Apie tai, kas svarbu gyvenantiems Dievo ir žmonių artumoje

Kronika

Nepaprasta Pranciškaus lyderystė

2016-01-13 | Romanas KAZAKEVIČIUS
artuma1512-rs-p06-1
L’Osservatore Romano nuotrauka

Romanas KAZAKEVIČIUSRomanas KAZAKEVIČIUS

Vėl atėjus laikui „persukti“ ne vien valandas, bet ir metus, galvoje beveik natūraliai kyla klausimas: kas per juos nutiko? Uždavus jį popiežiaus Pranciškaus pontifikatui, būtų galima pasakyti nepaprastai daug dalykų, bet šiame straipsnyje skaitytojui pasiūlysiu tik vieną mintį: per šiuos metus išryškėjo dviguba Pranciškaus lyderystė, tiek katalikų bendruomenėje, tiek pasaulyje.

Lyderystė „pasaulyje“

Pradėkime nuo pastarosios, iliustruodami ją Pranciškaus kelionės į Kubą ir JAV rugsėjo 19–27 d. detalėmis, kurios priskirtinos ne vien katalikiškai ar religinei, bet ir visuomeninei bei politinei sferoms. Jau pats jos fonas buvo išskirtinis: popiežius per vieną kelionę aplankė dvi nepaprastai skirtingas valstybes, kapitalizmo ir demokratijos milžinę bei nedidelį kraštą, kurio vienvaldžio komunistinio režimo skelbiami socialistiniai idealai ir sukurtas gyvenimo būdas daugeliui žmonių, paradoksalu, kelia heroizmo ir romantikos įspūdį. Po pusšimčio metų tiesiog chrestomatinio antagonizmo jos pradėjo susitaikymo procesą. Puikus kontrastas, atsiminus, kad dar neseniai Kuboje apsilankęs žmogus rizikuodavo negauti vizos į JAV, todėl kubiečiai neklijuodavo į pasus vizų ir nedėdavo antspaudų. Negana to, abiejų valstybių prezidentai, Barackas Obama ir Raulis Castro, paskelbę apie santykių atkūrimą, viešai padėkojo popiežiui Pranciškui ir apskritai Šventajam Sostui už tarpininkavimą ir paskatą. Vėliau Pranciškus savo interviu nesureikšmino įvykio: esą situacija jau buvo pribrendusi, jis tik parašęs abiem prezidentams po asmeninį laišką, o po to šalys jau viską padariusios pačios. Žinoma, tiesa, kad abiejose valstybėse jau buvo pribrendę ir dialogą pradėti leidę pokyčiai, bet... kurio dar žmogaus laišką perskaitę šie du prezidentai būtų tarę: „Iš tiesų, dabar laikas veikti“? Beje, apie laiškų istoriją, praėjus deramam skaičiui metų, galbūt dar sužinosime iš pirmų lūpų: vienas iš apaštalinės nunciatūros darbuotojų Vašingtone aptariamų įvykių metu buvo lietuvis...

Toliau tęskime apie Pranciškaus lyderystę pasaulyje. Šventasis Tėvas, nusileidęs rugsėjo 22-osios popietę, buvo ne vienintelis svarbus svečias JAV, kur tomis dienomis skrido aukščiausio rango delegacijos: vos po kelių dienų, rugsėjo 25-ąją, Jungtinių Tautų Organizacijos būstinėje Niujorke turėjo prasidėti viršūnių susitikimas ir priimti tvaraus vystymosi darbotvarkę pasaulyje ateinantiems 15 metų. Susitikime dalyvavo 136 valstybių ir vyriausybių vadovai.

Pažvelkime į tų dienų Baracko Obamos susitikimus su valstybių vadovais: rugsėjo 22 d. „Prezidentas, pirmoji ledi ir viceprezidentas <...> pasveikina jo šventenybę popiežių Pranciškų“; rugsėjo 23-iosios ryte „Prezidentas, pirmoji ledi ir viceprezidentas <...> dalyvauja valstybiniame jo šventenybės popiežiaus Pranciškaus priėmime“, o tuoj po to „Prezidentas dalyvauja dvišaliame susitikime su jo šventenybe popiežiumi Pranciškumi“. Rugsėjo 24 d. vakare „ rengia privačią vakarienę Xi Jinping, Kinijos Liaudies Respublikos prezidentui“. Kinijos lyderiui skirta ir visa rugsėjo 25-oji. O štai rugsėjo 28 d. su JAV prezidentu gali asmeniškai pasikalbėti Indijos, Rumunijos, JTO ir Rusijos vadovai, į vakaro pobūvį pakviesti visi tuo metu Niujorke buvę valstybių lyderiai.

