Eikime į jo Artumą su padėka, iš džiaugsmo traukime šlovės giesmes! (Ps 95, 2)

Palaimintas laikas

arba Ką veikti „įstrigus“ namuose?

2020-04-11 | Eligijus DZEŽULSKIS-DUONYS
prie dzezulskio spraipsnio
unsplash.com nuotrauka

 

Virusas ir karantinas daugumą mūsų uždarė namuose. Kai kurie jaučiamės įkalinti, tarsi įkliuvę į spąstus. Nesvarbu, kokio dydžio mūsų namai ir kaip pavyksta darbuotis iš jų, galime dėkingai į viską pažvelgti iš teigiamos pusės.

Esame socialios būtybės, tokios ir liksime. Tačiau šis trumpam (ar ilgam) duotas laikas palaimintas! Ne vien todėl, kad esame gavėnios laike. Tiesiog tai laikas atkurti sąmoningumą, tikrą dėmesingumą sau ir kitiems.

Kai dirbama iš namų, kai nebelakstoma „iš kairės į dešinę“, diena pailgėja. Galim rasti pakankamai laiko sau. Ir pagaliau deramai skirti laiko savo artimiesiems (vaikams). Kai šeimos bemaž visą dieną praleidžia kartu, galima išsikalbėti temomis, kurių vengėme, kurias atidėliojome, nes vis nebuvo nei laiko, nei progos, kurios reikalauja ilgesnės bendrystės, nei prie stalo praryjamas kąsnis.

Galima visiems kartu gaminti ir valgyti skanų – tikrai skanesį nei daugumoje Lietuvos kavinių – maistą. Jei to nemokam daryti – proga išmokti. Galima kruopščiai internete pasirinkti ir drauge žiūrėti filmą, išsprūstant iš siautėjančios telekratijos kontrolės. Galima (ir reikia) skaityti knygas, paskui jas aptarti ir / arba apmąstyti, – ką buvom jau bemaž pamiršę. Taigi šitaip įvairiai lavinti dvasią.

Jei aplinkybės leidžia, galim eiti į gryną orą pasivaikščioti. O jei jos neleidžia, galim reguliariai mankštintis ar aktyviau sportuoti namie. Taigi šitaip nuolat lavinti kūną.

Galima paskambinti draugui, kuriam seniai neskambinai. Vis atidėliodavom: dabar ne laikas, aš arba ji (-s) jau turbūt pavargęs, ne taip supras, pagaliau juk nieko ypač skubaus. Nūnai visi šie būgštavimai ir atidėliojimai netenka prasmės. Kada, jei ne dabar? Ar lauksime, kol visas gyvenimas taip ir praeis jo belaukiant?

Žinoma, kas kita, jei yra maži ir triukšmingi vaikai, kurie trukdo dirbti ir neleidžia susikaupti. Tačiau jei vaikai reikalauja daug dėmesio, turim padėti darbus į šalį ir skirti jiems dėmesio tiek, kiek jo reikia. Šitaip ugdom kantrybę.

O visa tai (ką išvardijau ir ko ne) darome valingai, taigi ugdome savo valią. Kai aplink tiek silpnų, išskydusių ir bevalių žmonių, stiprinti valią be galo svarbu ir dėl savęs, ir dėl jų.

Kažkuris ankstesnių laikų filosofas taikliai pastebėjo: „Žmonės yra nelaimingi, nes nemoka būti vieni savo kambaryje.“ Pasirodo, ir šito reikia mokytis. O Kelionė į kambario galą – kaip šmaikščiai rašoma šiuolaikiniame romane – gali užtrukti. Kaip užtrunka ir mokymasis žvelgti į savo poreikius, turimus daiktus nešališkai, išlaikant būtiną atstumą ir nesitapatinant su jais.

Argi ne puiki proga geriau pažinti save, suprasti savo esmę ir įvertinti savo moralinę būklę? Kada dar galėsime rimtai paklausti: kas aš esu, – kūnas, turtai, turimi daiktai, socialinė padėtis, viešoji nuomonė? Ar kažkas daugiau? Kažkas, ko iš principo negaliu apie save žinoti... Tikrai palaimintas laikas...


Reklama

NAUJAUSIAS NUMERIS
2021 gruodis 12

Artuma - artuma202112 vir

 Kontaktai

Redakcijos adresas:
Papilio g. 5
44275 Kaunas
Tel./faks. (8 37) 20 96 83,
8 677 60 970

redakcija@artuma.lt
www.artuma.lt

Rekvizitai:
Viešoji įstaiga Caritas leidykla „Artuma“
Įmonės kodas 134460120
PVM mokėt. kodas LT344601219
Sąsk. Nr. LT097300010002264553
AB „Swedbank“
Banko kodas 73000,
SWIFT kodas HABALT22