Vaida SPANGELEVIČIŪTĖ–KNEIŽIENĖ
Lytinio gyvenimo pradžia iki santuokos tampa įprastu reiškiniu, o vedybos vis labiau atidėliojamos. Keista, tačiau panašių apsisprendimų priimama ir save „uoliais“ laikančių katalikų gyvenime. Dažnai išgirsime: „Juk visi taip gyvena.“ Tad kokių padarinių sukelia lytinio gyvenimo pradžia, pats apsisprendimas nesulaukti visiško „taip“, ištarto prie altoriaus, ir kaip gali viskas sugriūti per vieną naktį, dalijasi nuostabi, gal kai kam ir pažįstama Linos bei Žano TALANDŽIŲ šeima, su penkiais vaikais įsikūrusi Padubysio kaime, Šiluvos apylinkėse.
Praeities kartėlis
Privažiavus arčiau prie jų namų, akį patraukia užrašas „Dievas yra meilė“. Pabendravęs įsitikini, kad ši šeima tuo ir gyvena. Jų namuose pasijauti tarsi lankytum seniai pažįstamus savus žmones. Tad nieko nedelsdama atvirai klausiu, ką jiems reiškia skaistumas dabar ir anksčiau, kol dar nepažino Dievo. Skaudžia patirtimi pradėjo Žanas: „Dar iki santuokos du bandymai draugauti kainavo gyvybę – teko daryti abortą, ir visa tai per neskaistumą. Širdy jaučiau, kad negerai elgiuosi, toks vidinis surišimas slėgė. Vyrams, kurie pas mus atvažiuoja bandydami atsisakyti alkoholio, sakau, kad lytinis surišimas pats baisiausias. Apsigyvenęs Pakutuvėnuose gavau malonę paragauti „celibato“ ir supratau, kad įmanoma gyventi be moters artumo, kad gali į moterį žvelgti ne kaip į sekso objektą, bet kaip į žmogų. Čia ir vėl atgimė jaunystėje patirti jausmai – kai iš meilės darosi šilta-šalta, po kūną laksto drugeliai, o tu bijai viską sugadinti.“
Lina, užaugusi nekrikščioniškoje šeimoje, būdama dvidešimties draugavo su vaikinu, kuris įnirtingai ją spaudė pradėti lytinį gyvenimą. „Nors viduje jaučiau didelį pasipriešinimą, tačiau neradau argumentų pasakyti savo vaikinui, kodėl nenoriu sutikti pradėti lytinio gyvenimo; atrodė, visi taip gyvena... Jei nėra santykio su Dievu, atrodo, nėra argumentų, kodėl verta išsaugoti skaistumą. Nors ir augau nekrikščioniškoje šeimoje, bet visas vidus šaukė, kad taip gyventi negerai, bet kodėl – nežinojau, ir neatsilaikiau. Po to jaučiausi labai apiplėšta, apgauta; taip buvo bloga, norėjau nuo jo atsitraukti, nebūti su juo, bet po atsidavimo tapo labai sudėtinga išsiskirti, tad, apsisprendusi nutraukti šiuos santykius, išvažiavau į Vokietiją savanoriauti“, – dalijosi Lina.
