Ô temps! Ô Église! – „O laikai! O Bažnyčia!“ – tokiais žodžiais praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje, stebėdamas po Vatikano II Susirinkimo kilusią sumaištį prabilo prancūzų mąstytojas Jacques’as Maritainas, atkartodamas garsųjį Marko Tulijaus Cicerono posakio O tempora, o mores!, kuriais šis simboliškai pradėdavo savo kalbas prieš sąmokslininkus, griaunančius valstybės pamatus. Ciceronas taip kalbėjo I a. pr. Kr., kai Roma trūnijo iš vidaus: valstybę draskė pilietiniai karai, korupcija ir nuolatinės kovos dėl valdžios. Tai buvo griūties laikas, kai senieji papročiai nebeteko savo galios, o ateitis atrodė bauginanti ir neaiški.
Praėjus dviem tūkstantmečiams, Maritainas atpažino panašų virsmą: O laikai! O Bažnyčia! Nebežinome, kuriam šventajam pasivesti, nei kuriam velniui pasipriešinti. Nes ne tik pasaulis išgyvena visišką virsmą, bet ir Bažnyčia taip pat, – rašė jis. Šiandien, kai poliarizacija ir vertybinė sumaištis vėl tampa mūsų kasdienybe, šio mąstytojo įžvalgos mums tampa itin aktualios.
Jacques Maritain (Žakas Maritenas, 1882–1973) Lietuvoje žinomas kaip Integraliojo humanizmo (1992, Logos) autorius, tačiau būtent vėlyvasis, drąsus ir asmeniškas jo veikalas Garonos valstietis (Le paysan de la Garonne)1 atskleidžia jį ne kaip kabinetinį mąstytoją, bet kaip gyvą, kovojantį ir kenčiantį krikščionį.
Šio kūrinio puslapiuose Maritainas prabyla kaip „senas pasaulietis“, kuris klaupiasi priešais Bažnyčią. Rašydamas praėjus metams po Vatikano II Susirinkimo pabaigos, jis su nuolankumu dėkoja už atvertą naują epochą, kurioje pripažįstamas žmogaus asmens orumas, religijos laisvė ir pasauliečių misija Bažnyčioje. Tačiau tas pats Garonos valstietis nevengia ir aštrios ironijos, pastebėdamas, kad greta tikėjimo malonės dažnai klesti ir „žmogiško kvailumo turtai“.
Kaip tikėjimas gali tapti priedanga politinei galiai
Nors Maritaino dvasinė biografija plačiai aprašyta, verta stabtelėti ties vienu sudėtingesniu jo gyvenimo vingiu – įsitraukimu į dešinįjį judėjimą Action Française („Prancūzų akcija“). Būtent čia jis patyrė, kaip lengvai gyvas tikėjimas gali tapti priedanga politinei galiai stiprinti.
Action Française buvo dešinioji, nacionalistinė, monarchistinė ir autoritarinė politinė organizacija bei judėjimas Prancūzijoje, kuriam vadovavo prieštaringa asmenybė Charles Maurras2, agnostikas (netikintis į Dievą), tačiau dievinantis Katalikų Bažnyčią kaip instituciją. Bažnyčia jam buvo prancūziškos tvarkos, lotyniškos civilizacijos ir hierarchijos simbolis, kitaip tariant, jis buvo ateistas, ginantis Katalikų Bažnyčią. Jo teigimu, visa, netgi religija, turi tarnauti valstybės stiprinimui ir nacionaliniam interesui. Mauras nekentė demokratijos, respublikos ir „svetimšalių“ (žydų, protestantų ir kt.).
Tuo metu Action Française atrodė vienintelė jėga, rimtai besipriešinanti liberalizmui, materializmui ir sekuliarizmui. Maritainas (ir daugelis kitų tomistų) kurį laiką dėjo viltis į šį judėjimą, nes gynė tradiciją ir tvarką. Lūžis įvyko 1926 m., kai popiežius Pijus XI oficialiai jį pasmerkė. Bažnyčios vadovybė suvokė, kad Maurrasas religiją naudoja tik kaip politinį įrankį, o jo šūkis Politique d’abord! („Pirmiausia politika!“) iš esmės prieštarauja krikščioniškajai dvasios viršenybei. Nors dauguma prancūzų katalikų tuo piktinosi ir buvo sutrikę, Maritainas pasirinko besąlygišką ištikimybę Bažnyčiai ir Popiežiui.
