Dr. Nijolė Liobikienė
Namų Bažnyčia – kas tai? Atsakymai į šį klausmą galėtų būti įvairūs – nuo „neturiu supratimo ir nežinau“ iki pamąstymo apie koplyčią namuose (kas galėtų ją turėti, nebent dideliame name ar bute) ar religinių paveikslų, religinių knygų ir pan. Deja, visi atsakymai šauna pro šalį.
Pradėkime iš pradžių panagrinėdami namų Bažnyčios apibūdinimą: 1) tai namai, kurių pagrindas yra asmenų santykis su Dievu ir vienų su kitais; 2) tai asmenys, kurie gyvena kartu, būdami įsipareigoję sakramentiniam Bažnyčios gyvenimui (priėmę Santuokos sakramentą); 3) asmenys, įsipareigoję gyventi pagal krikščioniškos Meilės viziją ir Bažnyčios mokymą tarpusavyje ir su pasauliu.
Kitaip tariant, namų Bažnyčia – tai „<...> asmenų bendruomenės kūrimas“, kaip teigia šv. Jonas Paulius II, santykių kūrimas ir tobulinimas, o tai reikalauja žinių, pastangų ir laiko. Tai dinamiškas procesas, kasdienės pastangos. Santykiai yra trejopi: santykis su savimi, su Dievu ir su kitais.
Savęs pažinimas ir pasirengimas
Kuriant santykius pirmiausia reikia pažinti save, atsakyti į klausimus: kas esu, koks mano gyvenimo tikslas, koks mano požiūris į meilę, šeimą, bendrystę; kokios mano vertybės – ar jos tik deklaruojamos, ar jau tapo dorybėmis, kuriomis stengiuosi kasdien gyventi; kokie yra mano santykiai su kitais žmonėmis, požiūris į atsakomybę, pareigą; ar esu susipažinęs su autentišku Katalikų Bažnyčios mokymu; ar juo vadovaujuosi, ieškau jame atsakymų į kylančius klausimus (o kaip dažnai vadovaujamės gandais ir nuomonėmis...)?
Kaip ir kiekviena kūryba, santykių kūrimas reikalauja pastangų. Kartais žmonės daug žino, tačiau tuo negyvena. Pakeisti galima tik save, savo mąstymą ir elgesį. Jei mano tikslas pakeisti sutuoktinį, anytą ar uošvienę, kaimynus ar bendruomenę – beprasmiškas darbas, geriau jo nepradėti. Konsultantai gali papasakoti daugybę istorijų, kai vyras nori „ištobulinti“ žmoną, o žmona vyrą. Rezultatai būna skaudūs ir dažnai baigiasi santykių iširimu.
Svarbu suprasti, koks mano santykis su Dievu. Kas man yra Dievas – teisėjas, baudėjas, griežtas tėvas, reikalaujantis besąlygiško paklusnumo? O gal kažkas, apie kurį šiek tiek žinau, tačiau Jis mano gyvenime nevaidina jokio vaidmens? Tiesa ta, kaip moko Bažnyčia, kad Dievas mus pamilo ištikima meile ir laukia mūsų atsako. Norint užmegzti ir tobulinti santykius su Viešpačiu, reikia skirti laiko ir pastangų – skaityti, gilintis, melstis, bendrauti. Dievas nėra autokratinis valdovas, kad priverstų mus su Juo bendrauti. Jis kantriai laukia, nes apdovanojo mus laisva valia, pasirinkimų laisve.
Tai, ką dabar perskaitėte, pavadinčiau bendru pasirengimu kurti namų Bažnyčią .
Šeima ir liturgija
Namų Bažnyčia pradedama kurti Santuokos sakramentu – viešu įsipareigojimu vienas kitą mylėti, gerbti, būti ištikimiems ir neapleisti iki mirties.
Kaip kiekvienoje Bažnyčioje, čia susiduriame su liturgija. 2022 m. gruodžio Artumos straipsnyje „Sinodiškumas ir namų Bažnyčia“ teigiama: „Žodis liturgija reiškia konkretų garbinimo veiksmą, kurį mums davė pats Dievas, kad išgydytų nuodėmės daromą žalą mūsų santykiams su Dievu ir vienas kitu. […].Panašiai Dievas sukūrimo aušroje į savo žmonių šeimos projektą įaudė numanomas praktikas, kurias bendrai vadiname namų Bažnyčios gyvenimo liturgija. Socialinių mokslų tyrimai įrodė, kad šios praktikos ne tik leidžia šeimoms (per visą istoriją ir visose kultūrose) klestėti žmogiškuoju lygmeniu, bet, gyvenant maldoje ir sąmoningai, šie įpročiai leidžia šeimoms dalyvauti meilėje, trykštančioje iš Švenčiausiosios Trejybės šerdies. Todėl teigiame, kad namų Bažnyčios gyvenimo liturgija yra pirmapradė liturgija, kurią Dievas įsteigė, kad išgydytų nuodėmės padarytą žalą žmonių šeimai kaip visuomenės ir Bažnyčios pagrindui.“
Šeimos, namų Bažnyčios, liturgija susideda iš trijų pagrindinių dalių: krikščioniško santykio, šeimos ritualų ir rūpinimosi kitais.