Lengva suprasti Kinijos prezidento išskirtinį priėmimą: ekonominių žinių portalai skaičiuoja, kad dešimtmečio neprireiks, kol Kinijos ekonomika pranoks JAV, jau dabar šalis sieja šimtamilijardiniai pinigų srautai, nekalbant apie saugumo ir kitus geopolitinius klausimus. Bet kodėl Pranciškus? Jam pradėjus viešinimo politiką, paaiškėjo, kad „turtingiausios pasaulio valstybės – Vatikano“, kaip yra mėgstančių sakyti, skandalingojo ir esą visą pasaulį apraizgiusio „banko“ IOR valdoma suma nesiekia nei septynių milijardų eurų, o tai prilygsta nedidelės valstybės vienam iš bankų, pvz., SEB Lietuvoje. Ir sąskaitų savininkai, kaip paaiškėjo, ne prekeiviai ginklais, o daugiausia katalikiškos institucijos. Ne, popiežiaus Pranciškaus lyderystė matuotina ne pinigais ir ne ekonomine galia.

Ją geriau suprasime pažvelgę į popiežiaus kalbą kongresui, kuriame, beje, sėdėjo tiek Atstovų rūmų, tiek Senato nariai. Toks jungtinis posėdis sušaukiamas tik specialiomis progomis. Plačiais žodžiais nupasakojęs tai, kuo ši Šiaurės Amerikos žemyno tauta didi pasaulyje – laisvės siekiu, žmogaus teisių „svajone“, kova už teisingumą ir solidarumą, taikiu sambūviu tarp tautų ir religijų – popiežius ramiu tonu, be kaltinimų, bet drauge tvirtai ir laisvai išdėstė tai, su kuo didelės grupės JAV visuomenėje nelabai norėtų sutikti. „Drąsiai ir protingai turime spręsti daug ekonominių ir geopolitinių šiandienos krizių. Ir išsivysčiusiame pasaulyje neteisingų struktūrų bei veiksmų pasekmės daugiau nei akivaizdžios“; „Mes, šio kontinento žmonės, nebijome svetimšalių, nes daug iš mūsų patys kartą buvo svetimšaliai“; „Elkimės su kitais su tokia pat aistra ir užuojauta, kurių patys norėtume sulaukti: ieškokime kitiems tokių galimybių, kokių ieškome sau“; „Krizės laikotarpiu neturi būti pametama globalaus solidarumo dvasia, <...> nepamirškite visų tų, kurie įkliuvo į uždarą skurdo ratą. Aišku, kad kova prieš skurdo ir bado <...> šaknis vyksta per turto kūrimą ir išdalijimą, gerą išteklių ir technologijų naudojimą, sugebėjimą gerai orientuoti verslo dvasią“. „Nuo savo pontifikato pradžios remiu, įvairiais lygiais, mirties bausmės panaikinimą. Tikiu, kad tai geriausias kelias, nes kiekviena gyvybė šventa, kiekvienas asmuo turi neatimamą orumą ir visuomenei gali būti tik į naudą reabilitacija tų, kurie nuteisti dėl nusikaltimų“; „Kodėl mirtini ginklai parduodami tiems, kurie planuoja suteikti nepakeliamų kančių žmonėms ir visuomenei? <...> Prieš šią gėdingą ir suokalbišką tylą mūsų pareiga yra spręsti problemą ir sustabdyti prekybą ginklais“; „Abejojama pamatiniais santykiais, kaip kad pačiu santuokos ir šeimos pamatu. Galiu tik iš naujo priminti svarbą ir ypač šeimos gyvenimo grožį bei turtingumą“. Bet prieš visa tai popiežius pasakė: „Žinome, kad jokia religija neturi imuniteto individualios apgaulės ar ideologinio ekstremizmo formoms. Tai reiškia, kad turime būti labai atidūs kiekvienai fundamentalizmo formai, religinio ar kitokio. Būtina jautri pusiausvyra kovojant prieš religijos, ideologijos ar ekonominės sistemos vykdomą prievartą: tuo pat metu saugant religijos ir minties laisvę, individualias laisves. <...> Žinome, kad bandydami išsilaisvinti nuo išorinio priešo galime būti gundomi maitinti vidinį priešą. Imituoti tironų ir žudikų neapykantą bei prievartą yra geriausias būdas užimti jų vietą.“ Ar Kinijos Liaudies Respublikos prezidentas būtų galėjęs pasakyti šiuos žodžius, jo klausytojams nebūtinai pritariant, bet viduje pripažįstant: „Šis žmogus sako tai, ką galvoja, ir už tai kovoja“? Būtent tokia yra Pranciškaus lyderystė pasaulyje. Būtent todėl jam kitą dieną JTO būstinėje Niujorke buvo patikėta, galima sakyti, inauguracinė viršūnių – dėl pasaulio ateities – susitikimo kalba pasitikint, kad šio žmogaus žvilgsnis aprėpia visus: ne vieną luomą, ne vieną tautą, ne vieną religiją. Kai Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė po spalio 29 d. susitikimo su popiežiumi Pranciškumi pasakė, kad jį mato „kaip vieną iš svarbiausių pasaulio dabartinių lyderių, nebūtinai vien Bažnyčios, savo moraliniu autoritetu“, tai nebuvo gražiai skambantis komplimentas.

