimauti antbačius, užsidėti veido kaukes. Beveik visi išeidami atsisveikina, padėkoja. Vėl malonu. Kai duriam vaikui į veną, perspėjam, kad vyrai alpsta nuo kraujo vaizdo. Rimtai, ne vienas drąsuolis išsidrėbė. Tada kai kurie pasėdi koridoriuj. Paguodžia vaiką jau po procedūros. Malonu matyti, kaip tėčiai sergantiems vaikams knygeles skaito, kartu spalvina, žaidžia, konstruktorius, kaladėles dėlioja. Ir kraupu, kai ekranėlį atkiša, o pats į kitą įlenda.
Prieš tris dešimtmečius, kai dar buvau tik pradėjęs dirbti, stovėjau prieš gedintį ašarotą tėvą. Savo bendraamžį. Tai buvo viena pirmųjų mano patirtų mirčių reanimacijoje. Žaibinė meningokokinė infekcija. Tada dar nebuvo skiepų. Vaiko netekom per keletą valandų nuo ligos pradžios. Vardo ir pavardės nepamenu. Bet visam laikui įsiminiau visus situacijos vaizdus, visas manipuliacijas. Ir tėvo žodžius, kai jau baigėm gaivinimą. „Jį taip visi mylėjo…“ Nekaltino, nesugniužo. Gedėjo prasmingai. Apie meilę. Tada dar nemokėjau atsakyti. Padėka ir pagarba tau, Tėve.
Tėvo meilė įvairi – kartais naivi, vaikiška, nebrandi, kartais audringa, dažnai paslėpta, nutylėta, kartais kieta, skaudi, būna, kad nevykusi. Bet visada tikra. Su Tėvo diena, gerbiamieji, nenustokim mokytis mylėti.