Krikščioniškas santykis ir prioritetai
Kuo skiriasi krikščioniškas santykis nuo paprasto, ne krikščionių, santykio? Skirtumas išryškėja tada, kai susiduriame su sunkumais, kito žmogaus netobulumais, kai ieškome būdų, kaip spręsti konfliktus. Krikščioniškas santykis grįstas santykiu su Kristumi, vadovavimusi meilės įstatymu gyvenime ir savitarpio bendrystėje. Kas neįmanoma žmogui – įmanoma Dievui. Tačiau krikščioniška šeima turi žinoti, kas yra tikroji meilė ir meilės santykis, turime mokytis mylėti. Erichas Frommas teigia, kad meilė – tai laisvė, pagarba, atsakomybė ir pažinimas (Žmogus sau, p. 113). Iš čia kyla supratimas, kas nėra meilė, – tai egoizmas, išnaudojimas, kontrolė, kito asmens savinimasis, spaudimas elgtis pagal savo norą, žemiminimas, panieka. Krikščioniškame santykyje vengiama progų, kurios susijusios su neištikimybe, liguistomis priklausomybėmis, laiko švaistymu. Planuojant laiką ir užimtumą prioritetas skiriamas šeimai, nes jai reikia kartu praleisto laiko: tėvų su vaikais ir seneliais; taip pat poroje praleidžiamo laiko, kai galima pabūti vienam su kitu, pasidalyti jausmais ir pradžiugti.
Ritualai ir klimatas
Kiekviena šeima susikuria savus ritualus, numato taisykles, reguliuojančias šeimos gyvenimą. Įvairovė būtina – tai, kas vienoje šeimoje priimtina, kitai šeimai gali visai netikti.
Šeimos ritualai gali būti susiję ne tik su šeimos buitimi ar vaikų priežiūra, bet ir su profesiniu darbu. Sugrįžę iš darbų, pirmiausia šeimoje ieškome paramos, supratimo, palaikymo. O kaip dažnai pasidalijame apie darbą, jo svarbą su vaikais? Juk ir jiems svarbu žinoti, ką tėvai veikia darbe, kodėl darbas yra reikšmingas ir reikalingas.
Šeimos klimatas pradeda šalti, kai neturime laiko pasikalbėti. Kartais šeimos pasakoja, kad grįžę iš darbo ar mokyklos visi pasiima savo mobiliuosius telefonus ir nuolat su jais „dirba“, kol ateina laikas miegoti. Fiziškai jie namuose, bet emociškai jų nėra. Kalbėtis reiškia dalytis ne tik žodžiais, bet ir emocijomis, patirtimi, išgyvenimais. Dera susikurti pokalbių ritualus. To galima išmokti: yra programos, kaip organizuoti šeimos pokalbius, vakarus su šeima ir pan. Metodinės medžiagos galima rasti Lietuvos šeimos centre. Be to, svarbu šeimai kartu linksmintis, pramogauti, leisti laisvalaikį ir žaisti.
Šeimos dvasiniam augimui reikalinga malda. Dera pripažinti, kad vienuolinio ir šeimos gyvenimo maldos gali labai skirtis. Šeimos malda priklauso nuo užimtumo, vaikų amžiaus, nuovargio ir pan. Kiekviena šeima gali turėti savo asmenines, šeimos ir bendruomenės maldas, kuriose dalyvauja visi šeimos nariai (pvz., šv. Mišiose).
Būtų nuostabu, jei krikščioniškoje šeimoje įsitvirtintų nuolatinis bendravimas su Viešpačiu: kiekvieną darbą, sunkumus ir džiaugsmus skirtume Dievui, prašytume pagalbos, dėkotume ir pasitikėtume. Tai neužima laiko – tiesiog pakeliame mintis link Viešpaties.
Neužsidarymas ir rūpinimasis kitais
Krikščioniškoje šeimoje ugdoma meilė šeimos nariams ir aplinkiniams. „Visi šeimos nariai, kiekvienas kiek sugeba, turi malonę ir įpareigojimą nuolat stiprinti sąjungą, kad šeima taptų „kilniausio žmogiškumo mokykla“. Tai vyksta per malonę ir meilę vaikams, ligoniams ir vyresniesiems; per kasdienį visų tarnavimą vienas kitam; taip pat dalijantis gėrybėmis, džiaugsmais ir kentėjimais“ (Jonas Paulius II, Familiaris consortio ).
Rūpinimasis išreiškiamas žodžiais ir darbais: „Matau, esi nusiminęs / usi, pavargusi / ęs, gal galiu padėti?“; „pailsėk, aš padarysiu šį darbą“ ir pan. Kartais katalikiškos šeimos vengia santykio su aplinkiniais. Jos tarsi užsidaro savos šeimos rate, vengdamos, jų nuomone, negatyvios aplinkos įtakos. Taip jos atsiriboja nuo rūpinimosi kitais, nepastebi, kaip galėtų padėti savo kaimynams, tolesniems giminaičiams ir kitiems sutiktiesiems. Rūpinimasis reiškia: 1) pastebėti, aptarti šeimoje, kad kitiems žmonėms reikia dėmesio ar užuojautos; 2) dalytis su kitais užuojauta, supratimu ir daiktais; 3) pasirūpinti savo aplinkoje vargstančiaisiais; 4) įsitraukti į Carito veiklą ar kitokias organizacijas, kurioms reikia savanorių pagalbos; 5) finansinė pagalba stokojantiesiems. Yra daug galimybių padėti kitiems nieko nekainuojančias būdais, pvz., pasakyti gerą žodį, padrąsinti ligonį, neprisiminti atleistos kaltės, įvertinti kiekvieno žmogaus gerumą, užjausti pažemintą, kantriai kalbėti su įkyruoliais, viską daryti su meile.
Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė teigė, kad tobula artimo meilė – tai pakanta kitų žmonių trūkumams, mokėjimas nesistebėti jų silpnybėmis, rasti sau atsparos net ir mažiausiose jų praktikuojamose dorybėse, o svarbiausia– kad toji meilė neturi būti slepiama širdies gilumoje.
Linkiu šeimoms švęsti liturgiją ir ugdyti meilę.