Tarp šaltinio ir kanalizacijos
Žanas, prisimindamas darželio meiles ir vaikystės svajones, kalba apie romantinės meilės paieškas, namuką prie vandens, žirgą ir gausią šeimą. Atrodo, visa tai jau turi ir net daugiau, nei galėjo pasvajoti, tačiau tai neatsirado netyčia, tam reikėjo daug skausmingų patirčių ir ieškojimų. „Net tada, kai buvau įklimpęs į alkoholio vartojimą, suvokiau, kad gerdamas pasirinkdavau alkoholį, nes geriau jausdavausi pagiringas, nei permiegojęs su moterimi, su kuria nenorėtum permiegoti. Atsibundi ryte ir tuščia, jautiesi apvogtas, galvoji, kad tu permiegojai, bet, pasirodo, kad su tavimi permiegojo. Tai nebuvo pasirinkimas, jaučiausi, tarsi plaukčiau nuotekų vamzdžiu, ir tada jau nesvarbu, ką pasirinkti. Tik dar sunkiau, kai suvoki, kad šalia yra šaltinis, o tu kapanojiesi kanalizacijoje“, – savo istoriją prisimena Žanas. Ir tęsia: „Nuo tokių moterų norėdavosi bėgti. Atrodė, lyg viskas gerai, bet širdyje visada troškau kažko daugiau nei seksas. Jei su mergina būdavo įdomu kalbėtis ir susidarydavo gera atmosfera, daug dažniau pasirinkdavau su ja prisigerti ir atvirai pasikalbėti nei permiegoti. Dar senais laikais su viena gera bičiule gurkšnojome vyną, kalbėjomės, guodėmės, aš jai subtiliai užsiminiau apie intymumą, o ji sako: ‘Žanai, negadinkime draugystės seksu.’“ Tai tapo devizu, kuris lydi Žaną gyvenime.
Draugystės pradžia
Atvykęs į Pakutuvėnus gydytis nuo priklausomybės, Žanas susipažino su Lina – universitetą baigusi mergina čia dirbo socialine darbuotoja. Visada svajojęs apie gražią šeimą, vieną vakarą gulėdamas galvojo, kaip norėtų rūpintis vaikais, ir staiga šovė mintis: „Eik į kunigystę ar į vienuolyną, – padėsi vaikus globoti.“ Tačiau po to Žaną aplankė mintis, kad norėtų žmonos ir vaikų, bet tik vėliau pats sau prisipažino, kad išties norėjo moters artumo: „Gėdijausi prisipažinti, kad noriu moters kaip moters. Buvome pradėję bendrauti su Lina, bet tik kaip draugai. Tačiau kai matydavau ją verkiant, galvodavau, kodėl man tai rūpi, ir staiga suvokiau – aš įsimylėjau. Apie užplūdusius jausmus pasidalijau su bičiuliu, ir jis man patarė: ‘Ji ne tau; tad melskis už ją rožančių, kad gautų gerą vyrą.’ Pasipasakojęs tėvui Gediminui, sulaukiau dar vieno patarimo: ‘Tavo įsimylėjimas neatleidžia tavęs nuo to, ką Bažnyčia kalba apie skaistybę, nes Bažnyčioje ypatingai to reikia.’ Tada ir suvokiau, kad įsimylėjimas ne toks ir baisus dalykas, tik skaistumą buvo sunku suprasti“, – prisimena Žanas.
Vestuvės buvo suplanuotos gruodį, tačiau Žanas nusprendė, kad gali gyventi intymųjį gyvenimą ir be Bažnyčios palaiminimo. „Buvau mokęs visus – motiną, seserį, kad negalima be Bažnyčios palaiminimo gyventi, bet tą kartą aš pats nusprendžiau už mus abu... Rytą Lina mane paliko. Ot, pasimylėjau... Turėjau draugę, bendražygę, bendramintę, nuotaką, o dabar nieko nebeliko. Per vieną naktį viskas dingo“, – skausmingai prisimena Žanas. Vėliau pasakoja, kaip klaidžiojo Klaipėdoje, visai prasmės nematydamas ir grauždamasis dėl to, kad nepalaukė vos keleto savaičių.
Linai ši naktis, nors ir ne pirmoji, taip pat buvo įsimintina. Po tos nakties ji susirinko daiktus ir paliko mylimą vyrą, kuriuo, kaip pati įvardija, nebegalėjo pasitikėti. Ir šiam jausmui sugrąžinti neužteko tik meilės, reikėjo laiko ir kančios. „Tai buvo laikas, kai niekas nebeturėjo prasmės, tamsybių tamsybės, visa, apie ką svajojau – santuoka, šeima, vaikai, atrodo, nebeturėjo prasmės. Atitolau nuo Bažnyčios, nėjau išpažinties, juk suvokiau, kad negaliu atsispirti tai nuodėmei. Bet per Žaną ir sugrįžau į gyvenimą, Žanas išbuvo per visus sunkiausius momentus“, – prisimena Lina.
