Linita ALEKSIŪNAITĖ–ŽEBRAUSKIENĖ
Vatikano II Susirinkimas (1962–1965) siekė visuotinio Bažnyčios atsinaujinimo. Pasauliečių klausimas buvo viena svarbiausių jo temų. Kaip ji buvo plėtojama pasibaigus Susirinkimui? Ar jo ištaros dėl pasauliečių vaidmens Katalikų Bažnyčioje pasiekė vietines Bažnyčias, parapijas? Sunku vienareikšmiškai atsakyti, nes Vatikano II Susirinkimas nepateikė bendros pasauliečių teologijos. Teigdamas, kad pasaulietis yra lygiateisis Dievo tautos narys, dalyvaujantis Kristaus kunigiškoje, pranašiškoje ir karališkoje tarnystėse, Susirinkimas palieka ir neigiamą apibrėžimą: pasaulietis – Bažnyčios narys, neturintis šventimų. Todėl posusirinkiminis laikas pasižymi tuo, kad vietinės Bažnyčios pačios sprendžia, kiek ir kaip įgalinti pasauliečius veikti konkrečioje bažnytinėje institucijoje ar parapijoje.
Kas vyko po Vatikano II Susirinkimo, bandant įgyvendinti gana dviprasmiškas jo ištaras apie pasauliečius Bažnyčioje? Popiežius šv. Paulius VI, kurio pontifikatas prasidėjo dar vykstant Susirinkimui (1963 m.), suprato, kad Bažnyčios istorijoje atėjo laikas pasauliečiams pajusti savo atsakomybę ir imtis darbo: „Jei buvo kada nors laikas Bažnyčios istorijoje, kai reikėjo pasauliečių, pajuntančių savo atsakomybę ir besiimančių darbo Bažnyčios apaštalavime, tai tas laikas yra šiandien.“ Pirmą kartą Vatikano istorijoje buvo įsteigta Popiežiškoji pasauliečių taryba (1967 m.), skirta spręsti pasauliečių klausimams.
Svarbu pasakyti, kad šv. Paulius VI įkūrė ir Vyskupų sinodą (1965 m.), iki tol Bažnyčios organizacijoje neegzistavusius susirinkimus, kur buvo ir yra sprendžiami klausimai, susiję su tikėjimu, morale, tvarka, veikla. Taip atsiliepta į kolegialumo raginimą Vatikano II Susirinkime. Vyskupai tampa realiais popiežių patarėjais, galinčiais išsakyti savo vyskupijų pozicijas įvairiais klausimais. Šv. Paulius VI žengia toliau skatindamas glaudų bendradarbiavimą ir kreipiasi į vyskupus: „Visiškai pasitikėkite pasauliečiais ir neapsivilsite! To iš jūsų reikalauja Visuotinis Bažnyčios Susirinkimas. Tam jus skatina pats popiežius.“ Iš tiesų, tarp kitų bažnytinių klausimų, sinodai nuolat keldavo klausimų, susijusių su pasauliečiais. Tačiau tik praėjus daugiau nei dvidešimt metų po Vyskupų sinodo įkūrimo, 1987 metų septintoji eilinė generalinė asamblėja skiriama išimtinai pasauliečių gyvenimui Bažnyčioje. Pati tema skatino ir kur kas gausesnį, nei būdavo įprasta, jų dalyvavimą Vyskupų sinodo sesijoje. Joje – pirmą kartą Sinodo istorijoje – moteris ir vyras pasauliečiai ėjo nepaprastųjų sekretorių pareigas. Po šios asamblėjos šv. Jonas Paulius II išleido posinodinį dokumentą Christifideles laici – dokumentą, dažnai vadinamą pasauliečių misijos Bažnyčioje ir pasaulyje chartija.
„Pasauliečių chartija“
Jaunas Krokuvos arkivyskupas Karolis Vojtyla buvo vienas aktyviausių Vatikano II Susirinkimo tėvų ir tiesiogiai prisidėjo prie svarbių dokumentų rengimo. Tapęs popiežiumi, jis nepailstamai kalbėjo apie naująją evangelizaciją kaip būtinybę šių laikų Bažnyčiai; jo iniciatyva pradedamos organizuoti Pasaulinės jaunimo dienos, nuolat keliamas klausimas dėl pasauliečių atsakomybės įvairiuose evangelizacijos, švietimo ir socialinės veiklos sektoriuose. Šis popiežius aiškiai suprato, kad Bažnyčiai, susiduriančiai su modernaus pasaulio iššūkiais, būtinas aktyvus pasauliečių įsitraukimas.