Norėdamas pagrįsti šį Popiežiaus žingsnį ir raginamas iškilių Bažnyčios žmonių 1927 m. jis parašė veikalą Dvasios pirmumas (Primauté du spirituel), kuriame aiškino, kodėl negalima vartoti Dievo vardo kaip įrankio politinei tvarkai siekti. Vėliau pasirodė ir kolektyvinis darbas Kodėl Roma prabilo? (Pourquoi Rome a parlé?), kuriame mąstytojas kartu su bendraautoriais viešai gynė Vatikano poziciją, intelektualiai pagrįsdamas Popiežiaus autoritetą šios krizės metu.
Maritainui tai buvo skaudi, bet išlaisvinanti patirtis. Šiandien tai laikytume didvyrišku pasirinkimu: jis nebijojo pripažinti klydęs ir ryžtingai nutraukė ryšius su įtakingu judėjimu, nors tai reiškė daugybės buvusių bend-
ražygių nusivylimą. Po šių skyrybų jis pradėjo plėtoti savo garsiąją integralaus humanizmo teoriją. Maritainas suprato, kad krikščionybė neturi prisirišti prie senųjų autoritarinių režimų, ir savo įžvalgomis paklojo pamatus krikščioniškajai demokratijai bei naujai, laisvai krikščionio laikysenai moderniame pasaulyje.
Ši „jaunystės klaida“ vėliau padėjo Maritainui blaiviau vertinti tiek aklą konservatyvumą, tiek aklą progresyvumą. Garonos valstietyje Maritainas pateikia humoristinį ir kartu negailestingą vertinimą: krikščionys linkę pamesti galvą dėl politinių madų. Užuot vartojęs įprastus politinius terminus, jis pasitelkė biblinius, literatūrinius bei kaimiškos pasaulėžiūros įvaizdžius. Tokie žodžiai kaip „modernistas“ ar „konservatorius“ Maritainui atrodė tik blankios etiketės. Jei pavadinsi žmogų „integristu“, kalbėsi vien apie jo tikėjimą, jei pavadinsi „progresistu“ – vien apie jo politines pažiūras. Maritaino nuomone, krikščioniškajame pasaulyje šie dalykai labai susipainiojo, todėl jis pasirinko kalbėti apie „archetipus“ – išgrynintus tipus. Suteikdamas jiems alegorinius vardus, jis išvengė asmeniškumų ir nesivėlė į smulkmeniškus ginčus su partijomis. Netaikydamas kritikos konkretiems asmenims, Maritainas analizavo mąstymo kryptis ir jų poveikį krikščioniškajam gyvenimui.
„Paniurgo avys“3 arba „madingieji“ krikščionys (kraštutinė kairė)
Tai tie, kurie taip trokšta būti šiuolaikiški, kad iš akių pameta pačią tikėjimo esmę. Šie krikščionys labiausiai bijo pasirodyti „atsilikę“ ir skuba pasivyti kiekvieną pasaulio naujovę. Tai intelektualai ir dvasininkai, po Vatikano II Susirinkimo nusprendę, kad norint būti suprastiems reikia supasaulėti. Sekdami bandos jausmu, jie praranda dvasinį stuburą: jiems rūpi ne tai, ar idėja teisinga, o tai, ar ji pakankamai progresyvi. Pasidavę nepilnavertiškumo kompleksui prieš pasaulį, jie pradeda gėdytis antgamtinės tiesos, stebuklų ar dogmų, bandydami tikėjimą paversti tiesiog socialiniu aktyvumu ar humanitarine pagalba. Maritainas juos taikliai vadino „chronolatais“ – žmonėmis, kurie garbina ne Dievą, o Šiandieną. Galėtume sakyti, kad mūsų laikais – tai tie, kurie tapo „atšaukimo kultūros“ (cancel culture) įkaitais, nes labiau už viską bijo išpažinti tai, kas nebemadinga.“
„Šventosios Sąjungos4 atrajotojai“ (kraštutinė dešinė)
Tai tie, kurie iš baimės užsidaro praeityje. Jie nuolat „atrajoja“ senas formas, pyksta ant šiuolaikinio pasaulio ir bando statyti užtvankas ten, kur reikalingas gyvasis dvasios vanduo. Atrajotojai paniškai bijo bet kokio gyvo judesio Bažnyčioje. Maritainas taip ironiškai vadino tuos, kurie vis dar svajojo apie laikus, kai Bažnyčia turėjo politinę galią, o visuomenė buvo valdoma iš viršaus autoritariniu būdu. Jiems krikščionybė – ne gyvas ryšys su Kristumi, o ideologinė sistema „tvarkai ir teisingumui“ palaikyti. Maritainas pastebi, kad šie žmonės savotiškai pasisavina Dievą, paversdami Jį savo klasės, partijos ar tautos nuosavybe. Jie gina Bažnyčią ne kaip Išgelbėjimo nešėją, o kaip savo įsivaizduojamo stabilumo sargą. Pasaulis jiems – tik priešiška tvirtovė, kurią reikia pulti, tikintis jėga sugrąžinti senąją „Šventąją Sąjungą“.
