Tėvas Antanas Saulaitis SJ
pexels.com nuotrauka
Lapkričio intencija: „Melskime, kad visi tėvai, gedintys dėl sūnaus ar dukters netekties, rastų palaikymą bendruomenėje ir gautų širdies ramybę iš Dvasios Guodėjos.“
Tėveliai vedasi kunigėlį pas mažytę dukrytę į ligoninės operacinę, melsdami mergytei sveikatos ir, pasitikėdami Dievo gydymu, palaimos Ligonių patepimu. Mažoji prieš akis, kaip kokia varlytė, prijungta prie vamzdelių ir prietaisų. Jei sudėtum tėvo ir motinos begalinę meilę, – didžiulė jėga šiai dienai ir ateičiai.
Kita pora su dukrele eina per Šv. Kazimiero kapines. Ties vienu pakraščiu sustoja ir mergaitei parodo: „Čia tavo sesutė palaidota“, jos kapas su akmens plokštele. Dukra žiūri į reginį, tą akimirką nieko nesakydama ir nieko neklausdama apie turėtą seserį. Kada nors aiškinsis, svarstys, pajus kažkiek, kas tėvelių širdį slegia.
Labai šaltą žiemos rytą jauna pora stovi laukdama, kol darbininkai sušalusioje žemėje sunkiais kirčiais paruoš jų pirmagimiui kapelį. Šiltesnę vasaros dieną motina kniūbsčia ranka lygina juodos žemės gruntą virš ką tik palaidotos dukrelės kapo, melsdamasi: „Mano mergyte, mano mergyte!“
Mykolo Romerio universiteto socialinio darbo studentės savanoriauja Santariškių skyriuje: lanko onkologinių ligų vaikus ir (daugiausia) jų motinas iš kitų vietovių. Jaunų moterų širdimi, su išmone, patirtimi ir gerais norais užsiima su vaikučiais ir kalbasi su motinomis. Po kurio laiko atsiprašo, išeina laukan už ligoninės kampo, išsiverkia – ir grįžta atgal į palatą.
Viena studentė sugalvojo surengti kalėdinę šventę. Be jokio vargo iš visokių verslų surinko dovanėlių, savo tėtį aprengė Kalėdų seneliu, su studijų draugėmis pasirūpino visu kitu, kad pradžiugintų mažuosius, ypač jų mamas, kurių kiti vaikai laukia namie kažkuriame Lietuvos krašte, kol mama budi prie sergančio vaikelio.
Jau mažėja žmonių, atmenančių Antrąjį pasaulinį karą. Kaip, pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje, kur išvežė vaikus iš pavojingų miestų į vietoves šiaurėje, kad nežūtų nuo dažnų bombardavimų. Žmogiškai žiūrint, daug skaudesni karai, kur kaip tik taikoma į žmonių prieauglį – jų ateitį. Visi patyrėme, skaitome, matome, kaip tėvas ar motina savo gyvybe išgelbėjo sūnų, dukrą ar vaikus. Ir ne tik karo metu, bet ir skurdo ar kitoms aplinkybėmis, teikdami pirmenybę mažam ir silpnam.
Ačiū Dievui, kad moderni medicina ir požiūris apsaugo naujagimius ir mažuosius nuo ligų ir nelaimių, kad yra visokių būdų, kaip gyvenimo sąlygas pagerinti ir sveikatai reikalingas priemones įgyvendinti. Vis daugiau vaikų užauga, palyginus su senais laikais ar vargingomis šalimis. Atjauta vieni kitiems, ryto ar vakaro malda už jaunas šeimas, už vaikus, socialinė, medicinos ir kita pagalba yra būdas Dievui už gyvybę ir vieniems už kitus dėkoti.
