Vatican Media nuotrauka
Andrius Navickas
Kai redaktorius pakvietė apmąstyti šią temą, pirmiausia apsidžiaugiau, nes jau bent trisdešimt metų gilinuosi į Vatikano II Susirinkimo dekrete dėl visuomenės priemonių Inter Mirifica suformuluotą klausimą: kaip panaudoti visuomenės komunikavimo priemonių galimybes Dievo karalystės plėtimui bei stiprinimui? Tuo pačiu pajutau didžiulį atsakomybės svorį, nes tai viena tų temų, apie kurias sakoma – kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių. Nors pati „visuomenės komunikavimo priemonės“ sąvoka, kurią pasirinko Susirinkimo tėvai, norėdami pabrėžti communio – bendrystės – kūrimą, atveria plačias visų mūsų bendradarbiavimo perspektyvas, tačiau, deja, dažnai prasmengame skirtingų lūkesčių, nepasitikėjimo tarp dvasininkijos ir pasauliečių ar net skirtingo misijos supratimo pelkėje.
Kai susiduriame su sudėtinga tema, pati primityviausia ir tikrai ydinga strategija – iškirsti visus klausimų medžius, nutildyti nuomonių įvairovę. Tačiau tai tikrai neveda prie tos skaidrios ramybės, kurią mums dovanoja Jėzus, ir tai būtų to Sinodinio kelio, į kurį visi esame popiežiaus pakviesti, išdavystė.
Pats Leonas XIV dokumente apie krikščionišką ugdymą Braižyti naujus vilties žemėlapius pasiūlo gerokai vaisingesnį kelią: nuginkluokite žodžius, pakelkite žvilgsnį, sergėkite širdį. Rinkimės romų įsiklausymą, nepamirškime, kad santykiai visada svarbesni už nuomonę, žmogus – už programą ar ideologiją, o drąsa klausti – gerokai svarbesnė nei menamas išbaigtų atsakymų žinojimas, jei keliaujame su Kristumi.
Šiais svarstymais noriu kviesti diskusijai ne vien iš mandagumo. Nors tikros diskusijos retai nušviečia Lietuvos padangę, tačiau neabejoju, kad dabartinių painiavų laikais klausimai ir pats pokalbis yra ne mažiau svarbūs už tvirtai atrodančius atsakymus.
Žiniasklaida yra būtina Bažnyčios misijos dalis
Vatikano II Susirinkimas buvo ypatingos teologinės dirbtuvės ir galimybė apmąstyti laiko ženklus. Vienas jų – naujos techninės galimybės, ir kiekybiškai, ir kokybiškai pakeitusios komunikacijos galimybes. 1963-ųjų gruodį kaip vienas pačių pirmųjų Susirinkimo dokumentų buvo patvirtintas Inter Mirifica (IM) – skirtas būtent komunikacijai. Jo įžvalgos – iki šiol svarbus šviesos šaltinis, padedantis susigaudyti sudėtingoje komunikacijos iššūkių tikrovėje.
Be to, čia suformuluojamas svarbus priesakas, kad katalikiška žiniasklaida yra ne „naudingas priedas“, bet būtina Bažnyčios misijos pasaulyje dalis. Svarbu giliai apmąstyti, kaip deramai elgtis su atsivėrusiomis galimybėmis, kad jos nevirstų pragaištingomis.
Vidinis dialogas Bažnyčioje stiprina bendrystę; sykiu svarbus ir autentiškas pokalbis su pasauliu. Taip suvokiamas komunikavimas nėra Bažnyčios, kaip institucijos, įvaizdžio vadyba, bet veikiau keliaujančios Dievo Tautos, kuri yra pasaulyje, bet ne iš pasaulio, gyvavimo būdas. Klausytis ir skelbti. Aiškintis ir pasakoti. Tiesa išlaisvina ir sujungia.
Susirinkimas atsigręžia į pasauliečius – ragina aktyviau panaudoti turimus talentus Viešpaties vynuogyne ir vienoje svarbiausių sričių – visuomenės komunikavime. Ne tik Bažnyčios hierarchų, bet ir kiekvieno tikinčiojo pareiga – padaryti viską, puoselėjant katalikiškas komunikacijos priemones. Tam, kad tai neliktų tik deklaracija, Susirinkimas nurodė, jog visose pasaulio vyskupijose kasmet Šeštinių sekmadienį tebūnie švenčiama diena, skiriama tikintiesiems supažindinti su jų pareigomis visuomenės komunikacijos srityje. Šia intencija turi būti ne tik meldžiamasi, bet ir renkamos piniginės aukos, skirtos katalikiškai žiniasklaidai palaikyti ir plėtoti (žr. IM,18). Ir tai nėra koks labdaros gestas, bet postūmis, primenantis visų pareigą rūpintis visuomenės komunikacija ir branginti tai, kas svarbiausia, – visų bendrystės auginimu.