Maritainas parodė, kad „Paniurgo avys“ išduoda krikščionybę ją „išplaudamos“ ir paversdamos tiesiog pasaulietiška ideologija. Tuo tarpu „atrajotojai“ išduoda Bažnyčią ją sustingdydami: bijodami nenuspėjamos Šventosios Dvasios ir malonės laisvės, jie paverčia Bažnyčią „muziejumi“, kuriame grožimasi vien senąja tvarka.
Maritainas aiškina, kad krikščionis turi būti modernus, bet ne modernistas. Jis turi būti savo laiko žmogumi, bet neparduoti sielos „laiko dvasiai“. Būti moderniam – tai skaityti laiko ženklus, gyventi savo laiku ir jį mylėti: pripažinti mokslo atradimus, ginti žmogaus teises, suprasti šiuolaikinio žmogaus kančią ir kalbėti jam suprantama kalba.
Garonos valstietis juk nedirba žemės kaip feodalizmo laikais ir nearia jos medine žagre – jis naudojasi geriausiais įrankiais, kad pasėtų amžiną grūdą. Krikščionis turi būti modernus savo įrankiais, bet ne modernistas savo dvasia. Modernistui dogmos atrodo nepatogios, todėl jis siūlo jų atsisakyti arba jas taip „perkošti“, kad nebeliktų nieko antgamtiško. Maritaino nuomone, reikia turėti modernų protą ir kartu amžiną tikėjimą. Jis moko neįtikėtino balanso: būti atviram pasauliui, mokslui ir laisvei, bet neišduoti amžinosios Tiesos dėl trumpalaikio populiarumo. Valstietis žino: saulė, lietus ir vėjas yra amžini, tačiau plūgas ir sėja turi atitikti šios dienos poreikius.
Nuo profesoriaus ir diplomato iki vienuolio
Paskutiniais gyvenimo metais Jacques’as Maritainas pasirinko kelią, kuris gali pasirodyti stulbinantis tokio lygio intelektualui. Jis apsistojo Tulūzoje pas Mažuosius Jėzaus brolius – Charles’io de Foucauld įkvėptoje vienuolijoje. Būdamas 88-erių, žmogus, diskutavęs su popiežiais ir prezidentais, davė vienuolio įžadus ir tapo tiesiog „broliu Žaku“. Pasirinkęs mirti tarp Mažųjų brolių, jis tarsi patvirtino savo vėlyvąją nuostatą, kad paprastas Dievo artumas yra svarbiau už visas filosofines sistemas. Nuo profesoriaus ir diplomato iki vienuolio – Garonos valstietis tapo galutine jo tapatybe.
Maritainas Garonos valstiečio pabaigoje grįžta prie temos, kuri jam buvo pati svarbiausia – kontempliacijos. Jis griauna mitą, kad gilus dvasinis gyvenimas yra tik vienuolių ar privilegijuotų sielų reikalas. Pasak mąstytojo, krikščionis gyvena nuolatiniame bėgime – „kelyje, kuris niekad nesibaigia“, tačiau būtent šiame kasdieniame darbe ar šeimos rūpesčiuose jis randa vietos kontempliacijai. Tai ne pabėgimas į ramybės oazę, o Dievo buvimo atpažinimas pačiame įvykių sūkuryje.