Pora vestuves atšoko praėjus dar pusmečiui: „Nuotrauka, kurią juokaudami vadiname dašliaužėm, gerai atspindi ta džiaugsmo akimirką... ir sustingusi ašara akyje, kai suvokėme – kokia didžiulė malonė susitaikyti ne tik vienas su kitu, bet ir su Dievu. Tada patiri, ką reiškia sugrįžti.“
Klaidos kaina
„Žinau, dėl ko Dievas davė tą laiką, – kad ‘neločiau’ ant kitų, – patirties pamokas prisimena Žanas ir tęsia: – Atėjęs į Bažnyčią jausdavausi kaip kekšė, – visi eina sakramentų, o aš negaliu. Jau buvau nusprendęs nebeiti į Mišias, bet po pusmečio gavau malonę pasipiršti, ir susituokėme. Gimus pirmajai dukrai supratau, kad gali visi pragaro vartai šaukti, – aš vis vien nepatikėsiu, kad Dievas manęs nemyli. Tačiau turėjome gerą pamoką. Nepaklausėm tėvo Gedimino, kai jis sakė, kad Bažnyčiai reikalingas skaistumas, kad didelė malonė draugauti, bet kartu geriau negyventi. Buvau įsitikinęs, kad esu kietas, stiprus vyras, beveik su karūna ant galvos ir aš ją apsaugosiu nuo visko. Deja, net nepajutau, o ir sąžinė nelabai graužė, – juk, atrodė, pasakėme Dievui, kad tuoksimės, tai jau kaip ir viskas galima. Tačiau nuodėmės pasekmė ir Linos pasakymas: ‘Aš negaliu su tavimi gyventi, jei tu nepalaukei’ parodė šio apsisprendimo kainą.“
Žanas prisimena, kaip sunku buvo nueiti prie klausyklos, laukė, kol iki Mišių liks tik keletas minučių, kad būtų kuo mažiau laiko, o pasakęs nuodėmes ištarė: „Nežinojau, ką daryti.“ Iš kunigo išgirdo: „Ant žemės miegok.“ Šis patarimas parodė, kokioje didybėje ir apgaulėje buvo pasinėręs. Žanas šią patirtį priėmė kaip dar vieną gyvenimo pamoką, nes, kaip pats sakė, „kol man atvirai nepasakė tiesos, regis, toks religingas ir teisingas žmonėms atrodžiau, bet susimoviau, patyriau savo žmogišką silpnumą. Labiausiai sužavėjo Bažnyčios nepajudinamumas. Sakau: ‘Viskas, reikia nutraukti sužadėtuves’, o kunigas: ‘Ir gerai. Geriau dabar, nei po santuokos.’ Norėjosi primušti tą kunigą, bet jis buvo teisus. Iš tiesų santuokoje suvokiau daug dalykų, net ir kaip reikia gyventi celibate, jei noriu augti meilėje. Skaitau Pauliaus Himną meilei... ir nerandu ten žodžio seksas, seksas, seksas..., bet kantrybė, atlaidumas... Kartais, atrodo, užmiegi su vienu vaiku, paskui dar apeini kitus tris, ryte atneši žmonai arbatos, ir kartais čia būna visa intymi meilė, nes supranti, kad giliai širdyje yra kažkas aukščiau už seksą.“
Nuotrauka iš asmeninio archyvo
„Tapti vienu kūnu reiškia daug giliau, nei lytinė vienybė; tai – bendrystė, kuri apima įvairius gyvenimo aspektus. Būti vienu kūnu – tai pasidalyti vienu likimu, gerti iš tos pačios taurės, kurioje ne visada būna tik malonumas, bet gyvenimas meilėje, kuri yra kantri, maloninga; meilėje, kuri visa pakelia, viskuo tiki ir viskuo viliasi (plg. 1 Kor 13, 7). Tokiomis meilės ir išbandymų akimirkomis mes ir keliaujame į amžinybę“, – liudija Lina ir Žanas. Ačiū jiems.
Ir Dievui – už Meilę.