Tad visuomenės komunikavimo priemonės yra dovana Bažnyčiai. Jos ignoravimas tolygus savo talentų užkasimui į žemę. Komunikacija turi būti svarbi pasauliečių atsakomybės sritis, nes čia reikalingi kitokie talentai, nei tie, kuriuos raginama plėtoti dvasininkija. Ir lygiai taip pat, kaip visa Bažnyčia turi rūpintis, kad dvasininkai ir Dievui pašvęstieji galėtų dirbti savo darbą Viešpaties šlovei, taip pat labai svarbu tokią galimybę suteikti pasauliečiams. Todėl ganytojų užduotis – ne tik rūpintis, kad egzistuotų katalikiškos komunikavimo priemonės, tačiau ir nuosekliai ugdyti visus tikinčiuosius, kad šie jas vertintų ir prisidėtų prie jų išlaikymo.
Kas yra katalikiškas komunikavimas?
Susirinkimo tėvai įpareigojo toliau plėtoti šią sritį, įgyvendinant ją konkrečioje sielovadoje, todėl netrukus 1971 m. paskelbta išsamiausia pastoracinė instrukcija, skirta visuomenės komunikavimui ir pavadinta Communio et Progressio („Bendrystė ir pažanga“). Jei Inter Mirifica, regis, dar bandė įtikinti, kaip tai svarbu, tai čia gerokai daugiau dėmesio skiriama apmąstymui apie katalikiškų komunikacijos priemonių tapatybę.
Komunikavimo priemonės yra Dievo dovanos, nes prisideda prie žmonių susaistymo broliškais ryšiais ir Dievo plano įgyvendinimo. Trys pamatiniai žodžiai, kurie turėtų tapti visuomenės komunikavimo priemonių ramsčiais, yra bendrystė, laisvė ir tiesa.
Tai ypač svarbu, nes karti patirtis rodo, kaip dažnai katalikiška besivadinanti komunikacija labiau priminė kardą, kuriuo bandoma nukapoti ausis visiems, prisiartinusiems prie to, kas suvokiama kaip instituciniai interesai. Labai dažnai pasauliečiai, savo talentus panaudojantys komunikacijai, suvokiami tik kaip įrankiai perduoti kokią nors direktyvą, o ne kaip lygiaverčio dialogo dalyviai.
Komunikavimas yra daugiau negu idėjų raiška ar jausmų rodymas; giliausiąja savo prigimtimi tai – meilės kupinas savęs dovanojimas. Visi geros valios žmonės primygtinai raginami bendromis pastangomis siekti, kad visuomenės komunikavimo priemonės skatintų tiesos ieškojimą, bendrystę ir žmogiškąją pažangą.
Komunikavimas – tai kūryba Viešpaties pavyzdžiu, todėl ir laisvė yra ypač svarbi jos tapatybei. Be abejo, tai laisvė, kuri neniekina tiesos, negriauna dorovės, nepataikauja madoms, bet paklūsta aukščiausiam sąžiningumui, patikimumui ir tiesos įstatymui. Norint sąžiningo komunikavimo, neužtenka gerų ketinimų. Reikia dar ir perteikti teisingą dalykų būklės vaizdą, atitinkantį jų vidinę tiesą. Būti tiesoje dažnai reiškia drąsą būti nepatogiam. Kalbėti apie tai, kas skauda, ir būti solidariam su tais, kurie gyvena skausme.
„Kaip tada vadinamojoje pliuralistinėje visuomenėje patikimai skirti gera nuo bloga, teisinga nuo klaidinga? Ką daryti, kad laisva konkurencija neskatintų šių priemonių vaikytis publikos palankumo žadinant bei kurstant savanaudiškus ir mažiau girtinus žmogiškosios prigimties polinkius? Kaip išvengti, kad dėl komunikavimo priemonių sutelkimo į keleto žmonių rankas visuomenėje neišnyktų tikras pokalbis ir bendrystė?“ (CP, 22).
Visi šie klausimai yra žaizdras, kuriame kasdien turi grūdintis kiekvieno komunikuojančio sąžinė. Įsipareigojimas tiesai nereiškia kitos pozicijos nutildymo ar teisuoliškumo. Tai nuolankus ir kartu atkaklus ryžtas nesitenkinti niekuo, išskyrus tiesa, ir siekti jos, net jei tenka „krapštyti rąstus“ iš savo akių ir kelti trikdančius klausimus.