Moralinis autoritetas nėra karinis, ekonominis, teisinis ar politinis. Popiežius nejudina kariuomenių, nesudaro tarptautinės prekybos sutarčių ir nepretenduoja pakeisti valstybių parlamentų. „Suprantu, kad Bažnyčios balsas tiekoje situacijų yra dykumoje šaukiančio balsas. Tačiau tikiu, kad ištikimybė Evangelijai iš mūsų reikalauja būti tiltų, o ne mūrų statytojais“, – sakė Pranciškus interviu Paris Match, netrukus po sugrįžimo iš Amerikos. Tai kam kalbėt, jei niekas neišklauso, galėtų kas nors paklausti? O ar nebūtų pasaulis pilkesnis, jei girdėtume vien generolų, verslo banginių ir politinių interesų balsus, – galėtume atsakyti.

 

artuma1512-rs-p06-2

L’Osservatore Romano nuotrauka

 

Katalikų pasaulio lyderis

Ar popiežius Pranciškus tapo katalikų pasaulio lyderiu? Šis klausimas, viena vertus, jau atsakytas – Pranciškus, išrinktas popiežiumi, jau savaime tapo autoritetu katalikams, bent tiems, kurie sąmoningai priima mokymą, kad Vyskupų kolegija, susibūrusi aplink apaštalo Petro įpėdinį, yra Dievo sugalvotas „metodas“ (ne vienintelis, bet atraminis) vesti Bažnyčią per pasaulio istoriją. Kita vertus, „autoritetas“ nėra teisinė sąvoka. Popiežiaus misija nėra būti „viršininku“, dalijančiu šaltakraujiškus nurodymus „pavaldiniams“. Priešingai, popiežius kreipiasi į bendruomenę laisvų žmonių, su kuriais jį sieja ne siauras pavaldumas, bet plati atsakomybė atsiliepti į visas įmanomas jų pačių gyvenimo situacijas, pasakyti žodžius, kurie pasiektų širdis ir kreiptų į draugystę su Dievu. Žinoma, kai kuriose situacijose ir aplinkybėse popiežius gali priimti griežtą sprendimą (pvz., uždrausti korumpuotam dvasininkui ar pasauliečiui eiti bažnytines pareigas), tačiau ne tai yra buvimo apaštalo Petro įpėdiniu esmė.

Niekas negimsta popiežiumi, kiekvienas išrinktas mokosi juo būti, pasinaudodamas anksčiau sukaupta patirtimi, pagal savo charakterį. Mokantis yra dialoguojama jau ne su viena vyskupija, bet su visu katalikiško pasaulio margumynu: nuo šiaurės iki pietų, nuo rytų iki vakarų. Kita vertus, ir pasaulio katalikų bendruomenė mokosi pažinti popiežių, priprasti prie jo veido, kalbėjimo būdo, išmokti juo pasitikėti. Taip palengva jis tampa savu, jo autoritetas yra nebe tolimas, bet paliečiantis daugumos kasdienybę. Taip, baigiantis šiems metams galima pasakyti, kad Pranciškus tapo katalikų pasaulio lyderiu ir šiuo atžvilgiu.

