Joana Gimberytė
Asociatyvi unsplash.com nuotrauka
Pirmasis Dievo įsakymas – Neturėk kitų dievų, tik mane vieną – reikalauja atsidavimo ir lojalumo, stabų atsisakymo. Tačiau net jei nesimeldžiame kokiam drožiniui, akivaizdžiai regimam kaip stabui, dar nereiškia, kad jo neturime. Kokie stabai populiarūs šiandienoje ir gali užimti svarbią vietą mūsų vertybių sistemoje patiems to net nesuvokiant?
Mamonos spąstai
Ne be reikalo tiek daug kalbama apie vartotojišką kultūrą, o daugelis krikščionių siekia paprastesnio ir minimalistinio gyvenimo būdo. Išvengti tos „darbas-pinigai-daiktai“ karuselės kartais nepavyksta, atrodo, netyčia!
Vieną rytą sėdausi prie stalo gerti kavos, planavau rytą pradėti nuo Biblijos skaitymo. Bet sėdantis pajutau nepatogumą ir pagalvojau: „Nėra ko norėt, sena kėdė.“ Tada akys užfiksavo skuduriuką, kurį pakišame po viena stalo koja, kad šis nelinguotų. Stalas irgi nenaujas, taigi. Mintis vedė prie kitos minties, ir kažkaip nė nepastebimai mano „ryto su Biblija“ laikas baigėsi baldų paieškomis Ikea interneto puslapyje. O kiek žmonių sekmadieniais nenueina į pamaldas, nes „reikia dar padirbėti“? Kurie iš mūsų nesame nusipirkę daikto ne pagal savo kišenę?
Pirkiniai, pinigai, darbas – visa tai galima apibūdinti vienu žodžiu: mamona. Tai yra sąvoka, pirmiausia reiškianti turtą, pinigus ar materialines vertybes. Ji taip pat gali reikšti senovės sirų dievybę, simbolizuojančią turtą ir pelną (o tai dar blogiau, nes siejasi su netikrų „dievų“ garbinimu). Naujajame Testamente mamona dažnai minima kaip materialinių vertybių, kurios gali užvaldyti žmogų ir trukdyti tarnauti Dievui, simbolis.
Luko evangelijoje skaitom: „Joks tarnas negali tarnauti dviem šeimininkams: arba jis vieno nekęs, o kitą mylės, arba prie vieno bus prisirišęs, o kitą nieku vers. Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai.“ (Lk 16, 13). Tai reiškia, kad negalima vienu metu atsiduoti ir Dievui, ir pinigams – tai sukuria priklausomybę nuo materialumo, žemiško turto.
Kai santykiai – aukščiau visko
Kitas itin ryškus stabas daugelio – ypač moterų – gyvenime yra santykiai. Moterys, kaip tyrimai rodo, prigimtinai labiau linkusios koncentruotis į santykius, dažniau mintimis grįžta į praeityje vykusius pokalbius. Todėl santykių analizavimui, problemų juose sprendimui ir svarstymui, o kaip jaučiasi ar ką galvoja kitas žmogus, kartais skiriame daugiau laiko, nei maldai ar mintims apie Dievą.
Neseniai dalijausi su pažįstama savo apmąstymais apie kito žmogaus elgesį mano atžvilgiu, liejau frustraciją, klausiau, ar normalu, kad taip reaguoju, ir ką turėčiau padaryti, kad ir kitas žmogus elgtųsi geriau, ir aš būčiau labiau mėgstama. Kartais sunku įsisąmoninti, kad viską valdo Dievas! Norisi tą santykį savo galvoje išspręsti pačiam. Norisi, kad kitas pasakytų, ką daryti. Norisi, kad kas nors patvirtintų tavo sprendimus. Norisi žmogaus, į kurį galėtum remtis. Norisi, bet ar to… reikia?
Pranašas Jeremijas taip skelbia Viešpaties žodį: „Prakeiktas žmogus, kuris pasitiki žmonėmis ir ieško stiprybės trapiame žmoguje, kai jo širdis nusigręžia nuo Viešpaties. Toks žmogus – tarsi skurdus tyrų krūmokšnis, be vilties sulaukti ko nors gero, skurstantis sausoje dykumoje, sūrioje žemėje, kur niekas negali gyventi. Laimingas žmogus, kuris pasitiki Viešpačiu, kurio viltis yra tik Viešpats.“ (Jer 17, 5–7)
Dėmesys ne Dievui, o kūriniui?
Kartais taip įsijaučiame į gero krikščionio įvaizdį, kad pradedame skirti dėmesį nebe Viešpačiui, o Jį reprezentuojantiems kūriniams ar tikėjimo praktikos detalėms. Pernai internete išplito mada dalintis vaizdo įrašais angelų tematika: žmonės rodė angelų paveikslus namuose, kalbėjo apie „savo angelų skaičių“, meldėsi jiems… Bet ar tai – ne tiesioginė prieštara Šventraščiui?
Apreiškime Jonui skaitome: „Aš, Jonas, visa tai mačiau ir girdėjau. Išgirdęs ir pamatęs aš puoliau po kojų rodžiusiam angelui, norėdamas jį pagarbinti. Bet jis įspėjo: „Žiūrėk, kad to nedarytum! Juk ir aš esu tarnas, kaip tu ir tavo broliai pranašai, ir visi, kurie laikosi šios knygos žodžių. Dievą garbink!“ (Apr 22, 8–9).
Apaštalo Pauliaus laiškuose angelų garbinimas taip pat minimas neigiamame kontekste: „Tegul niekas neneigia jums vainiko, pamėgęs tariamą nusižeminimą ir angelų garbinimą, įsigilinęs į regėjimus ir be pagrindo pasipūtęs savo kūniškais samprotavimais“ (Kol 2, 18). Garbinti kūriniją (o angelai taip pat Dievo kūrinys), užuot garbinus Kūrėją – ta pati stabmeldystė.
Kai prašome Dievo parodyti mums mūsų stabus, išlaisvinti nuo jų ir prisirišimų, nereikia nustebti, kai staiga viena ar kita gyvenimo sritis pradeda griūti. Kai paskutinį kartą prašiau atimti iš manęs stabus, kuriuos garbinu, pradėjo byrėti įvairūs santykiai. Akivaizdžiai buvo parodyta, kuo galiu kliautis, – tik Viešpačiu. Kristus yra karalius!
Projektą iš dalies finansuoja
