Šiemet katalikiškoji Europa prisimena, kad nuo vienuolio jėzuito, kunigo, Bažnyčios mokytojo šv. Petro Kanizijaus (1521–1597) gimimo sukanka nei daugiau, nei mažiau – pusė tūkstančio metų. Jo gimimo data gražiai sutampa su baskų riterio Injigo (Ignaco) Lojolos atgimimu – tais pačiais 1521 metais, sveikdamas po sužeidimo, šis kilmingas baskas pradėjo savo dvasinės piligrimystės kelionę. Ji piligrimą, pasivadinusį Ignacu, galiausiai atvedė į Jėzaus Draugijos įkūrimą, o netrukus prie tuomet dar nedidelio pirmųjų jėzuitų būrelio prisijungė ir pirmasis olandas – dvasines pratybas atlikęs ir pašaukimą pajutęs 22 metų amžiaus Neimegeno miestiečio sūnus, teologijos studentas Petras Kanizijus.
„Antrasis Vokietijos apaštalas“
1540 m. įkurta Jėzaus Draugija veikiai pasklido po Europos šalis ir tolimus užjūrių kraštus. Žvelgiant į šią dinamišką istoriją pastebėtina, kad jokioje šalyje jėzuitų sėkmės taip nenulėmė vienas asmuo, kaip tai nutiko Petrui Kanizijui Šventojoje Romos imperijoje (savo ruožtu jokioje kitoje Europos dalyje Jėzaus Draugija nesuvaidino tokio reikšmingo vaidmens formuojant ankstyvųjų naujųjų laikų katalikybės pavidalą). Tad Petras Kanizijus buvo vertai pavadintas „antruoju Vokietijos apaštalu“ (pirmuoju laikomas germanų gentis evangelizavęs VIII a. šventasis kankinys Bonifacas). Popiežiaus palaiminimą misijai Vokietijoje 1549 m. gavęs tėvas Petras rašė: „Tu žinai, mano Dieve, kiek sykių ir kaip stipriai tądien man esi pavedęs Vokietiją: ji man turi rūpėti visą laiką, dėl jos turiu gyventi ir mirti.“
Jėzuitų veikla Vokietijoje iš pradžių lėtai įsibėgėjo. Kurį laiką gyvavo vienintelė bendruomenė Kelne (būtent čia 1546 m. Kanizijus buvo įšventintas kunigu). 1555 m. Kelne ir Vienoje darbavosi apie 50 jėzuitų. Tuomet išmušė organizatoriaus Kanizijaus valanda. 1556 m. šv. Ignaco paskirtas pirmuoju Aukštutinės Vokietijos provincijolu, tėvas Petras pakeitė katalikybės Šventojoje Romos imperijoje (pirmiausia Bavarijoje, Reino žemėje, Austrijoje, Bohemijoje) veidą. Jo dėka jėzuitai Vokietijoje įkūrė 18 mokyklų, t. y. universitetų ir kolegijų (Prahoje, Miunchene, Augsburge, Ingolštate, Dilingene, Insbruke ir kt.), o prabėgus dviem dešimtmečiams provincija jungė jau maždaug 400 jėzuitų – aštuonis kartus daugiau nei 1555-aisiais. Nemažą dalį jų sudarė vokiečių kilmės asmenys, tačiau reikšmingą paspirtį teikė ir iš kitų kraštų atvykstantys jėzuitai. Atkaklūs Kanizijaus reikalavimai atsiųsti tinkamų žmonių vedė iš kantrybės ordino centrinę vyresnybę, kuri ne kartą pabrėžė, kad jokia kita Jėzaus Draugijos provincija nėra taip dosniai aprūpinama žmonėmis ir kad vienos Vokietijos provincijos labui daroma galbūt tiek pat, kiek visų kitų provincijų gerovei kartu sudėjus.
Kanizijaus gyvenimo saulėlydis (1580–1597) prabėgo neįprastai sėsliai – Šveicarijoje, Fribūre, paskutinėje tėvo Petro įsteigtoje jėzuitų kolegijoje. Šiame mieste iki šiol gerbiamos 1864 m. palaimintuoju, o 1925 m. šventuoju ir Bažnyčios mokytoju paskelbto Petro Kanizijaus relikvijos. Visuotinės Bažnyčios liturginiame kalendoriuje šv. Petrą Kanizijų prisimename gruodžio 21 d., o Jėzaus Draugijoje jis minimas įprasta data – balandžio 27-ąją.
Katalikų bendruomenės stiprintojas
Petrą Kanizijų galėtume pavadinti ir „skrajojančiu olandu“. Jis nuolatos keliavo po imperijos miestus, vienur dėstydamas ir mokydamas, kitur pamokslaudamas, dar kitur dalyvaudamas pokalbiuose ir disputuose dėl tikėjimo dalykų. Anuo nuožmių kovų ir susidūrimų tarp katalikų ir protestantų metu tėvas Petras stengėsi vengti oponentų užsipuldinėjimo sakydamas: „Tokiais žodžiais mes nepagydome ligonių – mes darome juos nepagydomais.“ Be kita ko, Kanizijus brangino iš savo mokytojo šv. Petro Faberio perimtą būdą apie tikėjimą kalbėti ne vien oficialiai, iš sakyklos, bet ir privačiuose pokalbiuose – jautriai ir asmeniškai.