Pranciškaus žodis paliečia kasdienybę įvairiais kanalais. Verta atkreipti dėmesį į beveik kasdien pasakomą homiliją, popiežiui aukojant Mišias savo rezidencijos koplyčioje. Tai progos ne „rėžti ilgą kalbą“, bet priminti labai konkrečias, realistiškas krikščioniško gyvenimo nuostatas, laikysenas, gyvenimišką ir „buitinę“ išmintį. Į vieną sakinį „surinkta“ tos dienos mintis perduodama per socialinius tinklus. Išsamiau išplėtoti savo mintis popiežiui leidžia trečiadienio bendrosios audiencijos ir sekmadienio vidudienio malda, liturginės šventės, laiškai ar vaizdo žinios. Bendravimą akis į akį mėgstančiam Pranciškui labai artimas žanras – interviu, kuriuos jis dalijo solidiems nacionaliniams dienraščiams, garsenybių savaitraščiui, kelionių žurnalui, gatvėje pardavinėjamam laikraštukui.

Daugybei žmonių, ne vien katalikams, didžiulį įspūdį daro Pranciškaus sugebėjimas laužyti ir atsisakyti stereotipų, drąsiais žodžiais, nevengiant stiprokų humoro „pipirų“. Ne, tai ne tas „stereotipų“ atsisakymas, kurio reikalauja antiklerikalai, – tai sustingusių, pabodusių, nieko nebereiškiančių formų sutrupinimas leidžiant iš naujo pajusti jų gyvą, pulsuojančią šaknį, krikščioniško gyvenimo tiesą. Lygiai taip bendravimo ir minčių sustingimą „pramuša“ įspūdinga Pranciškaus gestų kalba.

Atpažinti „laiko ženklus“

Greta šios lyderystės, kuri gimsta iš Pranciškaus nuoširdumo, jam tenka ir kitokia: vadovavimas organizuotoms bažnytinio gyvenimo formoms. Juk Pranciškus buvo išrinktas popiežiumi, žvelgiant į poreikius reformuoti Šventojo Sosto struktūrą ir apčiuopti „laiko ženklus“ – tarp nesuskaičiuojamų balsų, nuomonių, problemų įvairovių nustatyti didžiąsias kryptis; akivaizdžiausios iš jų – šeimos ir gailestingumo teologijos bei sielovada. Viena vertus, tai ne Pranciškaus išradimas: pakanka atsiminti šv. Jono Pauliaus II „kūno teologiją“ ir šeimos permąstymą prieš daugiau nei 30 metų ar apsilankyti Dievo Gailestingumo šventovėje Vilniuje. Antra vertus, Pranciškus iš naujo sutelkė savo ir pasaulio katalikų bendruomenės dėmesį į šias temas, tiksliau sakant, šias tikroves. Galima sakyti, kad Gailestingumo jubiliejus yra popiežiaus atsakymas į savo pirmtako Benedikto XVI paskelbtą „naująją evangelizaciją“, į kvietimą ieškoti tos kalbos, kuri sugebėtų šiuolaikiniam žmogui perduoti žinią apie Dievą. Šeimai buvo skirti 2014 ir 2015 m. Vyskupų sinodai, lydimi, paties Pranciškaus prašymu, drąsių ir atvirų diskusijų. Praktiškajam popiežiui rūpi ne sterilūs pasikalbėjimai, o realus problemų suvokimas ir sprendimas.

Daug buvo pasakyta per šiuos Sinodus, apie juos ir apie tai, kas bus po jų, dabar reikia sulaukti Pranciškaus apibendrinimo posinodiniame dokumente. Neužbėkime popiežiui už akių, bet verčiau atkreipkime dėmesį į dar vieną reformą, kurią vykdydamas Pranciškus taip pat įgyja lyderystę: paradoksalu, jog tai pačios lyderystės, bažnytinio autoriteto ir galios apmąstymas iš naujo.