„Komunikavimo priemonės yra savotiškas viešasis forumas, kuriame vyksta žmonių pokalbis. Įvairių nuomonių reiškimas bei susidūrimas viešumoje giliai veikia visuomenės gyvenimą, ją praturtina bei spartina jos pažangą. Visų bendradarbiavimas visuomenės pažangos labui neįmanomas be galimybės laisvai priešpriešinti svarbiomis laikomas nuomones, idant – duodant ir priimant, atmetant ar papildant, derinant ir ieškant kompromiso – išsikristalizuotų pagrįstesnės ir pastovesnės pažiūros, galinčios suburti bendrai veiklai. Kadangi žmogus savo prigimtimi yra visuomeniškas, jam būtina laisvai reikšti savo mintis kitiems ir lyginti jas su kitų mintimis“ (CP, 24).
Akivaizdu, jog katalikai yra ne tam, kad užvaldytų ir darytų ideologinį spaudimą, bet kad uoliai tarnautų, kolegų pagarbą bei palankumą pelnydami savo darbu. Už tai atsakinga bažnytinė valdžia rūpinsis, kad remiantis nuomonės bei žodžio laisve Bažnyčioje būtų gyvai keičiamasi teisėtomis nuomonėmis, ir nustatys šiam tikslui siekti palankias normas bei sąlygas. Laisvas dialogas tikrai nekenkia Bažnyčios sutelktumui ir vienybei, – priešingai, nevaržomas viešosios nuomonės formavimas padeda pasiekti sutarimą ir bendrą veiklos planą.
Tačiau tokio pokalbio rutuliojimuisi teisinga linkme būtina, kad net ir nesutarimų atvejais lemiamas vaidmuo tektų meilei ir visi karštai norėtų išlaikyti vienybę bei stiprinti bendradarbiavimą. Reikia tikrai trokšti kurti, o ne griauti, degti karšta meile Bažnyčiai ir siekti vienybės, kurios kaip savo bei savo mokinių tikrojo ženklo troško Kristus.
„Katalikų spauda atvira visam pasauliui. Ji skelbia naujienas, komentarus ir nuomones apie visus šiandienio gyvenimo aspektus bei žmogui iškilusias problemas, ir daro tai vadovaudamasi krikščioniškąja gyvenimo samprata. Jos užduotis taip pat yra papildyti ir prireikus pataisyti su religija bei Bažnyčios gyvenimu susijusias naujienas ir komentarus. Ji turi būti pasaulį atspindintis veidrodis ir sykiu – jam kelią rodanti šviesa. Ji taip pat bus susitikimų ir keitimosi mintimis vieta. Kad galėtų pasiekti neginčijamą profesionalumo lygį, spauda turėtų būti aprūpinta visais reikiamais ištekliais“ (CP, 138).
Dokumente yra dar vienas itin svarbus teiginys, prie kurio tekste dar grįšim: „Katalikų komunikuotojai turi teisę į dvasinę Bažnyčios pagalbą, atitinkančią jų rimtą ir sunkią užduotį“ (CP, 104).
Daniel Ibanez / CNA nuotrauka
Drąsos, meilės ir tiesos sąjunga
Dar iki tapdamas popiežiumi Benediktu XVI, kardinolas Ratzingeris daug rašė apie Bažnyčios misiją ir Gerosios Naujienos skelbimą. Štai tik kelios jo labai svarbios įžvalgos, norint geriau suprasti ir katalikiškos komunikacijos misiją:
„Bažnyčiai niekada nerūpi vien išlaikyti savo inventorių ar jį gausinti bei plėsti. Bažnyčia nėra čia dėl pačios savęs. Jos nevalia lyginti su kokia nors organizacija, trokštančia išsilaikyti sunkiomis aplinkybėmis. Ji turi užduotį pasaulio, žmonijos atžvilgiu. Ji turi išgyventi tik todėl, kad jos išnykimas įtrauktų žmoniją į Dievo tamsos ir per tai į žmogiškumo užtemimo, maža to, griovimo sūkurį. Mes nekovojome, kad išliktume, mes žinome, jog mums patikėta misija, uždeda mums atsakomybę už visus. Todėl Bažnyčia turi save matuoti ir būti matuojama pagal tai, kiek joje yra gyvas Dievas, Jo pažinimas bei Jo valios priėmimas. Bažnyčia, kuri tebūtų save varantis aparatas, būtų Bažnyčios karikatūra. Kai Bažnyčia sukasi tik apie save ir prieš akis teturi tikslą išsilaikyti, ji tampa nereikalinga ir ima nykti, net jei turėtų užtektinai lėšų ir būtų sumaniai tvarkoma. Bažnyčia gali gyvuoti ir duoti vaisių tik tada, kai joje gyvas Dievo primatas“ (Bažnyčios žinios, 2005 m. Nr. 13–14).
