Prof. dr. Lauras Bielinis
unsplash.com asociatyvi nuotrauka
Įsivaizduokime idealų rinkėją krikščionį. Jis būtinai ieškos jo įsitikinimus bei moralines nuostatas patvirtinančių argumentų rinkiminėse programose, ieškos politikų, kurie savo kalbomis bei veiksmais atspindės tikėjimo principus. Suprantama, idealus rinkėjas – nereiškia, jog naivus. Jis suvokia, kad politikai yra priversti daryti kompromisus, nutylėti vienas ar kitas valstybei aktualias problemas, nes visko iš karto neįmanoma nei aprėpti, nei įgyvendinti. Bet paieška vyksta ir rinkėjas laukia, tikisi, kad tokių jo pasaulėžiūrą atitinkančių politikų atsiras. Atsiras partijų bei politikų, kurie pirmu ir pagrindiniu uždaviniu iškels vertybinį reikalavimą sau ir visuomenei.
Pabandykime pažvelgti tik į pirmus rinkiminius pažadus partijų programose. Suprantama, kad remdamosi tais teiginiais apie savo siekius partijos bando nuosekliai atskleisti visą numatomų darbų spektrą. Kartais tai sausas ir dalykinis labai konkrečių veiklų sąrašas, kartais bendri teiginiai apie padėtį Lietuvoje. Ir visada tai skambių bei reikšmingų metaforų rinkiniai. Visais atvejais partijos bei jų teoretikai siekia parodyti savo lojalumą rinkėjams bei norą pagerinti valstybės padėtį.
Bet perskaičius visas programas, įvertinus pirmuosius įvardijamus teiginius bei siekius, tuose rinkiminiuose tekstuose ima ryškėti daugeliui politikų būdinga tendencija: siekiama išsakyti tai, kas, partijų lyderių galva, yra svarbu šiandien, kas gali pritraukti rinkėją balsuoti už jų partiją. Nesiginčysiu, visa tai yra reikalinga ir ūkine-valstybine prasme aktualu, bet visai nesijaučia dvasinio-vertybinio pasirinkimo hierarchijos. Žemiški, ūkiniai klausimai, nors jie yra neginčijamai svarbūs, tėra problemos, dažnai kylančios dėl vertybinio chaoso mūsų galvose. Šiandien kažkas reiškia susirūpinimą tiltais ar miškais, rytoj iškils dar kažkokie kiti rūpesčiai, bet apskritai tokių „einamųjų“ uždavinių bus visada. Ir jei mes juos traktuosime kaip svarbiausius, tada, deja, liksime visuomene, kuri be perstojo klampins save atsirandančių problemų sraute.
Štai pacituosiu pirmąsias rinkiminių programų frazes, teiginius, šūkius ar pažadus, išties atspindinčius ne tiek vertybinę politikų strategiją, kiek šiandien aktualius uždavinius bei principus, kurie ne visada gali būti kildinami iš ilgalaikių dvasinių siekių. Štai ką partijos savo programose teigia ir prioritetiškai iškelia į pradžią:
• Partijų finansavimo, rinkimų sistemos reforma. Politikų atsakomybė piliečiams.
• Užtikrinsime lietuviškos Lietuvos saugumą ir išlikimą.
• Kursime socialiai teisingą ir saugią Lietuvą, kurioje valdžia girdi ir tariasi su šalies piliečiais.
• Jokio valstybės miškų kirtimo: kol nėra ilgalaikio susitarimo dėl miškų gausinimo, paskelbkime moratoriumą medienos gavybai.
• Sugrąžinkime Lietuvą jos žmonėms.
• Gerinti sąlygas kiekvieno žmogaus darbui ir kūrybai, saugoti jo orumą ir siekį tobulėti, ginti žmogaus teises ir laisves, šeimą ir jos vertybes.
• Tautinė tapatybė ir pilietinė savimonė.
• Ginti žodžio laisvę, stabdyti viešą neapykantos kurstymą, dezinformaciją. LRT paversime objektyviu visuomeniniu transliuotoju.
• Šalies ir gyventojų saugumo didinimas, gynybinių pajėgų stiprinimas, NATO ir ES gynybos integracija.
• Stipri vidurinė klasė, socialiai saugios ir gerbiamos šeimos.
• Sieksime puoselėti Lietuvos kultūrą, saugoti tradicinę šeimą, tausoti Lietuvos miškus.
• Ginti, kas sukurta.
• Vienijame veiklius ir kūrybingus žmones ir netrukdome sėkmingiems.
• Stiprinti vidurinę klasę.
• Įgyvendinti ir ginti pagrindinius mūsų krikščioniškosios kultūros ir civilizacijos idealus: šeimą, taiką, gyvybę, tiesą, teisingumą, orumą, garbę.
Visi šie teiginiai ir po jų sekanti ištisa pažadų ir reikalavimų virtinė šiandien ir dabar yra aktualūs, diskutuojami visuomenėje ir reikalauja greitų sprendimų. Bet Seimas nėra ūkinė-administracinė kontora, kurioje įgyvendinami didžiosios įmonės vardu „Lietuva“ planai. Tai visų pirma principinių strateginių siekių ir juos vykdančių pozicijų nustatymo institucija (žr. LR Konstitucijos 67 str.). Ką gi tuomet verta pasirinkti krikščioniškam rinkėjui? Akivaizdu, kad tai nelengva, bet visada, manau, reikalinga žvelgti ne tiek į kartais primygtinai peršamus lozungus, gal ir skambius, ir neginčijamus. Visi lozungai šiandien yra rinkimiškai pamatuoti ir negali būti ydingi. Daug svarbiau yra įžvelgti, o tam reikia nuosekliai stebėti politikų veiklą, įvertinti realią, tikrą jų bei politinių partijų veiklą per praėjusią kadenciją, pamatyti, kurie lyderiai veikė išties vertybiškai aiškiai, nuosekliai ir pagarbiai tiek atskirų žmonių atžvilgiu, tiek ir savo politinių konkurentų atžvilgiu.
Taigi, praktinis kriterijus gali būti tikinčio žmogaus žinojimas, kad ta partija ar politikas nėra apsimetėliai, veikiantys dėl pergalės rinkimuose, o nuoširdžiai vykdantys savo veiklą ir tuo įrodantys bei patvirtinantys savo tikėjimo nuostatas.