„Etatiniai“ Bažnyčios kritikai turėjo likti šiek tiek įsižeidę ir pasipiktinę, kad Pranciškus ne kartą „konfiskavo“ jų mėgstamą žodį „klerikalizmas“. Bažnyčia turi nustoti būti klerikaline, reikia naikinti klerikalizmą Bažnyčioje, – ne kartą pareiškė popiežius. Iš jo pareiškimų matysime, kad „klerikalizmo“ sąvoka Pranciškui išreiškia dvi neigiamas nuostatas: viena, tai gyvo ir kūrybiško tikėjimo žvilgsnio į žmonių gyvenimą pavertimas tik juridinių taisyklių ar instrukcijų sąrašu, patiems tampant piktais ir negailestingais teisėjais tiems, kurie to sąrašo neatitinka; antra, tai manymas, jog kunigai (diakonai, vyskupai) yra „geriau“ už pasauliečius katalikus, suvaržant pastarųjų autonomiją, brandą ir pašaukimą, nesveikas kompetencijų telkimas šventimus gavusiųjų rankose, taip galiausiai ignoruojant Šventosios Dvasios iniciatyvą. Beje, jei pasaulietis trokštų tiek pat galios „kaip kunigas“, tai būtų ta pati klerikalizmo pagunda, tik iš kitos pusės.

Galios, daugiau ar mažiau tironiškos, troškimas ir kūrimas, neabejoja Pranciškus, yra „didelis blogis“. Tokia galia ardo ir žeidžia Bažnyčią, kurios narių sąveika yra grįsta ne jėgos ryšiais, bet savitarpio harmonija. Bažnyčia – ne klanas, bet Kristaus Kūnas. Autoritetas gali būti naudojamas auginti klanui, smukdančiam kitus, siekiant išsaugoti savo pozicijas, arba auginti Kūnui, sudarant sąlygas Kūno nariams duoti vienas kitam tai, ką gali. Nesunku matyti, kada autoriteto kaip galios orientavimas į autoritetą kaip tarnystę yra su gailestingumu organiškai susijusi reforma; sunku būtų tikėtis iš savo interesus ginančio klano nario nuoširdaus ir „nemokamo“ gailestingumo. Bažnyčios mentaliteto ir gyvenimo būdo reformos pagal Dievo gailestingumą sėkmei būtina bažnytinio autoriteto reforma.

2015 m. spalio 17 d., minint Vyskupų sinodo 50-ąsias įsteigimo metines, Pranciškus pasakė, anot apžvalgininkų, vieną iš „didžiųjų“ savo kalbų, perteikiančių jo supratimą apie Bažnyčią. „Jėzus įsteigė Bažnyčią jos viršuje pastatydamas ‘apaštalų kolegiją’, kurioje apaštalas Petras yra ‘uola’, tasai, kuris turi sustiprinti brolius tikėjime, – sakė Pranciškus. – Bet šioje Bažnyčioje, tarsi apverstoje piramidėje, viršūnė yra žemiau apačios. Todėl tie, kurie turi autoritetą (valdžią), vadinasi ‘tarnais’, – jie mažiausi iš visų. Tarnaudamas Dievo tautai, jam patikėtai jos daliai, kiekvienas vyskupas tampa vicarius (atstovu) to Kristaus, kuris Paskutinėje Vakarienėje pasilenkė nuplauti apaštalams kojų. Tad pats apaštalo Petro įpėdinis yra ne kas kita, kaip Dievo tarnų tarnas. Niekad to nepamirškime! Jėzaus mokiniams vakar, šiandien, rytoj vienintelis autoritetas yra tarnavimo autoritetas, vienintelė galia yra kryžiaus galia, pagal Mokytojo žodžius: ‘Jūs žinote, kad tautų valdovai engia tautas ir didžiūnai rodo joms savo galią. Tarp jūsų to nebus. Jei kas norėtų tapti didžiausias iš jūsų, tebūnie jūsų tarnas, ir kas panorėtų būti pirmas tarp jūsų, tebūnie jūsų vergas.’ Tarp jūsų to nebus: šiuo pasakymu pasiekiame pačią Bažnyčios slėpinio šerdį <...> ir gauname būtiną šviesą hierarchinei tarnystei suprasti.“


NAUJAUSIAS NUMERIS
2020 kovas 3

Artuma - artuma202003 vir m

 Kontaktai

Redakcijos adresas:
Papilio g. 5
44275 Kaunas
Tel./faks. (8 37) 20 96 83,
8 677 60 970

redakcija@artuma.lt
www.artuma.lt

Rekvizitai:
Viešoji įstaiga Caritas leidykla „Artuma“
Įmonės kodas 134460120
PVM mokėt. kodas LT344601219
Sąsk. Nr. LT097300010002264553
AB „Swedbank“
Banko kodas 73000,
SWIFT kodas HABALT22