Kanizijaus siekį pozityviai pateikti katalikų tikėjimo mokymą geriausiai atspindi organizacinė jo veikla (mokyklų kūrimas) ir bestseleriais tapę katekizmai. Būdamas mokytas teologas, vyskupų patarėjas, Tridento Susirinkimo dalyvis, pirmasis iš jėzuitų paskelbęs mariologinį veikalą, Kanizijus nesibodėjo „teologijos populiarinimo“ veiklos, juolab kad tai buvo viena iš jėzuitų profesų, duodančių vaikų katekizavimo įžadą, pareigų. Ir ne teologiniai raštai, o būtent katekizmai atnešė jų autoriui nemarią šlovę! Pirmiausia Kanizijus parengė plačiausią katekizmo redakciją, vėliau – trumpiausią, skirtą mažiausiems vaikams, tačiau paklausiausia ir sėkmingiausia pasirodė esanti trečioji – vidurinioji, vadinama „mažuoju katekizmu“ (Catechismus parvus). Perėmęs Liuterio išpopuliarintą katekizmo (klausimų-atsakymų) formą, Kanizijus pripildė ją katalikiško turinio, susitelkdamas prie dviejų kardinalių dorybių – išminties ir teisingumo. Išminčiai skirtoje katekizmo dalyje buvo kalbama apie tris teologines (arba dieviškąsias) dorybes – tikėjimą (tikėjimo išpažinimas), viltį (malda „Tėve mūsų“) ir meilę (Dekalogas) bei apie septynis sakramentus. „Teisingumo“ dalį sudarė „blogio vengimas“ (didžiosios nuodėmės, nuodėmės Šventajai Dvasiai ir kt.) ir „gero darymas“ (geri darbai sielai ir kūnui, kardinalios dorybės, palaiminimai etc.). Kanizijaus katekizmas tapo populiariausiu šio žanro katalikišku leidiniu – iki 2004 m. suskaičiuota 1179 jo leidimai!
Kanizijus ir Lietuva
„Antrasis Vokietijos apaštalas“ į Lietuvą nebuvo atkakęs; jam teko tik trumpai lankytis kaimyninėje Lenkijoje ir dalyvauti Karalystės seime. Vis dėlto 1569–1570 m. iki Lietuvos – per Lenkiją – atsirito Kanizijaus kuriamų jėzuitų kolegijų ir universitetų banga. Vilniuje įsteigus kolegiją, ir Lietuvoje, kaip ir Vokietijoje, per mokyklas jėzuitai ėmėsi „reanimuoti“ pakrikusią katalikų bendruomenę, o vėliau ją ir plėsti. Ir vienur, ir kitur Kanizijaus „mokyklinė kontrreformacija“ buvo sėkminga: į gero lygio jėzuitų kolegijas (gimnazijas) vaikus atidavė ne vien katalikai, bet ir protestantai (Lietuvoje – dar ir stačiatikiai), o dauguma jų atžalų (ar atžalų atžalos) ilgainiui apsisprendė išpažinti katalikų tikėjimą.
Lietuvos jėzuitai turėjo plačiai naudotis ir populiariuoju Kanizijaus katekizmu; tikrai žinoma, kad iš jo mokėsi Vilniaus jėzuitų kolegijos gramatikos klasės mokiniai. 1585 m. Vilniuje jėzuitų rūpesčiu buvo išspausdinti Kanizijaus katekizmo vertimai į rusėnų ir latvių kalbas (beje, pastarasis leidinys yra seniausia spausdinta knyga latvių kalba). Labai tikėtina, kad tuo metu Kanizijaus katekizmas buvo išleistas ir lietuviškai. Jei taip, tai turėjo būti pirmoji knyga lietuvių kalba, išspausdinta Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje.
Centrinės Europos jėzuitų provincijos globėjas
2021 m. balandžio 27 d. Fribūre (Šveicarijoje) simboliniu veiksmu – čia palaidoto šv. Petro Kanizijaus relikvijų pagerbimu – savo gyvavimą pradės nauja Jėzaus Draugijos (šiuo metu joje yra apie 15 tūkst. narių) provincija, pavadinta Centrinės Europos vardu ir sudaryta iš Vokietijos, Švedijos, Austrijos, Šveicarijos, Lietuvos ir Latvijos jėzuitų. Ji apjungs maždaug 450 jėzuitų ir 40 didesnių bei mažesnių bendruomenių. Europoje mažėjant pašaukimų, jau kuris laikas vyko jėzuitų provincijų jungimasis. Lietuvos ir Latvijos provincijos jėzuitai (šiuo metu jų yra 31) dar 2015 m. nusprendė sieti savo ateitį su Draugijos nariais iš Vokietijos, Austrijos ir Šveicarijos (vienu metu šiame procese dalyvavo ir Vengrijos jėzuitai).
Lietuvos jėzuitų ryšiai su Draugijos nariais iš vokiškai kalbančių šalių turi gilias istorines šaknis. Pirmieji jėzuitai, 1569 m. atvykę į Vilnių, priklausė Austrijos provincijai. Po Pirmojo pasaulinio karo atkuriant Jėzaus Draugiją Lietuvoje ypatingas vaidmuo teko Vokietijos jėzuitams. 1991 m. įkurta Lietuvos ir Latvijos jėzuitų provincija buvo priskirta tai pačiai Centrinės Europos asistencijai (provincijų grupei), kurios pagrindą sudarė dabar besijungiančios provincijos.
Lietuvos ir Latvijos jėzuitų provincijos gyvavimo pabaiga – liūdnokas istorijos įvykis, nulemtas pašvęstojo gyvenimo asmenų skaičiaus mažėjimo. Drauge tai ir iššūkis, ir galimybė: išeiti iš savo kiemo, apsižvalgyti platesniame lauke, jausti bendrystę ne vien kartu su savo tauta ir šalimi, bet ir su nemaža Europos dalimi. Kad visa tai išeitų didesnei Dievo garbei, paveskime naująją provinciją ir jos narius šv. Petro Kanizijaus, kitados išmaišiusio Centrinę Europą ir savo katekizmais pasiekusio rytines Baltijos pakrantes, užtarimui!