„Niekam nedera likti neveikliam“, – šiais žodžiais šv. Jonas Paulius II savo paraginimo Christifideles laici įžangoje atliepia evangelinį kvietimą: „Ko čia stovite visą dieną be darbo?“ (Mt 20, 6). Įžangoje rašoma, kad šiuolaikinis pasaulis tikrai pasižymi ištisu situacijų ir problemų kompleksu. Būtina pastebėti, sekti, tirti šiuolaikinio gyvenimo tendencijas: plintantį reliatyvizmą, nevaldomą informacijos srautą, visas gyvenimo sferas apimančią globalizaciją, religinį abejingumą, sekuliarizaciją. Šie reiškiniai, viena vertus, atitolina žmogų nuo Bažnyčios. Tačiau, kita vertus, pastebimas augantis dvasingumo poreikis, vis aktualesni tampa egzistencijos, transcendencijos, gyvenimo prasmės klausimai. Atliepdamas tokius poreikius, šv. Jonas Paulius II kviečia pasauliečius sąmoningai atrasti savo kilnumą Bažnyčioje-Slėpinyje, dalyvauti Bažnyčioje-Komunijoje ir prisiimti bendrą atsakomybę Bažnyčioje-Misijoje. Kaip tai įgyvendinti savo gyvenime?
„Aš esu tikrasis vynmedis, o mano Tėvas – vynininkas. <...> Pasilikite manyje, tai ir aš jumyse pasiliksiu“ (Jn 15, 1. 4). Šie Jėzaus žodžiai atskleidžia slėpiningą, bet visiškai realų Jo ir Jo įsteigtos Bažnyčios bei visų pakrikštytųjų vienybės ryšį. Mūsų – pasauliečių, kunigų ir vienuolių – kilnumas kyla iš Krikšto. Per Krikštą tampame „sūnūs Sūnuje“, „vienas kūnas Kristuje“, „gývos ir šveñtos Dvasios buveinės“. Visi esame įtraukiami į trejopą Kristaus tarnybą – kunigiškąją, pranašiškąją ir karališkąją. Visi – taigi ir pasauliečiai. O gal – ypač pasauliečiai, kurių kilnumas du tūkstančius metų buvo nuvertintas iki „paklusnios avelės“. Jie kviečiami į tai, kas atrodo skirta tik kunigams, pranašams ir karaliams. Kaip įsisąmoninti šį kvietimą? Kaip dalyvauti tame, į kur esame kviečiami? Kaip atrasti tame savo kilnumą? Popiežius pateikia atsakymus: dalyvaujame kunigiškojoje tarnyboje, švęsdami Eucharistiją, atnašaudami save pačius ir savo darbus. Tarnaujame pranašiškojoje tarnystėje įsipareigodami „priimti Evangeliją ir skelbti ją žodžiu bei darbu, drąsiai ir ryžtingai atskleidžiant visokias pikto apraiškas“ (CL, 14). Prisiimdami karališkąją tarnybą, esame šaukiami tarnauti Dievo karalystės plitimui – „grąžinti kūrinijai visą jos pirmapradį vertingumą“ (CL, 14). Reikia, kad pasauliečiai „pagal Evangelijos dvasią atlikdami skirtąsias pareigas <...> lyg koks raugas prisidėtų prie pasaulio pašventinimo tarsi iš vidaus ir, šitaip spinduliuodami pirmiausia savo gyvenimo liudijimu, tikėjimu, viltimi ir meile, kitiems atskleistų Kristų“ (Lumen gentium, 31). Ir visi – ne tik kunigai ir vienuoliai – esame pašaukti į šventumą; pašaukti siekti jo ten, kur esame, veikiame, kuriame.