Kitaip sakant, autentiška Bažnyčios komunikacija niekada negali būti institucinio įvaizdžio vadyba, ji negali būti propaganda, į kitus žmones žiūrinti instrumentiškai, o ne mylinčio Dievo žvilgsniu. Jei pradedame skelbti save, bandome perrėkti triukšmingą pasaulį, perimame galios logiką, deja, tai tėra sekimo Kristumi karikatūra. Tikra kova su reliatyvizmo diktatūra yra ne savęs sureikšminimas, bet veikiau mokėjimas klausytis, ilgintis tiesos ir nesutinkant ją pakeisti jokia „instituciškai perspektyvia“ klastote.
Popiežius Pranciškus, ragindamas pripildyti širdis sinodiškumo dvasia, pavartojo itin svarbų graikišką žodį parrhesia. Tai buvo labai svarbus principas senovės Atėnų agoroje. Drąsi tiesiakalbystė, apimanti laisvę, tiesą ir meilę. Tokios laikysenos Popiežius prašė iš kiekvieno, besijungiančio į Sinodo kelią.
Parrhesia nėra įžūlus tvirtinimas, kad viską žinau. Tai sąžiningas dalijimasis tuo, kas skauda, ką iš tiesų manau. Tai atsivėrimas tiesai net ir tada, kai, regis, patogiau patylėti ar bandyti pataikyti į bendrą toną. Tai nėra savęs supriešinimas su kitais, bet veikiau sąžiningas indėlis į bendrą gėrį. Gali skambėti paradoksaliai, bet parrhesia tikrai neprieštarauja tam, ką Leonas XIV vadina širdies ir kalbos nuginklavimu. Ši drąsa yra ne puikybės, bet veikiau nuolankumo vaisius.
Tiesa ir bendrasis gėris
Leonas XIV mums visiems puikiai parodė parrhesia pavyzdį, kai drąsiai išsakė tiesą, kad karas visada veda į aklavietę, kad negalime jokios agresijos teisinti tikėjimo motyvais. Niekas nenori įsiutinti prezidento Donaldo Trumpo dėl jo impulsyvių sprendimų. Nemažai katalikų, nepaisant daugybės žodžių ir veiksmų, nesuderinamų su Bažnyčios mokymu, vis dar žavisi, kad Trumpas dažnai mini Dievą. Popiežius labai aiškiai atsakė, kad jis nebijo sakyti tiesą niekam, nes jo pareiga yra ne svarstyti – kas Šventajam Sostui būtų naudingiau geopolitiniu požiūriu, bet skelbti Evangeliją.
Mane labai sustiprino tokia Popiežiaus laikysena. Tikrai nepadarė aršesniu, bet padėjo pasijusti tvirčiau. Kiek tai įkvėps, pavyzdžiui, Lietuvos hierarchus drąsiau reaguoti į pastangas cinizmą dengti menamo religingumo širma? Nežinau.
Grįžtant prie jau cituoto teiginio apie tai, kad visa Bažnyčia turi padėti tiems, kurie triūsia komunikacijos srityje, akivaizdu, kad itin svarbu yra pasitikėjimas, pagarba ir dialogiškumas. Kadangi pats daug metų dirbau katalikiškame leidinyje, puikiai žinau, kaip sunku hierarchams (klebonams, vienuolijų vyresniesiems) atsispirti pagundai būti galios, o ne sinodiškoje laikysenoje, bendrą gėrį vertinti labiau nei institucinę naudą.
Tvirtai žinau, kad mylinti drąsa atvirai kalbėti apie tai, kas skaudina, neramina, kelia klausimus, kas atrodo nepriimtina, yra dovana Bažnyčiai, o ne dūris į nugarą. Taip pat ir pasauliui yra didžiulė dovana, kai Bažnyčia garsiai primena, kad gyvename pasaulyje, bet nesame iš šio pasaulio, kad nevalia nei dangstytis religija, nei manyti, kad „dvasinio atgimimo“ galima siekti cinizmu, melagienomis ir aršia neapykanta kitoniškumui.
Turiu viltį, kad katalikiška komunikacija gali ir bus žaizdru, kuris Prisikėlimo dvasia perkeičia mus visus, kuomet sunyksta galios logika, o sekimas paskui Nukryžiuotąjį jungia gerokai stipriau nei visos skirtys ir todėl galime drąsiai kalbėti tiek apie jas, tiek apie visas abejones.
Projektą iš dalies finansuoja