Maritainas pabrėžia: kontempliacija nėra „galvojimas apie Dievą“ – tai meilės aktas. Remdamasis šv. Tomu Akviniečiu, jis primena, kad protas gali Dievą tik apibrėžti, o meilė Jį pasiekia tiesiogiai. Šiame triukšmingame pasaulyje žmogus gali nebeturėti jėgų ginčams ar sudėtingiems apmąstymams, tačiau mylėti jis gali visada. Maritaino nuomone, ši patirtis prieinama – tiek paprastam kaimo žmogui, tiek savo rūpesčiuose paskendusiai motinai.
Filosofas vartoja contemplation masquée („užmaskuotos, paslėptos kontempliacijos“) sąvoką. Pasaulyje gyvenančiam žmogui nebūtina valandų valandas sėdėti tyloje; jo kontempliacija pasireiškia per ištikimybę kasdienybei. Kai darbas atliekamas su meile, kai kenčiama dėl teisingumo ar tyliai pasitikima Dievu nesėkmės akivaizdoje – tai, Maritaino akimis, yra aukščiausia malda, paslėpta po paprastais veiksmais. Jis perspėja, kad be šio vidinio ryšio bet kokia veikla pasaulyje – politika, labdara ar kultūra – tampa tuščia. Be kontempliacijos lengvai tampama „Paniurgo avimi“, bėgiojančia paskui madas.
Tik vidinis žvilgsnis į Dievą suteikia vidinę laisvę: mąstytojo teigimu, tik tas, kuris klūpo prieš Amžinybę, gali tvirtai stovėti prieš bet kokį žemišką tironą ar madingą kvailystę. Galiausiai Garonos valstietis nusiima filosofo mantiją ir primena, kad kontempliacija nėra sudėtinga technika, o dovana. Viskas, ko reikia – tai nuolankumas ir troškimas. Maritainas čia kalba beveik vaikiškai: Dievas nori bendrauti su mumis labiau, nei mes su Juo. Mums tereikia leistis būti surastiems.
Sesuo Barbora Inga Kazakevičiūtė
1 Garona (Garonne) – viena didžiausių Prancūzijos upių, pratekanti pro Tulūzą, kur Maritainas praleido paskutinius savo metus. Šis regionas prancūzų kultūroje asocijuojasi su pietietišku temperamentu, nuoširdumu ir sveiku protu, jo žmonės apibūdinami kaip išlaikę pirmapradį ryšį su žeme ir gilią valstietišką nuovoką.
2 Charles Maurras (Šarlis Mora, 1868–1952) – prancūzų mąstytojas, rašytojas, judėjimo Action Française lyderis ir ideologas. Antrojo pasaulinio karo metais jis rėmė kolaboracinį Viši režimą, todėl po karo buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos. Likus nedaug laiko iki mirties, sėdėdamas kalėjime išgyveno dvasinį atsivertimą ir mirė susitaikęs su Bažnyčia.
3 „Paniurgo avys“ – François Rabelais romane aprašytas epizodas: kai gudragalvis Paniurgas kerštaudamas vieną avį išmeta už borto į jūrą, visa banda aklai nušoka iš paskos į pražūtį. Maritainas šį archetipą pasitelkia kalbėdamas apie krikščionis, kurie iš baimės pasirodyti „atsilikę“ ar „nemadingi“ nekritiškai pasiduoda bet kokioms vyraujančioms pasaulio srovėms.
4 Šventoji sąjunga (La Sainte-Alliance; rus. Священный союз; vok. Heilige Allianz) – 1815 m. Rusijos, Austrijos ir Prūsijos valdovų sudaryta sąjunga. Jos tikslas buvo suvienyti Europą krikščioniškos brolybės pagrindu, tačiau faktiškai ji tapo įrankiu malšinti revoliucinius judėjimus ir saugoti senąją monarchinę tvarką. Maritaino kontekste ši sąjunga simbolizuoja epochą, kurioje krikščionybė buvo glaudžiai (ir dažnai problemiškai) susieta su autoritarine valstybės valdžia.
Projektą iš dalies finansuoja