Katalikas pasaulietis negali gyventi izoliuotai, be bendruomenės, be kitų. Todėl svarbu suprasti Bažnyčios-Komunijos slėpinį ir jame dalyvauti. Išganymas vyksta ne pavieniui, bet dalyvaujant nenutrūkstamame ryšyje – Komunijoje. Tai šventųjų bendravimas, meilės apytaka. Vėl gali kilti klausimas – kada tai vyksta? Tada, kai pasauliečiai konkrečiai dalyvauja Bažnyčios gyvenime ir misijoje, naudodami savo tarnybas ir charizmas – jiems suteiktas Šventosios Dvasios dovanas. Ir savo asmenines dovanas jie turi skirti kitiems vesti link Kristaus. Dar konkrečiau tai išsiskleidžia parapijose: „Parapija yra tarsi galutinis Bažnyčios įvietinimas, tam tikra prasme tai pati Bažnyčia, apsigyvenusi tarp savo sūnų ir dukterų“ (CL, 26). Pasauliečiai turi aktyviai prisidėti prie parapijų atnaujinimo, nedidelių, gyvų bendruomenių kūrimo, dalyvavimo sielovadoje, karitatyvinėse tarnystėse, įsipareigojimo konkrečioms užduotims parapijoje. Verta pamąstyti, ar taip dažnai yra mūsų parapijose?
Trečia sritis, kur pasauliečiai ilgą laiką buvo ignoruojami, todėl labai sunkiai įsisąmonina kaip savo autentišką pareigą, – tai prisiimti bendrą atsakomybę Bažnyčioje-Misijoje. Ir vėl kyla klausimas, kaip? Pirmiausia, tai sekuliariame pasaulyje turime eiti ir iš naujo skelbti Evangeliją: „Evangelijos ir kasdienio gyvenimo sintezė bus puikiausias ir įtikinamiausias pasauliečių liudijimas, kad ne baimė, o Kristaus ieškojimas ir buvimas su juo sąlygoja gyvenimo stilių ir žmogaus augimą, naujus egzistencijos būdus, labiau atitinkančius žmogaus kilnumą“ (CL, 34). Pasauliečių pareiga šiame technologijų klestėjimo amžiuje – pažinti Bažnyčios mokymą apie bioetikos problemas, sąžinės ir religijos laisvės sampratas, šeimos kaip absoliučios vertybės išsaugojimo iššūkius ir atstovauti jam. Katalikai negali atsisakyti dalyvauti politikoje, įvairioje ūkinėje veikloje, kad galėtų ir tose socialinio gyvenimo sferose liudyti Kristų, nešti Bažnyčios mokymą visų bendrajam gėriui kurti. Taip pat pasauliečiai kviečiami aktyviai išnaudoti tokias svarbiausias informacijos sklaidos arterijas, kaip spauda, kinas, radijas, televizija, internetas – visur turi būti skelbiamas išganingas Evangelijos žodis. O svarbiausia – patys turime gyventi Evangelija. Tai yra mūsų misija pasaulyje.
Tai „Bažnyčios reikalas“?
Prieš 55 metus baigėsi Vatikano II Susirinkimas, daugiau nei prieš 30 metų išleistas Christifideles laici. Ar kardinaliai nauja pasauliečio Bažnyčioje samprata pasiekė mūsų bažnyčias ir parapijas Lietuvoje? Ar „pasauliečių chartija“ vadinamas šv. Jono Pauliaus II apaštališkasis paraginimas iš tiesų tapo tuo, kuo vadovaujasi kiekvienas pasaulietis, laikantis save Bažnyčios nariu? Tenka pripažinti, kad toli gražu ne visada ir ne visur taip yra. Gal dėl to mūsų parapijose taip maža pasauliečių, kurie suvokia savo kilnumą dalyvaudami Kristaus kunigiškojoje, pranašiškojoje ir karališkojoje tarnystėse. Dar gajus supratimas, kad mūsų buvimas Bažnyčioje remiasi tik „melskis, mokėk, paklusk“ (angl. pray, pay, obey) principu. Gal todėl neįsiliejame į Bažnyčios-Komunijos slėpinį, nes manome, kad dalyvavimas Bažnyčios ir parapijos gyvenime apsiriboja tik atėjimu į šv. Mišias sekmadienį arba šv. Mišių „užpirkimu“ ir „susitvarkymu“ priimant sakramentus. Mums visai nereikia bendruomenės. Gal todėl mes neprisiimame atsakomybės už Bažnyčią-Misiją, nes iki šiol galvojame, kad tai tik kunigų reikalas skelbti Evangeliją ir ja gyventi. Gal todėl dar dažnai tenka išgirsti pasauliečius sakant: „Tai Bažnyčios reikalas ir tegul Bažnyčia (suprask – vyskupai ir kunigai) tai padaro.“
